Даниэла Стил - Namas

Kaubojus nusišluostė akis, paskui nusišnypštė nosį ir pareiškė, kad nusipirks rančą arba pasistatys savo. Jo vaikai mokėsi valstybinėse mokyklose, ir vyras pasakė, kad leis juos visus mokytis į Harvardą, išskyrus tą vieną, kuris sėdi kalėjime. Pareiškė, kad dabar važiuos namo, įspirs sūnui į subinę ir pasamdys jam padorų advokatą. Vaikis buvo sugautas vagiantis arklius ir visą gyvenimą buvo įjunkęs į narkotikus. Galbūt dabar jis turės progą pasikeisti. Visi turės. Stenlis jiems suteikė tą progą. Šis palikimas buvo jo pomirtinė dovana — net tiems, kurie nepasirodė. Visi senukui buvo vienodai svarbūs. Sara pati vos laikėsi nepravirkusi. Gal šitaip įsijausti ir nelabai profesionalu, tačiau dalytis džiaugsmu su jais — nepamirštamas įvykis. Stenlio dėka ji patyrė šviesiausią ir prasmingiausią įvykį per dvylika metų, praleistų dirbant teisininke.

— Dabar visi turite daug ką apgalvoti, — pasakė Sara, nuramindama susijaudinusius žmones. — Kai kuriuos objektus jūs paveldėsite atskirai. Kai kurie dabar jums priklauso bendrai. Aš visus juos surašiau ir šiandien norėčiau pasikalbėti, ką ketinate su jais daryti. Jums būtų paprasčiau parduoti bendrą turtą, — aišku, tą, kurį verta parduoti, — ir pasidalyti pelną, atsižvelgiant į tai, ką jums pasiūlys mūsų finansų patarėjai. Kai kuriuos objektus parduoti dar ne laikas. Tačiau jei nuspręsite taip padaryti, mes palauksime kuo tinkamesnio meto ir jums patarsime.

Sara geriau už visus žinojo, kad tai užtruks keletą mėnesių, o gal ir metų. Tačiau ji paaiškino, kad turtas, kurį kiekvienas paveldės atskirai, vis tiek bus vertas septynių ar aštuonių milijonų. O likusią dalį jie gaus, kai bus parduotas bendras turtas. Stenlis pasistengė, kad paveldėtojams būtų kuo paprasčiau ir kad investicijos nenueitų veltui. Jis nenorėjo sukelti karo tarp giminaičių, nesvarbu, kad jų nepažinojo. Saros padedamam jam pavyko tinkamai padalyti savo turtą, taigi dabar jį buvo galima lengvai parduoti.

— Dar yra klausimas dėl namo, kuriame jūsų giminaitis gyveno. Praėjusią savaitę apžiūrėjau jį su nekilnojamojo turto agente, norėjau sužinoti tikrovę atitinkantį vertinimą. Tai nuostabus statinys, manau, turėtumėte jį pamatyti. Namas pastatytas trečiajame dešimtmetyje ir, deja, nuo to laiko nebuvo nei perstatytas, nei atnaujintas, nei modernizuotas. Pastatas dabar atrodo beveik kaip muziejus. Jūsų giminaitis gyveno tik mažoje jo dalyje — tiesą sakant, palėpėje — ir niekada nebuvo persikėlęs į pagrindinę dalį. Namas neliestas nuo 1930-ųjų, kai buvo pirktas. Penktadienį buvau pakvietusi restauratorius, kad apžiūrėtų jį ir įvertintų, kiek dar prireiks išleisti remontui. Padirbėti tikrai reikėtų. Galima išleisti penkis šimtus tūkstančių dolerių, tuomet namas būtų išvalytas ir pritaikytas gyventi. Galima išleisti ir dešimt kartų daugiau, jei norite tikrai juo pasipuikuoti. Tą patį reikėtų turėti galvoje parduodant. Nekilnojamojo turto agentė sakė, kad už jį galima gauti nuo vieno iki dvidešimt milijonų dolerių — tai priklausys nuo pirkėjo ir nekilnojamojo turto kainų rinkoje. Už tokį pastatą, koks yra dabar, daug negausite, nes pirkėjui remontas brangiai atsieitų, be to, žmonės šitokio dydžio namuose nebegyvena. Jo plotas — beveik trisdešimt tūkstančių kvadratinių pėdų3. Niekas nenorės įdarbinti tiek žmonių, kiek reikėtų tokiam namui prižiūrėti, vargiai tiek ir rastų. Mano pasiūlymas — parduoti jį. Galbūt prieš tai reikėtų jį išvalyti, nuo langų nuplėšti lentas, nupoliruoti grindis, gal net perdažyti, bet iš esmės pateikti tokį, koks yra, nesiimant brangių elektros sistemos ar santechnikos keitimo darbų, nes jie atsieitų didelius pinigus. Nebent kuris nors iš jūsų norėtų namą išsipirkti ir kraustytis gyventi į San Franciską. Pamaniau, šiandien po pietų galėtume nuvažiuoti jo apžiūrėti. Galbūt tada jums būtų lengviau apsispręsti. Tai labai gražus senas namas, verta jį bent jau pamatyti.

Sarai dar nebaigus sakinio visi susirinkusieji ėmė purtyti galvas. Nė vienas neketino kraustytis į San Franciską, o bekalbėdami nutarė, kad tokio masto atnaujinimo darbų imtis irgi niekas nenori. Buvo girdėti: „parduoti...“, „atsikratyti jo...“, „kam mums tokia našta...“, „reikia parduoti...“ Net jos pasiūlymas perdažyti ir šiek tiek aptvarkyti niekam neparūpo. Sara nuliūdo tai matydama. Atrodė, lyg būtų išmetama kadaise buvusi nuostabi grožybė. Jos laikai praėjo ir niekas nebenorėjo turėti su ja reikalų. Be abejo, reikės pasitarti ir su kitais paveldėtojais, tačiau sprendžiant iš to, kad jie net neatvyko į susirinkimą San Franciske, kažin ar jų nuomonė bus kitokia.

— Ar norėtumėte šiandien apžiūrėti namą?

Tik Tomas Harisonas atsakė, kad turi tam laiko, nors ir jis laikėsi nuomonės, jog pastatą reikia parduoti. Jis pasakė, kad galėtų stabtelėti pakeliui į oro uostą. Kiti ruošėsi skristi namo ankstyvą popietę, todėl vienbalsiai buvo nuspręsta parduoti namą esamos būklės. Stenlio palikimas buvo toks didelis ir taip visus sujaudino, kad namo pardavimas jiems nebeatrodė svarbus. Jei jį parduotų už du milijonus, kiekvienas gautų po papildomą šimtą tūkstančių dolerių, o atskaičiavus mokesčius — dar mažiau. Dabar tokia suma atrodė tik grašiai, nors prieš valandą būtų buvusi didžiausias turtas. Tiesiog nuostabu, kaip per vieną laimingą akimirką gali pasikeisti visas gyvenimas. Sara nusišypsojo dairydamasi į sėdinčius aplink stalą. Visi atrodė geri žmonės, moteris jautė, kad Stenliui jie būtų patikę. Tie, kurie atvyko, atrodė nekvaili ir malonūs. Sara neabejojo, kad senukas būtų džiaugęsis tokiais giminaičiais. O jie, be abejonės, jautėsi be galo sujaudinti, kad turėjo tokį giminaitį kaip Stenlis Perlmanas.

Sara vėl turėjo visus nuraminti, tik šįkart tai padaryti buvo daug sunkiau. Dabar visi nekantravo kuo greičiau išeiti ir susisiekti su vyrais ir žmonomis, broliais, seserimis ir vaikais.

Visi jie turėjo didelę naujieną ir norėjo ją papasakoti artimiesiems. Sara pasakė, kad pinigus jie pradės gauti per ateinančius šešis mėnesius, o gal net anksčiau. Visas Stenlio turtas buvo puikiai sutvarkytas.

— Ir paskutinis reikalas. Stenlis paliko jums laišką. Aš pati tik šiandien sužinojau, kad prieš šešis mėnesius jis tą laišką paliko mano kolegei. Tai testamento priedas, bet ir aš jo dar neskaičiau. Kolegė man jį perdavė šįryt. Stenlis norėjo, kad perskaitytume jį po testamento, vadinasi, dabar. Vokas vis dar užklijuotas, aš nežinau, kas jame. Man patvirtino, kad šio laiško turinys niekaip nepakeis testamento turinio. Jums leidus, dabar jį perskaitysiu. Paskui galėsiu padaryti jums kopijas. Laiškas Stenlio nurodymu iki šiol buvo užklijuotas.

Sara numanė, kad čia tikriausiai kokia nors apgalvota žinutė ar nedidelis prierašas, skirtas giminaičiams, kurių Stenlis nepažinojo. Senolis galėjo būti sentimentalus, Sara jį tokį pažino ir mylėjo. Moteris atplėšė laišką. Susirinkusieji pasirengė mandagiai klausytis, tačiau patalpa buvo perpildyta energijos ir jaudulio nuo to, kas buvo išgirstą anksčiau. Visi vos įstengė ramiai nusėdėti vietoje, bet kas gi galėtų juos kaltinti? Sara taip pat jaudinosi. Jaudulį kėlė vien tai, kad ji turėjo pranešti jiems apie šią dovaną. Sara turėjo tik perduoti žinią, tačiau ir dėl to džiaugėsi. Jai būtų buvę malonu gauti iš Stenlio kokią sentimentalią atminimo dovanėlę, tačiau jis neturėjo ką jai duoti. Jis paliko tik drabužius ir knygas, bet ir tie daiktai jau buvo atiduoti labdarai. Jis neturėjo jokios tinkamos padovanoti smulkmenos, tik sukauptą milžinišką turtą ir namą. Senukas tiesiogine prasme neturėjo jokių žemiškų gėrybių. Tik pinigus ir devyniolika nepažįstamųjų, kuriems galėjo juos palikti. Iš to galima daug suprasti, koks buvo tas žmogus ir kokį gyvenimą nugyveno. Tačiau Sarai jis buvo svarbus, o dabar ir tiems „nepažįstamiesiems“. Tiesą sakant, paskutiniais gyvenimo metais Sara buvo vienintelis žmogus, kurį jis mylėjo. Ir ji mylėjo jį.