Даниэла Стил - Namas

— Sveiki, mano vardas Sara Anderson, noriu palikti žinutę Džefui Parkeriui ir Mari Luizai Furnė. Kai jie grįš iš Europos, gal galėtumėte paprašyti, kad kuris nors paskambintų man į biurą? — Ji tikėjosi, kad paskambins Džefas, o ne jo nesukalbama draugė prancūzė, tačiau buvo pasiruošusi kalbėtis su bet kuriuo.

— Labas, Sara, čia Džefas. — Kaip ir anksčiau, jo balsas skambėjo draugiškai ir šiltai.

— Ką tu čia veiki? Maniau, tu Italijoje ar Paryžiuje. — Sara jau susipainiojo, kur kokiu metu jie turėjo būti.

— Aš jau iš ten. Mari Luiza dar pasiliko. Grįžau anksčiau, nes turėjau darbo. Kiek atsiliekame.

Sara nutarė eiti tiesiai prie reikalo ir giliai įkvėpusi išbėrė:

— Ketinu pirkti tą namą.

Džefas akimirką atrodė sutrikęs.

— Kokį namą?

— Dvidešimt ketvirtas numeris, Skoto gatvė, — išdidžiai tarė ji, ir šį kartą pašnekovas liko priblokštas. Sara to nematė, bet pajuto.

— Tą namą? Oho! Čia tai staigmena, labai drąsus poelgis. — Jo žodžiai kiek atvėsino Saros ryžtą. Atrodo, jis pamanė, kad Sara pamišusi.

— Manai, esu trenkta, kad taip elgiuosi?

— Ne, nemanau, — susimąstęs atsakė Džefas. — Ne, jei tą namą myli.

— Tikrai myliu, — jau ramiau atsakė Sara. — Jį pastatė mano prosenelis.

— Va čia tai bent! Puiku, kai taip atsitinka, viskas sukasi ratu. Kartais atrodo, kad taip ir turi būti. Tikiuosi, esi pasirengusi imtis didelio darbo, — su šypsena tarė jis, ir Sara nusijuokė.

— Esu. Tikiuosi, ir tu pasirengęs. Man reikia tavo pagalbos, pamokymų ir nurodymų. Ketinu vykdyti planą A.

— O koks jis yra?

— Išleisti pusę milijono, daug ką daryti pačiai ir taupyti.

— A, tą planą. Tavimi dėtas elgčiausi taip pat, tuo labiau jei pastatas kadaise būtų priklausęs mano šeimai.

— Tačiau skirtumas toks, kad tu esi architektas, o aš — teisininkė. Išmanau mokesčių įstatymus ir visas jų gudrybes. Bet nieko neišmanau apie namų restauravimą, nemoku net vinies įkalti.

— Išmoksi. Dauguma žmonių, kurie ryžtasi remontuoti savo namus, nė nenumano, ką daro. Suprasi, ką daryti, kai to imsiesi, o jei kur suklysi — ištaisysi. — Džefas šnekėjo padrąsinamai ir, kaip visada, draugiškai. Sara nudžiugo, kad kalba ne su Mari Luiza, nes toji nė iš tolo nebūtų tokia maloni.

— Norėčiau dar kartą susitikti name, kai turėsi laiko, jei nesi labai užsiėmęs. Žinoma, ne už dyką. Bet man būtinai reikia patarimo, ką daryti pirmiausia. Elektra, vandentiekis ar kas kita. Norėčiau, kad bent nurodytum, nuo ko pradėti, be to, daug patarimų reikės ir vėliau.

— Tam mes ir esame. Kokia numatoma tavo savaitė? Kada man užsukti? Vargu ar Mari Luiza grįš anksčiau nei po kelių savaičių. Žinau, kaip atsitinka, kai ji būna su šeima Paryžiuje. Diena po dienos vis atidėlioja grįžimą. Matyt, parskris po kokių trijų savaičių. Jei nori, galime palaukti, kol ji grįš, arba galiu pradėti dirbti ir vienas.

— Jei jau kalbame nuoširdžiai, mieliau nelaukčiau.

— Gerai, — tuoj pat atsakė jis. — Tai kokia ten tavo savaitė?

— Įprasta beprotybė. — Sara prisiminė visus laukiančius susitikimus su klientais ir darbą, kurį dar reikės atlikti tvirtinant Stenlio testamentą. Antradienį reikės eiti į teismą. Visą savaitę vien darbas.

— Manoji ne geresnė, — pritarė Džefas žvilgtelėjęs į darbo kalendorių. — Turiu mintį. Ar esi numačiusi ką veikti šią popietę?

— Ne, bet tu esi numatęs, — atsakė Sara jausdamasi kalta. — Tikriausiai šiuo metu nesėdi skaitydamas knygą ar žiūrėdamas televizorių.

— Ne, bet daug padariau vakar ir šįryt. Dabar turėčiau kelias laisvas valandas, jei norėtum susitikti prie namo. Be to, dabar ir tu klientė. Čia ir yra darbas.

— Tada mielai. — Sara tą popietę neturėjo ką veikti. Nuo dabar namas jau pradeda užimti jos laiką.

— Nuostabu. Tai po pusvalandžio susitinkame prie namo. O gal prieš važiuojant ten norėtum sumuštinio? Galime pasikalbėti apie tavo planus užkandžiaudami.

— Būtų puiku, — džiaugsmingai atsakė Sara. Tokia susijaudinusi ji nebuvo nuo to laiko, kai sužinojo, kad įstojo į Harvardo universitetą.

— Po dešimties minučių užsuksiu tavęs paimti. Kur tu gyveni?

Sara pasakė adresą, ir po penkiolikos minučių sučirškė durų skambutis. Ji nubėgo laiptais žemyn ir įsėdo į visureigį, kuriuo atvažiavo Džefas.

— O kas nutiko „Peugeot“? — susidomėjusi paklausė Sara.

— Man neleidžiama jo vairuoti, — nusišypsojo jis.

Filmoro gatvėje juodu sustojo prie užkandinės nusipirkti sumuštinių ir limonado. Mažiau nei po valandos nuo susitikimo jie jau stovėjo priešais namą, kuris, kaip Sara tikėjosi, netrukus bus jos. Jei pasiseks, taip ir bus. Ji įspėjo Džefą, kad sandoris dar nebaigtas, tačiau jis tik nusišypsojo nė trupučio nesusirūpinęs.

— Bus baigtas. Jaučiu, — nuramino jis.

— Ir aš, — atidarydama duris, sukrizeno Sara.

Džefas buvo rimtai pasirengęs dirbti. Atsivežė du fotoaparatus, matavimo juostą, bloknotą ir daugybę visokių įrankių, reikalingų matuojant ir apžiūrint patalpas. Jis paaiškino, kad kol name bus vykdomi darbai, grindis ir raižinius reikės apsaugoti. Vandentiekiui tvarkyti vyras pasiūlė dvi įmones, iš kurių Sara galėtų pasirinkti, ir tris elektrikus, kurie neužsiprašytų per daug. Pats Džefas pasisiūlė dirbti už valandinį atlygį, paremtą iš tikrųjų nudirbtu darbu, o ne už procentus nuo visų išlaidų. Paaiškino, kad jai taip bus pigiau. Architektas buvo be galo supratingas: kur reikėjo — palindo, kur reikėjo — užlipo, pastukseno sienas, patikrino medines dalis, koklius ir tinką.

— Atsižvelgiant į amžių, namas puikiai išsilaikęs, — po valandos pareiškė Džefas. Nekilo nė klausimas, kad vamzdžiai ir elektros sistema tikra bėda, tačiau jis liko patenkintas neaptikęs jokių drėgmės dėmių — nematyta tokiuose namuose.

— Stenlis gerai juo rūpinosi. Jis nenorėjo apsigyventi pagrindinėje namo dalyje, bet anaiptol netroško, kad jis sugriūtų. Visai neseniai pakeitė stogą.

— Protingas žmogus buvo. Vanduo gali viską sugadinti, o protėkių kartais nė nematyti.

Sara su Džefu užsibuvo ten iki šeštos vakaro, todėl galų gale jiems teko įsijungti galingus prožektorius. Sara ten jau jautėsi kaip namuose. Kartu viską apžiūrinėjant popietė prabėgo tikrai smagiai. Dar tik pradžia, o Džefas jau prirašė vieną bloknotą.

— Šiandien tu man nemokėsi, — pasakė jis, kai Sara užrakino duris ir abu patraukė mašinos link.

— Gal juokauji? Išbuvome tenai penkias valandas.

— Šiandien sekmadienis. Būtų buvę sunku sugalvoti, ką geriau galėčiau nuveikti. Ši diena buvo tarsi dovana. Tiesą sakant, man buvo taip smagu, kad pats turėčiau tau sumokėti. Tavo darbo valanda, ko gero, kainuoja daugiau už mano, — paerzino Džefas. Turint galvoje kainas, kurias jis pasakė telefonu, abu atrodė vienas kito verti.

— Regis, galima įskaityti lygiąsias.

— Ir gerai. Gal turi laiko vakarienei? Galėtume pradėti peržiūrinėti mano užrašus. Rytoj norėčiau padaryti keletą brėžinių ir eskizų. — Ką gi, reikalai po truputį įsibėgėja.

— Ar aš tau dar neatsibodau? — Sara jautėsi kaip vagilė, lyg naudotųsi jo gerumu, tuo labiau kad pati ketino ten dirbti. Tačiau Džefas tai jau žinojo ir nesiskundė. Be to, juk jis pats tokią mintį ir pasiūlė.

— Būtų geriau, jei man neatsibostum nei tu, nei namas. Ir jei aš neatsibosčiau tau. Ateinančius šešis mėnesius ar net ilgiau neretai mane matysi. Priklausys nuo to, kaip greitai suksimės. Sušio? — paklausė jau važiuojant.