Даниэла Стил - Namas

— Niekada, — kiek suglumusi šyptelėjo Sara. — Viskas originalu. Niekas nebuvo net paliesta. Juk sakiau, kad reikės įdėti daug darbo. Gali užtrukti apie metus. Iš karto į jį nesikraustysiu.

— Tikiuosi, ne. Panašu, kad nusipirkai didžiulį ūkį. Jis tau atsieis nemažą sumą.

Sara jam nepapasakojo, kad Stenlio Perlmano dėka tą sumą jau turi. Filas niekada neklausinėdavo apie pinigus, kaip ir ji. Tai buvo jų atskiri reikalai.

— Kokio jis dydžio?

Sara nusišypsojo. Tai pokalbio kulminacija. Žiodamasi kalbėti ji vos nepradėjo juoktis.

— Trisdešimt tūkstančių kvadratinių pėdų.

— Gal visai kuoktelėjai? — Filas nušveitė pusryčių padėklą į šoną ir pašoko iš lovos. — Iš proto išsikraustei? Trisdešimt tūkstančių kvadratinių pėdų? Kas ten buvo? Viešbutis? Gal koks sumautas „Fairmont“5? Dėl Dievo meilės!

— Jis dar gražesnis, — išdidžiai atsakė Sara. — Norėčiau, kad eitum su manimi jo apžiūrėti.

— Ar tavo motina žino? — Lyg tai būtų svarbu. Filas apie ją niekada nė neužsimindavo. Vyrukas Odrės nemėgo taip pat stipriai, kaip ir ji jo.

— Dar ne. Aš joms papasakosiu per Kalėdas. Noriu nustebinti savo senelę — ji to namo nematė nuo septynerių metų.

— Nesuprantu, kas tau užėjo, — spigindamas akimis pasakė Filas. — Elgiesi kaip lunatikė. Jau kelias savaites tu tokia keista. Žmonės taip paprastai nenusiperka šitokio namo. Nebent sumanei investuoti ir ketini jį po remonto pelningai parduoti, bet man ir tai neatrodo protinga. Tu juk neturi laiko imtis šitokio darbo. Nuolat dirbi, kaip ir aš. Tu gi teisininkė, dėl Dievo meilės, ne kokia statybos darbų prižiūrėtoja ar dekoratorė. Ką sau manai?

— Aš turiu daugiau laisvo laiko už tave, — atkirto Sara. Jai atsibodo klausytis įžeidinėjimų. Ji juk neprašo jo už viską sumokėti. Tačiau iš Filo elgesio atrodė, kad yra kaip tik taip.

— Nejaugi? Ir kodėl gi manai, kad turi daugiau laisvo laiko? Kiek man žinoma, dirbi po keturiolika valandų per dieną.

— Aš nevaikštau į sporto salę. Todėl turiu penkis laisvus vakarus per savaitę. Be to, galiu ten dirbti ir savaitgaliais.

— O ką man daryti? — įpykęs paklausė jis. — Dykinėti, kol tu plauni langus ir šveiti grindis?

— Galėtum padėti. Filai, juk net savaitgaliais dieną čia nebūni. Nuolat darai savo.

— Nesąmonės, pati žinai. Negaliu patikėti, kad tu šitaip kvailai pasielgtum. Ir ketini gyventi tokio dydžio name?

— Jis pasakiškas. Palauk, kol pamatysi. — Sarą žeidė kiekvienas jo pasakytas žodis, skaudino ir tai, kaip Filas kalbėjo. Jeigu jam būtų atėję į galvą atidžiai į ją pažvelgti, būtų pamatęs tai jos akyse. Bet jis nepažvelgė. Jam rūpėjo tik atvėsinti jos entuziazmą. — Ten net yra pokylių salė, — tyliai pasakė Sara.

— Puiku. Galėsi ją išnuomoti Artūrui Murėjui6, gal tada apmokėsi visas sąskaitas už remontą. Sara, man rodos, tau galvoj pasimaišė, — sėsdamasis ant lovos pasakė jis.

— Greičiausiai. Ačiū, kad mane palaikai.

— Šiais laikais reikia viską paprastinti. Mažinti. Turėti mažiau. Mažiau veltis į reikalus. Kam reikia tokio galvos skausmo? Tu nė nenumanai, į kokią kilpą kiši galvą.

— Dar ir kaip numanau. Ketvirtadienio vakarą ten su architektu praleidau keturias valandas.

— Tai štai kur tu buvai, — patenkintas savimi su palengvėjimu iškvėpė Filas. Jis dėl to ne juokais nerimavo jau dvi dienas.

Dėl to ir vedėsi ją vakarieniauti praėjusį vakarą. — Jau pasisamdei architektą? Nešvaistei laiko veltui, tiesa? Ačiū, kad paklausei ir mano nuomonės.

— Ir džiaugiuosi, kad neklausiau, jeigu būčiau išgirdusi šitai.

— Reikia turėti daug pinigų, kad galėtum tiek išmesti į balą. Nė nenumaniau, kad tavo įmonei taip gerai sekasi.

Sara nieko neatsakė. Kaip ir iš kur ji gauna pinigų, buvo ne jo reikalas, ir moteris nė neketino aiškintis.

— Leisk man kai ką pasakyti, Filai, — kiek pakeltu balsu prabilo ji. — Gal tu ir gali „paprastinti“ savo gyvenimą, kaip pats sakai, ir „mažinti“. Aš ne. Tu buvai vedęs, turi vaikų, gyvenai dideliame name. Tu visa tai jau turėjai. Aš ne. Nieko neturėjau. Gyvenu šitame netikusiame bute nuo to laiko, kai baigiau teisės studijas, turiu tuos pačius suknistus baldus, kuriuos turėjau studijuodama Harvarde. Aš net neturiu sumautos kambarinės gėlės. Gal aš noriu ko nors didelio ir gražaus, gal noriu imtis ko nors jaudinančio. Neketinu sėdėti čia visą likusį gyvenimą šalia nudžiūvusių augalų, laukdama, kol savaitgalį pasirodysi tu.

— Ką tu sakai? — Jis dar pakėlė balsą, ji irgi.

— Sakau, kad mane tai išties domina. Negaliu sulaukti, kol to imsiuosi. Aš dievinu tą namą. O jeigu tu negali su tuo susitaikyti, negali nors šiek tiek manęs palaikyti ar bent jau būti mandagus, dėl Dievo meilės, tai velniop tave. Aš tavęs neprašau už viską sumokėti, neprašau net pagalbos. Tau tereikia šypsotis, linksėti ir bent kiek mane padrąsinti. Velniškai sunki užduotis?

Kurį laiką Filas sėdėjo tyliai, nieko neatsakydamas, paskui atsistojo ir kaip vėjas nulėkė į vonią, garsiai trenkė durimis. Sara buvo labai pasipiktinusi, kad jis taip reagavo, ji negalėjo suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Gal jis pavydi, gal bijo, o gal negali pagalvoti apie jokį pasikeitimą. Kad ir dėl kokių priežasčių jis taip pasiuto, į tokį Filą buvo nemalonu žiūrėti.

Kai Filas šlapiais plaukais ir apsijuosęs rankšluostį išlindo iš vonios, Sara jau buvo apsirengusi nertinį ir džinsus. Moteris liūdnai pažvelgė į jį. Filas nepasakė nieko malonaus, jokio gero žodžio. Jis elgėsi bjauriai.

— Atleisk, kad nesidžiaugiu dėl tavo namo, — paniuręs tarė jis. — Manau, tai labai prastas sumanymas. Aš nerimauju dėl tavęs.

— Nereikia. Jeigu nepajėgsiu susitvarkyti, parduosiu. Bet noriu bent jau pabandyti. Ar norėtum jį pamatyti?

— Nelabai, — atvirai prisipažino jis, o Sara pakėlė akis. Jis nori valdyti. Filui patiko status quo ir vyrukas nenorėjo, kad kas nors keistųsi. Jis norėjo, kad Sara būtų čia, jau pažįstamame bute, darbo dienų vakarais, kad galėtų tiksliai žinoti, kur ji yra. Jis norėjo, kad ji liūdėtų, jaustųsi vieniša ir kamuotųsi iš nuobodulio, kad lauktų, kol jis ateis dviem naktims per savaitę. Sara buvo teisi. Dar niekada tai neatrodė taip akivaizdu. Filas nenorėjo, kad ji savo gyvenime kuo nors džiaugtųsi, net jei už tai susimokėtų pati. Ne tai svarbiausia. Jis vertino savo laisvę ir nepriklausomybę, bet negalėjo susitaikyti su tuo, kad ir ji gali būti laisva. — Pamatęs tą namą tik pasiusčiau, — tarė Filas. — Gyvenime nesu girdėjęs, kad kas pasielgtų kvailiau. Be to, šiandien einu žaisti teniso. — Jis žvilgtelėjo į laikrodį. — Ir tavo dėka jau vėluoju.

Sara nieko neatsakė. Ji apsisukusi nuėjo į vonią, uždarė duris, atsisėdo ant klozeto ir pravirko. Kai po dvidešimties minučių nurimusi išėjo, Filo nebebuvo. Jis paliko raštelį, kad grįš šeštą.

— Ačiū už puikų šeštadienį, — perskaičiusi raštelį, tarė Sara. Reikalai krypo tik blogyn. Filas tarsi tikrino, kiek ji dar gali ištverti. Bet Sara dar nebuvo pasirengusi išsiskirti. Kraudama į kriauklę indus, ji vėl prisiminė, ką kalbėjo Džefas. Sara neplovė indų, neklojo lovos — jai tai neberūpėjo. Kokia prasmė? Filas elgėsi kaip paskutinis stuobrys. Nė vienas šįryt jo pasakytas žodis nebuvo nei pagarbus, nei geras. Visi meilės prisipažinimai beverčiai, jeigu po jų šitaip elgiamasi. Sara prisiminė, kaip Džefas paklausė, ką ji prarastų palikdama Filą, ir kaip ji atsakė, kad nežino. Kad ir kaip būtų, Filas to prašėsi. Jis jau peržengė ribas, prie kurių anksčiau net nepriartėdavo.