— Jis niekada nepraleis su tavimi daugiau laiko nei dabar, — konstatavo Džefas. Kalbėdami apie širdies reikalus, juodu pamažu tapo draugais ir vis labiau vienas kitam patiko. — Kam jam to reikia? Jis jau gavo tai, ko norėjo — moterį savaitgaliams, kuri visada jo laukia ir nekelia barnių, nes tu greičiausiai nenori per daug triukšmauti ir įkyrėti. Jis turi su kuo jaukiai pabūti dvi dienas per savaitę, o visą kitą laiką gali skirti sau. Po galais, tokiam kaip jis geriau ir būti negali. Vyrukas, kuris jau buvo vedęs, turi vaikų ir daugiau nieko nebenori, viską, ko jam reikia, gauna iš tavęs.
Sara tik nusišypsojo. Argi galėtų prieštarauti.
— Iki šiol neturėjau pakankamai valios pasitraukti. Mama man sako tą patį, ką ir tu. Vadina jį veltėdžiu. Bet aš žinau, ką reiškia savaitgalius leisti visiškai vienai, ir pasakysiu tau atvirai — negaliu jų pakęsti. Niekada negalėjau. Nesu pasiruošusi vėl tai patirti. Dar ne.
— Niekada nesusirasi geresnio žmogaus, jeigu nepasiryši.
— Tu teisus, bet tai padaryti velniškai sunku...
— Žinau... Kaip tik dėl to mudu su Mari Luiza vis grįžtame vienas pas kitą. Ir dar dėl kartu pirkto namo, bendro verslo ir buto Paryžiuje, už kurį moku aš, o naudoja ji. Kiekvieną kartą išsiskyrę mes apsidairome ir velniškai išsigąstame, tada vėl susibėgame. Po keturiolikos metų bent jau žinome, ką turime. Ji nėra psichopate, aš nesu nenormalus. Mudu nedraskome vienas kito į gabalėlius, vienas kito neapgaudinėjame. Bent jau taip tikiuosi, — liūdnai šypsodamasis tarė jis. Juk Mari Luiza dabar Paryžiuje, už daugybės tūkstančių kilometrų. — Bet vieną dieną ji, ko gero, grįš į Paryžių ir ten pasiliks, o tada turėsime ir dirbti atskirai, nors nė vienam iš mūsų tai nebus į naudą. Kartu nemažai pinigo užsidirbome. Ji gera moteris. Tik mes labai skirtingi. Gal tai ir gerai. Bet ji visada sakė, kad nenori pasenti čia. O aš negaliu įsivaizduoti savęs Paryžiuje. Taip ir neišmokau gerai kalbėti prancūziškai. Susikalbu, bet dirbti būtų sunku. O jeigu nesusituoksime, negausiu darbo leidimo. Mari Luiza sako, kad niekada netekės, o aš žinau, kad ji kalba rimtai. Dar geriau žinau, kad ji niekada nenorės turėti vaikų. — Kaip ir Sara. Tai vienintelis bruožas, siejantis abi moteris, nors visais kitais atžvilgiais jos buvo visiškos priešingybės.
— Dieve, šiais laikais viskas taip sudėtinga, tiesa? Visi turi savą supratimą apie žmonių santykius ir kaip nori gyventi. Visi turi savo problemų. Nieko nėra paprasto. Žmonės nebegali prie altoriaus ištarti „taip“ ir susikibę už rankų nueiti saulėlydžio pusėn. Keisti santykiai mus lyg ir tenkina, bet kartu lyg ir ne, gal tenkins ateityje, o gal ir ne... Kažin ar visada taip buvo. Tikriausiai ne, — susimąsčiusi svarstė Sara.
— Ko gero, mes visi tokie, nes nė vienas iš mūsų augdamas nematė laimingos šeimos. Visi mūsų tėvų kartos žmonės gyveno kartu, tačiau vienas kito nekentė. Mūsų kartos žmonės arba visai nesituokia, arba vos susituokę skiriasi. Niekas nesistengia santykių pataisyti. Jeigu tik yra koks nepatogumas, kur nors spaudžia ar trina, žmonės viską meta, — samprotavo Džefas, o Sara nusijuokė iš tokio pasakymo. Tačiau ji neprieštaravo.
— Gal tu ir teisus, — tarė ji, vėl susimąsčiusi. Įdomi teorija.
— O tavo tėvai? Ar jie buvo laimingi? — stebėdamas Sarą, paklausė jis. Džefui ji patiko. Jis jautė, kad ši moteris yra gera, sąžininga ir žinanti, kokios yra tikrosios vertybės. Tačiau ir Mari Luiza buvo tokia, tik turėjo daugybę aštrių kampų. Be to, sunki vaikystė jai darė poveikį iki šiol, kad ir kaip Mari Luiza tai neigtų.
— Žinoma, ne, — išgirdusi klausimą nusijuokė Sara. — Mano tėvas buvo įjunkęs alkoholikas, motina dirbo už du. Ji išlaikė mus visus, o jis voliodavosi lovoje toks girtas, kad vos galėdavo pajudėti. Mama jį dar teisindavo. Nekenčiau tėvo už tai. Kai man buvo šešiolika, jis mirė. Negaliu sakyti, kad jo pasiilgau. Atrodo, jo išvis nebuvo. Kai jo nebeliko, tapo net lengviau. — Beveik visą jaunystę Sara svajojo, kad tėvo šalia nebūtų, o po jo mirties dėl to jautėsi kalta.
— Ar tavo motina dar kartą ištekėjo? — nuoširdžiai domėdamasis klausinėjo Džefas. — Ji turėjo būti dar labai jauna, jei tau buvo tik šešiolika.
— Gerai sakai, ji buvo tik metais vyresnė nei aš dabar. Vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o paskui tapo interjero dizainere ir uždirbdavo tikrai neprastai. Mama mokėjo už mano studijas Harvarde, o paskui ir Stenfordo teisės mokykloje. Bet ji daugiau neištekėjo. Turėjo trumpalaikių draugužių, bet jie visi buvo alkoholikai arba nesveiko proto. Bent jau jai taip atrodė. Dabar ji dažniausiai leidžia laiką su draugėmis ir vaikšto į knygų klubus.
— Kaip liūdna, — užjaučiamai tarė Džefas.
— Tikrai, nors ji tvirtina, kad yra laiminga. Bet aš ja netikiu. Pati taip gyvendama laiminga nebūčiau. Todėl ir įsitaisiau savaitgaliais pasirodantį draugą. Nenoriu ateinančius dvidešimt metų bastytis po knygų klubus kaip mama.
— Vis tiek taip nutiks, — tiesiai rėžė Džefas. — Nejaugi manai, kad jis bus su tavimi dvidešimt metų?
— Tikriausiai ne, — atsiduso ji. — Bet šiuo metu jis su manimi. Čia ir bėda. Nujaučiu, kad vieną dieną mūsų santykiai vis tiek iširs, bet aš to neskubinsiu. Nekenčiu vienišų savaitgalių.
— Žinau. Aš taip pat. Nesuprask manęs klaidingai, nenoriu atrodyti pasipūtęs. Aš irgi nežinau atsakymo.
Po tokio pokalbio juodu išėjo iš restorano. Abu buvo atvažiavę savo automobiliais, taigi prieš išsiskirdami draugiškai apsikabino ir Sara nuvažiavo namo. Įėjusi į butą tuoj išgirdo telefono skambutį. Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo pamačiusi, kad jau vienuolikta valanda. Vakarieniaudama buvo išjungusi mobilųjį.
— Po galais, kur tu buvai? — Filas buvo įniršęs.
— Viešpatie, nurimk. Išėjau pavakarieniauti. Nieko čia tokio. Valgiau sušį.
— Vėl? Su kuo? — Atrodė, kad jis tuoj išlįs pro telefono ragelį. Sara pagalvojo, ar jis taip pavydi, ar tiesiog elgiasi kaip tikrų tikriausias šiknius. Gal buvo kur nors išėjęs ir pasigėrė.
— Koks skirtumas? — kiek susierzinusi atsakė ji. — Darbo dienomis mes juk vis tiek nesusitinkame. Vakarieniavau su žmogumi, kuris kartu su manimi dirba. Tik darbo reikalai. — Tai buvo tiesa.
— Kas čia? Kerštas? Dėl to, kad man po darbo reikia nueiti truputį pasportuoti? Baudi mane? Jėzau, juk tai vaikiška.
— Juk ne aš dabar rėkauju, — ramiai pasakė Sara. — Tu. Kas čia tokio blogo?
— Ketverius metus tu kas vakarą grįždavai namo ir padėdavai užpakalį ant sofos prieš televizorių, o dabar staiga kiekvieną vakarą valgai sušį. Kas čia dedasi? Gal dulkiniesi su kokiu sumautu japonu?
— Filai, galvok, ką kalbi. Ir kaip elgiesi. Aš ir su tavimi einu valgyti sušio. Turėjau darbo reikalų. Nuo kada mudu vienas kitam draudžiame dalykines vakarienes? — Sara jautėsi kiek kalta, nes vakaras buvo tikrai smagus, o po kelių valandų ji pasijuto lyg vakarieniaudama su draugu. Tačiau Filui pasakyti žodžiai irgi tiesa. Ji turėjo aptarti reikalus. — Jeigu jau taip nori žinoti, ką veikiu darbo dienomis, kodėl nesutrumpini savo treniruočių laiko ir neužsuki pas mane? Visada esi laukiamas. Aš daug mieliau eičiau valgyti sušio su tavimi.
— Eik šikt! — krioktelėjo Filas ir numetė ragelį. Jokio kito atsakymo ir nebuvo galima tikėtis, nes Sara buvo teisi, ir jis tai žinojo. Negalima turėti ir to, ir to: kaipgi būsi visiškai laisvas darbo dienomis ir neabejosi, kad ji tarsi pririšta laukia susitikimo savaitgalį. Gal jis dar ir ištikimybės diržą sugalvos užsegti? Filui velniškai pasisekė, kad Džefas Parkeris jau turi draugę. Nes jis Sarai pasirodė nepaprastai mielas vyrukas. Ir visos jo pastabos apie Filą ir jo požiūrį buvo teisingos. Jųdviejų santykiai buvo toli gražu ne tobuli.
Читать дальше