Даниэла Стил - Namas

TRYLIKTAS SKYRIUS

Kaip ir kiekvienais metais, Filas ir Sara Kalėdas kartu atšventė dieną prieš atostogų pradžią, kai jis su vaikais dar nebuvo išvažiavęs slidinėti į Aspeną. Jis visada išvažiuodavo pirmą šeštadienį prasidėjus moksleivių atostogoms ir grįždavo tik po Naujųjų metų. Taigi per šventes Sara vėl likdavo viena — tai buvo sunku ištverti, kaip visada. Jis norėjo pabūti vienas su vaikais, o Sara turėjo pati susirasti, ką veikti per Kalėdas ir Naujuosius. Ji žinojo, kad motina vėl dėl to ilgai niurzgės. Bus jau penktos Kalėdos, praleistos be Filo, nes jųdviejų santykiai trunka jau penktus metus.

Paskutinį vakarą prieš atostogas Filas nusivedė Sarą į „Gary Danko“ restoraną. Valgiai čia buvo nepaprasti, jo pasirinkti vynai — brangūs ir tikrai geri. Po vakarienės juodu grįžo į Saros butą, apsikeitė dovanomis ir pasimylėjo. Filas padovanojo jai naują kavavirę, nes senoji jau nekaip atrodė, ir dailią sidabrinę apyrankę iš „Tiffany“. Pastaroji Sarai be galo patiko. Tai buvo kuklus, paprastas, akies nerėžiantis papuošalas, kurį galima nešioti bet kur, net darbe. Sara Filui padovanojo naują portfelį, kurio jam verkiant reikėjo, ir gražų mėlyną kašmyro megztinį iš „Armani“. Kaip visada, kai vyrukas ryte susiruošė eiti, Sara nenorėjo jo išleisti. Šį kartą jis ir taip užtruko ilgiau nei paprastai. Iki kito pasimatymo turės praeiti dvi savaitės. Dvi svarbios šventinės savaitės. Ir vėl per šventes ji bus viena.

— Sudie... Myliu tave... — dar kartą tarstelėjo Sara, kai Filas paskutinį kartą prieš išeidamas ją pabučiavo. Ji siaubingai jo pasiilgs — kaip paprastai. Bet šį kartą moteris nebesiginčijo. Nėra tikslo. Vienintelis skirtumas šiemet bus tas, kad ji turės rūpintis naujuoju namu.

Savaitgaliais Sara name praleisdavo nemažai laiko: šlifuodama, valydama, matuodama, sudarinėdama sąrašus. Ji nusipirko įspūdingą įrankių rinkinį ir ketino miegamajame susiręsti knygų lentyną. Džefas pažadėjo pamokyti, kaip tai padaryti.

Mari Luiza galiausiai grįžo į San Franciską savaitę prieš Kalėdas. Sarai teko su ja pabendrauti. Moteris kalbėjo su dar ryškesniu prancūzišku akcentu nei anksčiau, tačiau į naująjį projektą nesikišo. Parskridusi Mari Luiza turėjo griebtis savų darbų, nes dauguma klientų jau buvo sunerimę, kada gi ji grįš.

Dabar Sara jau beveik kasdien kalbėdavosi su Džefu. Dar prieš grįžtant Mari Luizai juodu susitarė nebekurstyti besimezgančio romano, bendrauti tik darbo klausimais. Jeigu vėliau kas nors iš to ir plėtotųsi ir jei santykiai su dabartiniais partneriais dėl kokių nors priežasčių sužlugtų, tai būtų tarsi didelė premija. Tačiau Sara aiškiai pasakė, kad šiuo metu jai labai neparanku puoselėti bet kokius švelnesnius jausmus Džefui, nes jis gyvena su Mari Luiza ir yra jai įsipareigojęs, nesvarbu, patinka jam tai ar ne. Džefas pritarė.

Išvykus Filui, rytojaus dieną jie kartu papietavo. Buvo sekmadienis, o Mari Luiza turėjo dirbti, kad pasivytų terminus. „Rožės“ kavinėje baigus valgyti omletą Džefas įteikė Sarai mažą paketėlį. Moteris susijaudinusi atsargiai jį išvyniojo ir neteko žado išvydusi dailią nedidukę senovinę segę. Tai buvo auksinis namukas su mažais deimančiukais langeliuose. Nuostabi dovana — dosni ir kartu prasminga.

— Ne toks didelis kaip tavo namas, — kiek susigėdęs pasakė Džefas. — Bet man pasirodė labai gražus.

— Puikus! — susijaudinusi tarė Sara. Tokią segę galima nešioti darbe įsisegus į bet kurio švarko atlapą. Ši dovana nuolat primins Džefą ir namą. Sara iš šio žmogaus tiek daug išmoko. Be segės, jis dar padovanojo knygą apie dailidės darbą ir remontą, kuri be galo pravers. Džefas išrinko jai puikiai tinkančias dovanas.

O Sara jam padovanojo rinkinį senų, oda įrištų knygų apie architektūrą. Tai buvo pirmieji leidimai, kuriuos jai pavyko rasti senoje dulkėtoje knygų parduotuvėje miesto centre. Kainavo brangiai, bet Džefui labai patiko. Tos knygos puikiai papildys jo ir taip nemažą ir branginamą biblioteką.

— Ką veiksi per atostogas? — paklausė jis, kai pavalgę abu gurkšnojo kavą. Atrodė pavargęs ir kiek įsitempęs. Buvo susikaupę daug darbų, kuriuos reikėjo kuo greičiau baigti, o dabar, grįžus Mari Luizai, jo gyvenimas tapo dar labiau užimtas ir ne toks ramus. Ji visada atūždavo kaip viesulas. Per tiek metų Džefas įsitikino, kad dauguma istorijų, pasakojamų apie raudonplaukius, yra tiesa. Mari Luiza buvo ūmi, judri ir baisaus charakterio. Tačiau kartu ir aistringa — ir pykdama, ir džiaugdamasi.

— Dirbsiu name, — paprastai atsakė Sara. Ji jau nekantraudama to laukė. Dabar, kai Filas išvažiavęs, galima dirbti ištisus savaitgalius, užtrukti iki vėlumos. Sara tikėjosi, kad taip atostogos praeis greičiau. — Kūčių vakarą praleisiu su senele, mama ir dar kuo nors, jei jos ką pasikvies. O visą likusį laiką dirbsiu name. Mūsų biuras uždarytas nuo Kalėdų iki Naujųjų.

— Maniškis taip pat. Galbūt galėčiau tau padėti. Mari Luiza taip stipriai nekenčia švenčių, kad šiuo metų laiku būna itin irzli. Ji ne tik nenori jų švęsti pati — laiko įžeidimu, jei švenčia kas nors kitas, o ypač aš. — Tai pasakęs, Džefas nusijuokė.

Sara irgi šyptelėjo. Niekam gyventi nėra lengva, kad ir kaip atrodytų iš šalies. — Ji nori per Naujuosius važiuoti kur nors paslidinėti. Aš to nemėgstu, taigi greičiausiai liksiu padirbėti. Anksčiau važiuodavau su ja ir visą dieną nuobodžiaudavau, o vakare ji būdavo pernelyg pavargusi kur nors eiti. Mari Luiza puikiai slidinėja jau nuo mažų dienų. Kadaise mėgino išmokyti ir mane, bet, matyt, esu beviltiškas. Slidinėjimas — viena iš tų sporto šakų, kurios man nesiseka ir kurių nemėgstu. Negaliu pakęsti šalčio. — Jis nusišypsojo. — Ir nuolat griūti ant užpakalio. O taip dažnai nutikdavo, ir ji garsiai juokdavosi. Dabar ji viena važiuoja į Skvo slėnį. Mums abiem taip labiau patinka.

— Gali užeiti kada tik panorėsi, — draugiškai pasiūlė Sara.

Ji suprato, kad dabar name leidžiant laiką kartu jiedviem reikės būti apdairesniems. Nuo to sekmadienio Džefas daugiau jos nebebučiavo — abu sutarė, kad mintis netikusi, nes taip abu tik įsiveltų į nemalonumus ir kas nors liktų įskaudintas. Nei vienas, nei kitas to nenorėjo. Džefas pripažino, kad Sara teisi, nors kai likdavo dviese su ja, jam reikėdavo tvardytis, kad neištiestų rankų ir jos neapkabintų. Bet dabar tiek dėl jos, tiek dėl savęs pagundai atsispirdavo. Jie valandų valandas dirbdavo kartu, vienas šalia kito, bet nesiliesdami. Be abejo, kartais būdavo sunku, tačiau Džefas gerbė Saros sprendimą ir norus. Be to, jis nenorėjo komplikuoti savo santykių su Mari Luiza.

— Tai ką tu veiki per Kalėdas, jei Mari Luiza jų nešvenčia? — Sarai visada buvo smalsu, kaip šie žmonės kartu gyvena. Juodu atrodė tokie skirtingi.

Džefas nusišypsojo ir pasakė:

— Dažniausiai mudu baramės. Aš niurzgu dėl to, kad jos požiūris man sugadina šventinę nuotaiką. Ji aiškina, kad esu nenuoširdus, kvailas ir pasiduodu prekeivių norams, sako, jog esu auka tų, kurie man mažam pardavinėjo visokias grožybes, ir kad likau per silpnas ir per kvailas, kad suaugęs joms atsispirčiau. Na, nieko naujo. — Sara nusijuokė. — Mari Luizos vaikystė buvo sunki, ji daugiausia gyveno su giminaičiais, kurie jos nekentė ir skriaudė tiek ją, tiek vieni kitus. Todėl ji nejaučia didelės pagarbos šeimos ryšiams, tradicijoms ar religinėms šventėms. Mari Luiza vis dar daug laiko praleidžia su savo šeima, bet jie visi vienas kito nekenčia.

— Kaip jai sunku.

— Taip, tikriausiai. Mari Luiza tuos išgyvenimus slepia pykdama. Taip jai geriau. — Džefas vėl nusišypsojo. Šią moterį jis priėmė tokią, kokia ji yra, nors dėl to gyventi kartu nebuvo lengviau.