Даниэла Стил - Namas

— Galėtume pastatą perdažyti ir šiek tiek aptvarkyti, — pasiūlė Maržorė. — Ko gero, taip ir reikėtų padaryti. Nuvalyti sietynus, nuplėšti nuo langų tas lentas, išmesti visas sudriskusias užuolaidas, nuvaškuoti grindis. Tačiau elektra ir vamzdynai liks nesutvarkyti. Kažkam reikės pastatyti naują virtuvę — gal vietoj tų bufetinių antrame aukšte. Prireiks ir naujo lifto. Darbo daug, tai kainuos. Nežinau, kiek paveldėtojai norės investuoti prieš parduodami. Galbūt išvis nieko. Matyt, kinivarpos dar pagyvens.

— Ponas Perlmanas pernai pakeitė stogą, bent jau tiek, — pasakė Sara ir Maržorė patenkinta linktelėjo.

— Nemačiau, kad sienos kur nors būtų sudrėkusios, iš tiesų stebėtina, — dalykiškai tarė ji.

— Gal galėtumėte pateikti man bent jau apytikslius skaičius? Kainą, kuri būtų galima parduodant viską taip, ir kitą — jei namą kiek patvarkytume. Galbūt ir kiek būtų galima prašyti, jei pastatas būtų suremontuotas.

— Padarysiu viską, ką galiu, — pažadėjo Maržorė. — Bet turiu būti atvira. Mes plaukiojame nežinomuose vandenyse. Tas namas gali būti parduotas ir už dvidešimt milijonų, ir vos už du. Viskas priklauso nuo pirkėjo ir laiko, per kurį norėsime parduoti. Jeigu paveldėtojai norės jo kuo greičiau atsikratyti, tai jiems labai pasiseks, jei gaus du milijonus. O gal net mažiau. Dauguma pirkėjų mirtinai bijos tokio namo ir krūvos rūpesčių. Na, bet išorė man atrodo neblogai — o tai jau geros naujienos. Tiesa, gali prireikti pakeisti kai kuriuos langus. Sausasis puvinys plačiai paplitęs net naujuose namuose. Aš pati praėjusiais metais turėjau pasikeisti dešimt langų. — Akmeninės namo sienos atrodė visai neblogai — tvirtos ir geros būklės. Garažai rūsyje pasiekiami, tik įvažiavimas buvo pritaikytas siauriems trečiojo dešimtmečio automobiliams, todėl turės būti praplatintas. Nė vienai iš moterų nekilo abejonių — darbo daug. — Pasistengsiu gauti atsakymus ir apytikslius skaičius iki savaitės pabaigos. Norėčiau susisiekti su vienu architektu ir sužinoti jo nuomonę. Jo ir jo partnerės specializacija yra restauruojami pastatai. Jis daug išmano, nors greičiausiai dar nematė nieko panašaus. Tačiau žinau, kad jam teko dirbti Garbės legiono muziejuje — bent jau įmanoma lyginti. Be to, jis mokėsi Europoje. O jo partnerė taip pat gera specialistė. Jie turėtų jums patikti. Ar galėtume juos atvesti apžiūrėti namo, jei nesate per daug užsiėmusi?

— Kada tik panorėsite. Turiu raktus. Ir surasiu jums laiko. Esu dėkinga už pagalbą, Maržore.

Abi moterys jautėsi taip, lyg būtų patekusios į laiko tunelį ir ten išbuvusios visą rytą, o dabar staiga grąžintos atgal į savo šimtmetį. Nepamirštamas nutikimas.

Išėjusios iš kavinės, moterys išsiskyrė, ir Sara nuvažiavo savo biuro link. Jau buvo beveik pirma. Vairuodama ji automobilio telefonu paskambino Filui — vis dar jautėsi apsvaigusi ir viena akimi žvilgčiojo į Lili nuotrauką ant gretimos sėdynės. Pavyko prisiskambinti Filui į mobilųjį. Jis pietavo po bylos nagrinėjimo ir pasirodė esąs visiškai subjurusios nuotaikos. Jo klientui reikalai klojosi prastai. Prieš jį buvo pateikta naujų įkalčių, apie kuriuos Filas nieko nežinojo. Teksase, prieš atsikraustydamas į San Franciską, tas klientas jau buvo pralaimėjęs dvi seksualinio priekabiavimo bylas ir dabar atrodė gerokai įklimpęs.

— Apgailestauju, — užjaučiamai tarė Sara. Filas jau buvo susinervinęs iki beprotybės ir pasiruošęs tą klientą užmušti. Dar viena netikusi savaitė. — O mano rytas buvo pats nuostabiausias, — pasakė ji vis dar susijaudinusi ir skrajojanti padebesiuose nuo to, ką pamatė. Kad ir ką paveldėtojai nuspręs daryti, Sara džiaugėsi, kad galėjo namą apžiūrėti pirma.

— Tikrai? Ir ką darei? Kūrei naujus mokesčių įstatymus? — Filas kalbėjo sarkastiškai, leisdamas suprasti, kad jam jos reikalai nė velnio nerūpi. Sara negalėjo jo tokio pakęsti.

— Ne. Su nekilnojamojo turto agente apžiūrėjome Stenlio Perlmano namą. Tai pati nuostabiausia vieta, kokią man yra tekę matyti. Lyg muziejus, tik dar geriau.

— Nuostabu. Galėsi man apie tai papasakoti vėliau, — atsakė jis. Buvo aišku, kad jis išvargęs ir susinervinęs. — Paskambinsiu tau vakare, kai grįšiu iš treniruotės. — Ir padėjo ragelį, Sarai net nespėjus atsisveikinti ar papasakoti dar ką nors apie namą, Lili nuotrauką ar iš Maržorės išgirstą istoriją. Filui tai vis tiek nebūtų įdomu. Jį domino tik sportas ir verslas, o ne istoriniai pastatai.

Automobilį Sara pastatė prie darbo, požeminėje aikštelėje, ir atsargiai įsidėjo Lili nuotrauką į piniginę, kad nesuplėšytų ir neužlankstytų kampų. Po dešimties minučių, atsisėdusi prie darbo stalo, nuotrauką vėl išsiėmė ir įdėmiai apžiūrėjo. Sara žinojo, kad šią nuotrauką jau yra mačiusi. Taip pat tikėjosi, kad Lili, nesvarbu, kur išvyko, rado tai, ko ieškojo, ar pabėgo nuo to, ko bijojo. Kad ir kas nutiko jai, gal gyvenimas buvo gailestingas bent jau jos vaikams. Svarstydama, ar verta rodyti nuotrauką paveldėtojams, Sara pasidėjo ją ant stalo. Iš nuotraukos žvelgiantis veidas buvo nepamirštamas, kupinas jaunystės ir grožio. Lili veidas, kaip ir Stenlio perspėjimai, priminė Sarai, kad gyvenimas yra trumpas ir brangus, o meilė ir džiaugsmas — tokie trapūs.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Iki ketvirtadienio atsiliepė visi Stenlio paveldėtojai, išskyrus du. Tie likę buvo senukai jo pusbroliai, gyvenantys Niujorke, senelių prieglaudose. Galiausiai ji nutarė paskambinti pati. Vienas senolis buvo slaugomas, nes sunkiai sirgo Alcheimerio liga. Sarai davė jo dukters telefono numerį. Paskambinusi papasakojo jai apie Stenlio testamento skaitymą ir jo palikimą. Paaiškino, kad pinigai greičiausiai bus valdomi pagal įgaliojimą, atsižvelgiant į paveldėjimo įstatymus Niujorke, ir pereis jai bei jos broliams ar seserims, kai tėvas mirs. Moteris iš dėkingumo net pravirko. Ji pasakė, kad šeimai stinga pinigų sumokėti už tėvo slaugymą. Senoliui jau buvo devyniasdešimt dveji, vargu ar jis dar ilgai gyvens. Stenlio palikti pinigai juos pasiektų pačiu laiku. Moteris prisipažino, kad nežinojo apie jokį tėvo pusbrolį Kalifornijoje. Sara pažadėjo jai atsiųsti dokumentus, patvirtinančius jos palikimo dalį, po oficialaus testamento skaitymo, kuris, matyt, tikrai įvyks. Vyras iš Sent Luiso, skambinęs praėjusią savaitę, patvirtino, kad atvyks į San Franciską, nors taip pat niekada nebuvo girdėjęs apie Stenlį. Jis atrodė šiek tiek susigėdęs. Žinodama, kokias pareigas jis eina banke, Sara numanė, kad šiam žmogui ne pinigai svarbiausia.

Antrasis neatsiliepęs paveldėtojas pasakė, kad jam devyniasdešimt penkeri, o neatsiliepęs jis todėl, kad pamanė, jog čia kažkas pokštauja. Vyras gerai prisiminė Stenlį ir sakė, kad būdami vaikai vienas kito nekentė. Paskui garsiai nusijuokė. Matyt, keistas tipas. Nustebo sužinojęs, kad Stenlis turėjo pinigų. Sakė paskutinį kartą jį matęs tada, kai tas pakvaišęs vaikis iškeliavo į Kaliforniją. Buvo nusprendęs, kad Stenlis netrukus ir mirė. Sara pažadėjo ir jam nusiųsti testamento kopiją. Žinojo, kad dar reikės susisiekti su juo ir išsiaiškinti, kaip jis norėtų atsikratyti namo.

Ketvirtadienio popietę Sara nustatė testamento skaitymo laiką — ateinančio pirmadienio rytą jos biure. Atvykti pažadėjo dvylika paveldėtojų. Atrodo, pinigai visada paskatina žmones keliauti — net dėl tolimo dėdės, kurio niekas nepažinojo ir neatsiminė. Stenlis buvo balta varna giminėje, tik dėl palikto turto visi jo trūkumai staiga buvo pamiršti. Sara nė vienam paveldėtojui negalėjo tiksliai pasakyti, apie kokią sumą kalbama, bet siūlė neabejoti, kad apie nemažą. O norėdami išgirsti visa kita jie turės palaukti iki pirmadienio.