Даниэла Стил - Namas

Sara pasakė, kad jau paskambino elektrikams ir vandentiekio tvarkytojams. Su visais sutarė susitikti jau kitą savaitę ir išklausyti jų pasiūlymus. Visi dar telefonu pasakė, kad negalės pradėti anksčiau kaip po Kalėdų. O Sarai, kaip ir Džefui, taip norėjosi griebtis darbo.

— Palauk, viską išardysime, gerai išvalysime, sutvarkysime ir vėl surinksime, — pasakė Džefas.

— Kai taip sakai, atrodo baisu, — nusišypsojo Sara. Tačiau jis buvo toks ramus ir pasitikintis savimi, kad ji buvo tikra — jei kas ir gali viską padaryti tinkamai, tai tik jis.

— Kartais būna baisu, bet kai viską baigi, jausmas pats nuostabiausias.

Sara tikėjosi, kad vasarą namas vėl atrodys padoriai. Vėliausiai per kitas Kalėdas. Džefas manė, kad visų metų neprireiks. Jis sumokėjo už vakarienę ir pažvelgė į ją nutaisęs klausiamą veido išraišką. Vyro veidas atrodė kaip berniuko, tačiau akys buvo suaugusio žmogaus. Tuo pat metu jis atrodė ir senas, ir jaunas, nors buvo tik šešeriais metais vyresnis už Sarą. Džefui buvo keturiasdešimt ketveri. Kartą jis minėjo, kad Mari Luiza yra keturiasdešimt dvejų, bet Sara manė, kad ji atrodo kur kas jaunesnė. Kažkokie bruožai prancūzę gerokai jaunino, ji atrodė net jaunesnė už Sarą, kuri buvo visiškai kitokia — išties dalykiška, bent jau darbo dienomis. Dabar, vakarieniaudama su Džefu, ji vilkėjo paprastą tamsiai mėlyną kostiumėlį su kelnėmis. Sekmadienį Sara buvo apsirengusi džinsus ir raudoną megztuką, apsiavusi sportbačius. Džefui tokia išvaizda patiko. Jo motina, pirmą kartą pamačiusi Mari Luizą, pasakė, kad toji atrodo kaip paleistuvė, nors kartais jam ir toks įvaizdis patiko. Sara atrodė tikra amerikietė, natūralesnė ir sveikesnė — kaip Ralfo Loreno modelis ar Harvardo studentė, kokia ji kadaise ir buvo.

— Tu man pasakyk, — prabilo Džefas žvelgdamas berniukišku žvilgsniu, — jeigu jau dirbdami name ketiname daug laiko praleisti kartu, ar man galima klausinėti asmeniškų dalykų? — Nuo pat pirmo susitikimo jis labai susidomėjo Sara, o dabar, sužinojęs apie perkamą namą, ir dar labiau. Velniškai drąsus poelgis, dėl to Džefas ja žavėjosi.

— Žinoma, — atvirai atsakė Sara. Jam tai patiko. Sara visada atrodydavo taip, lyg neturėtų paslapčių. Mari Luiza, rodėsi, turi jų daugybę, ir dar itin nemalonių. Su prancūze nebuvo lengva. — Na?

— Kas su tavimi kraustysis į tą namą? — Paklausęs jis staiga susigėdo, bet Sara išliko rami.

— Niekas. O ką?

— Gal juokauji? „O ką?“ Juk tu ketini kraustytis į penkių aukštų trisdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų namą, ir dar klausi, kodėl man įdomu, kas kraustysis kartu? Dieve, Sara, ten galėtum visą kaimą apgyvendinti. — Abu smagiai juokėsi, kol padavėjas pylė dar arbatos. — Man smalsu.

— Niekas. Tik aš.

— Ar tu taip ir nori? — Atrodė, lyg Džefas siūlytųsi apsigyventi kartu, nors abu žinojo, kad taip nėra. Jis jau keturiolika metų gyveno su Mari Luiza, ir nors Sarai ji atrodė sunkiai sukalbama, jam, matyt, visai tiko.

— Na, šis klausimas sudėtingesnis, — atsakė ji žvelgdama per arbatos puodelio kraštą. — Atsakymas priklauso nuo to, ką turi galvoje. Ar aš ieškau vyro? Ne, tikriausiai ne. Niekada nebuvau tikra, kad santuoka mane išgelbės. Panašu, kad iš santuokos daugiau bėdų negu naudos. Tačiau, ko gero, tai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo tuokiesi. Ar aš noriu vaikų? Nemanau. Bent jau niekada nenorėjau. Vaikai mane gąsdina. Ar norėčiau su kuo nors gyventi? Tikriausiai, bent jau su kuo nors, kas nori būti šalia beveik visą laiką, net jei ir turi savo gyvenimą. Matyt, kaip tik to ir noriu. Man patiktų su kuo nors dalytis kasdienybe. Tačiau tokį žmogų sunku rasti. Matyt, šitą laivą jau pražiopsojau. — Džefas nusijuokė, nors iki pat galo rimtai klausėsi.

— Tokio amžiaus? Tavo laivas dar net į uostą neatplaukė. Šiais laikais visos mano pažįstamos moterys laukia keturiasdešimties ar bent jau tavo amžiaus, tik tada įsikuria.

— Tu nelaukei. Įsikūrei su Mari Luiza būdamas kokių trisdešimties.

— Tai visai kas kita. Gal buvau kvailas. Nė vienas iš mano draugų nevedė iki keturiasdešimties. Su Mari Luiza dar studijų laikais užmezgėme labai aistringus santykius. Daug vandens nutekėjo, tačiau mes kartu išgyvenome ir sunkius, ir gerus laikus. Tikriausiai visiems taip būna. Galbūt mums sunkiau, nes kartu ir dirbame. Bet man patinka su ja būti visą laiką. Mari Luiza sako, kad esu per daug nepatikimas, reiklus ir egoistiškas.

Sara šyptelėjo.

— Man atrodai visai normalus.

— Tu negyveni su manimi. Gal ji ir teisi. Aš vis kartoju, kad ji pernelyg šaltakraujiška ir nepriklausoma, ir per daug jau prancūzė, velniai griebtų. Ji negali pakęsti šios šalies, dėl to dar sunkiau. Mari Luiza skrenda namo, kai tik randa progą, ir užsibūna šešias savaites vietoj dviejų.

— Tai turbūt kenkia verslui, — užjaučiamai tarė Sara. Jai toks elgesys irgi nepatiktų.

— Mūsų klientams, atrodo, nė motais. Ji dirba iš ten, palaiko ryšį internetu. Iš esmės ji tiesiog nekenčia gyventi Amerikoje, dėl to man sunku. Dauguma prancūzų tokie. Kaip ir geriausi prancūziški vynai, jie prastai išsilaiko vežiojami.

Sara vėl nusišypsojo. Džefas apie Mari Luizą nekalba blogai, tačiau sako tiesą. Ta moteris neatrodo miela ir maloni. Su ja gyventi turėtų būti tikras pragaras.

— Tai kaipgi tu? Dabar neturi žmogaus kasdienai? — paklausė Džefas. Nepanašu, kad jis stengtųsi užpildyti tuštumą, kol nėra Mari Luizos. Džefas tik nori susidraugauti. Jis greičiausiai jaučiasi toks pat vienišas.

— Ne, — atvirai atsakė Sara. — Su vienu vyruku susitinkame tik savaitgaliais. Mūsų poreikiai labai skirtingi. Jis jau dvylika metų išsiskyręs. Turi tris paauglius vaikus, su jais vakarieniauja kartą ar du per savaitę. Kartu atostogauja. Bet dažniau su jais nesimato, savaitgaliais išvis niekada nebendrauja, nes jie ir taip turi ką veikti, be to, jam ir tiek užtenka. Jis aistringai nekenčia ir buvusios žmonos, ir motinos, o pyktį kartais išlieja ant manęs. Kaip ir aš, dirba teisininku, paskendęs darbe. Dažniausiai jis būna užsiėmęs savo reikalais — ne tik darbo dienomis, bet kartais ir savaitgaliais. Artumas jam nelabai prie širdies, jis nepakenčia kito žmogaus savo erdvėje. Kartu praleidžiame penktadienio ir šeštadienio vakarus. Iš esmės bendraujame tik savaitgaliais. Kiekvienos darbo dienos vakarą jis eina į sporto salę ir užsispyręs atsisako susitikti ne savaitgalį. Nesimatome ir švenčių dienomis...

— Ar tau taip patinka? — susidomėjęs paklausė Džefas. Jam šitoks ryšys neatrodė geras. Tokie santykiai greičiausiai patiktų Mari Luizai, bet ne jam. Džefas nesitaikstytų su tokiu elgesiu, kokį Sara ką tik apibūdino. Jis nustebo, kad ji taikstosi. Sara atrodė kaip moteris, kuri nori daugiau ir kuriai reikia daugiau. Bet gal jis apsiriko.

— Atvirai? Ne, man taip nepatinka. Tikra kankynė. Negaliu to pakęsti. Iš pradžių buvo neblogai, bet po poros metų ėmė erzinti. Pastaraisiais metais dėl to nuolat skundžiuosi, bet jis nenori nieko girdėti. Savaitgaliai — vienintelis jo pasiūlymas, arba priimk, arba atmesk. Jis puikus derybininkas ir labai geras advokatas.

— Tai kodėl nenutrauki tokių santykių? — Dabar Džefas atrodė dar labiau susidomėjęs.

— O kas man belieka? — liūdnai atsiduso Sara. — Nebesu jauna. Sulaukus tokio amžiaus, nebėra daug padorių vyrukų. Dauguma bijo įsipareigoti — jie jau buvo nelaimingai vedę, todėl nebenori dar vienos santuokos ar kokių rimtesnių santykių. O tie, kurie niekada nebuvo vedę, apskritai yra nenormalūs ir išvis nepakenčia jokių santykių. Visi geri vyrai jau vedę ir turi vaikų. Be to, aš užsiėmusi. Daug dirbu. Kada man eiti ieškoti draugo? Ir kur? Į barus nevaikštau. Į vakarėlius irgi beveik nebeinu. Neišgeriu tiek, kad būtų linksma. Visi vyrai, su kuriais dirbu, yra vedę. O su vedusiais aš neprasidėsiu. Lieka tai, ką turiu. Vis bandau save įtikinti, kad po kurio laiko jis panorės daugiau būti su manimi. Bet kol kas taip nėra. Gal ir nebebus. Jam taip patinka kur kas labiau nei man. Jis tikrai mielas, nors kartais ir savanaudis. Dažniausiai man patinka būti su juo, kol pradedu nerimauti, kad tiek mažai laiko mes leidžiame kartu. — Sara nenorėjo pridurti, kad net po ketverių metų mylėtis su Filu vis dar nuostabu.