Даниэла Стил - Namas

— Greičiausiai tuo metu ponas Perlmanas ir nupirko namą, tikrai, apie 1930 metus. Tačiau jis niekada nė žodžiu nebuvo užsiminęs apie de Bomonų šeimą.

— Atrodo, paliktas žmonos, ponas de Bomonas neilgai trukus mirė, o ji, kiek man žinoma, kažkur dingo. Nors gal tai tik romantiškoji šios istorijos versija. Jei jau reikėtų parduoti, norėčiau paieškoti daugiau informacijos.

Moterys tylėjo, kol Sara vargo su raktais. Paskui sunkios durys iš bronzos ir stiklo girgždėdamos atsivėrė. Sara prašė slaugės prieš išeinant nuimti grandines, kad būtų galima agentę įvesti pro paradines duris. Viduje buvo tamsu. Sara žengė pirma ir apsidairė ieškodama šviesos jungiklio. Tada ir agentė peržengė slenkstį. Abi pasijuto keistai ir nejaukiai — lyg būtų prašalaitės ar smalsūs vaikai. Maržorė plačiau atvėrė duris, kad saulė iš lauko apšviestų vidų, ir abi pamatė jungiklį. Namas buvo pastatytas prieš aštuoniasdešimt trejus metus, todėl moterys suabejojo, ar tas jungiklis dar veiks. Marmuriniame koridoriuje, kur jos stovėjo, buvo du mygtukai. Sara paspaudė vieną, paskui kitą, bet nieko neįvyko. Blyškioje šviesoje buvo matyti tik užkalti vestibiulio langai, o toliau — aklina tamsa.

— Turėjau atsinešti žibintuvėlį, — kiek suirzusi tarė Sara. Nebus taip paprasta, kaip ji tikėjosi. Sulig tais žodžiais Maržorė atsegė rankinę ir padavė Sarai žibintuvėlį, dar vieną išsitraukė sau.

— Seni namai — mano hobis, — tarė.

Abi moterys įjungė žibintuvėlius ir įdėmiai apsižvalgė. Langai buvo užkalti storomis sunkiomis lentomis, baltos marmurinės grindys po kojomis, atrodo, tęsėsi be galo, o virš galvos kabojo milžiniškas sietynas — elektrinis, tačiau per šitiek metų laidai ir jungtys sudūlėjo kaip ir visa kita.

Pats vestibiulis buvo labai didelis, aukštomis lubomis ir puoštas dailiomis lietomis sienų plokštėmis. Kitoje pusėje matėsi nedideli kambarėliai, kur, ko gero, svečiai laukdavo, kol juos priims šeimininkas. Baldų nebuvo. Dviejų priimamųjų grindys buvo klotos nuostabiu senoviniu parketu, o sienos puoštos puikiais medžio raižiniais — atrodė, lyg jie būtų atvežti iš pačios Prancūzijos. Du mažesni kambarėliai buvo be galo puošnūs, abiejuose kabėjo po nuostabų sietyną. Stenlis nusipirko namą, iš kurio viskas jau buvo išnešta, tačiau kartą jis Sarai užsiminė, kad buvę šeimininkai paliko visas originalias sienines žvakides ir sietynus. Be to, moterys pastebėjo, kad kiekviename kambaryje yra po senovišką marmurinį židinį. Abu priimamieji buvo vienodo dydžio. Abu galės tapti puošniais darbo kabinetais ar biurais — priklausys nuo to, kuo tas namas virs ateityje. Gal dailiu, elegantišku nedideliu viešbučiu, gal konsulatu, o gal kokio nors be galo turtingo žmogaus namais. Namo vidus alsavo prancūziškų rūmų dvasia — Sara jau seniai to ir tikėjosi žvelgdama į išorę. Ko gero, toks namas buvo vienintelis visame mieste, o gal net valstijoje. Tokių pastatų, mažų pilaičių, galima išvysti Prancūzijoje. Maržorės nuomone, šio namo architektas ir buvo prancūzas.

Moterys žengė toliau milžinišku marmuriniu vestibiuliu ir jo viduryje išvydo didžiulius laiptus. Pakopos taip pat buvo pagamintos iš balto marmuro, su bronziniais turėklais šonuose. Laiptai didingai kilo į viršutinius aukštus, ir buvo nesunku įsivaizduoti vyrus su cilindrais, vilkinčius frakus, bei moteris vakarinėmis suknelėmis, lipančius aukštyn ir žemyn. Virš galvų kabėjo dar vienas nepaprasto dydžio sietynas. Moterys nedrąsiai žengė į šoną, abi vienu metu pagalvojusios apie tą patį. Vargu ar čia saugu po šitiek metų. Sara staiga nusigando, kad viskas gali tiesiog subyrėti. Paėjusios toliau nuo sietyno, moterys pastebėjo didžiulę svetainę su užuolaidomis uždengtais langais. Maržorė ir Sara patraukė jas norėdamos patikrinti, ar langai neužkalti. Sunkios užuolaidos pajudintos tiesiog suplyšo rankose. Langai pasirodė besą stiklinės durys, vedančios į sodą. Jos tęsėsi per visą sieną ir buvo sutvirtintos tik mediniais pusapskritimiais viršuje. Atitraukus kitas užuolaidas, paaiškėjo, kad kiti langai taip pat neužkalti, tik purvini. Pirmą kartą nuo tada, kai Stenlis Perlmanas nusipirko šį namą, svetainę užliejo saulės šviesa. Moterys žvalgėsi po kambarį, kuriame stovėjo. Sara aiktelėjo ir išpūtė akis. Viename gale stūksojo milžiniškas židinys su marmurine atbraila, išpuoštas ornamentais ir blizgančiomis plokštėmis. Kambarys atrodė beveik kaip pokylių salė. Parketo grindys, rodės, buvo kelių šimtų metų — jas, be abejo, taip pat atvežė iš rūmų Prancūzijoje.

— Viešpatėliau, — tyliai sušnibždėjo Maržorė. — Nesu mačiusi nieko panašaus. Tokių namų tiesiog nebūna, o čia tai jau niekada nebuvo. — Pastatas jai priminė vasarnamius Niuporte, pastatytus Vanderbiltų ar Astorų šeimų. Tačiau joks pastatas Vakarų pakrantėje nė iš tolo negalėjo prilygti šitam. Namas atrodė kaip miniatiūrinė Versalio rūmų versija — taip Aleksandras de Bomonas ir buvo pažadėjęs žmonai. Namas juk buvo vestuvių dovana jai.

— Ar čia pokylių salė? — paklausė Sara, sužavėta taip, kad net trūko žodžių. Ji žinojo, kad name tokia yra, tik neįsivaizdavo, kad ji galėtų būti tokia graži kaip šis kambarys.

— Vargu, — atsakė Maržorė, mėgaudamasi kiekviena ekskursijos minute. Įspūdžiai buvo daug geresni, nei ji tikėjosi. — Pokylių sales dažniausiai įrengdavo antrame aukšte. Čia galėtų būti pagrindinė svetainė ar bent viena iš jų. — Moterys tikrai rado dar vieną, kiek mažesnę, kitoje namo pusėje, abi svetaines jungė nedidelė rotonda. Rotondos grindys buvo marmurinės, su fontanu viduryje, kuris kadaise, matyt, tikrai veikė. Užsimerkus čia buvo galima įsivaizduoti didžiulius pokylius ir tokius praėjusio šimtmečio pasilinksminimus, apie kokius įmanoma tik perskaityti knygose.

Name dar buvo keletas tokių nedidelių kambarėlių, kokie, kaip paaiškino Maržorė, ankstesniais laikais Europoje būdavo skirti damoms pailsėti ir atsilaisvinti korsetus. Dar čia buvo nemažai patalpų, skirtų indams, užkandžiams laikyti, kur maistas, be abejo, būdavo atnešamas iš virtuvės, o ne ruošiamas. Šiais laikais tas patalpas būtų galima paversti virtuvėmis, nes dabar niekas nenorėtų maisto ruošti rūsyje. Žmonės juk nebeturi daugybės tarnų, kurie nešiotų padėklus laiptais aukštyn žemyn. Sara dar atrado keletą keltuvų maistui paduoti iš vieno aukšto į kitą, tačiau atidarius vieną atidžiau apžiūrėti virvė tiesiog sutruko rankose. Nebuvo nė ženklo, kad name būtų apsigyvenę graužikai ar kas tyčia jį būtų apgadinęs. Niekas nesugraužta, nesudrėkę ir nesupeliję. Stenlio samdoma valymo brigada apsilankydavo kas mėnesį, tačiau laiko žymės buvo akivaizdžios. Dar moterys aptiko šešis vonios kambarius — keturis marmurinius svečiams ir du paprastesnius, klotus plytelėmis, akivaizdžiai skirtus tarnams. Paslėptos patalpos, kuriomis naudojosi daugybė samdinių, buvo išties milžiniškos.

Paskui moterys užkopė viršun. Sara žinojo, kad name yra liftas, tačiau Stenlis juo niekada nesinaudojo. Be to, jis jau seniai buvo išjungtas, nes net Stenlis pripažino, kad po tiek laiko jį naudoti būtų išties pavojinga. Kol senuko kojos nebuvo galutinai pasidavusios, jis narsiai žygiuodavo laiptais aukštyn žemyn. O kai nebegalėjo vaikščioti, žemyn ir nebelipo.

Maržorė ir Sara atsargiai užkopė plačiais laiptais, kylančiais pačiame namo viduryje, negalėdamos atsigrožėti grindimis, medžio raižiniais, kokliais, langais ir sietynais. Virš laiptų buvo trečio aukšto lubos. Viršuje buvo palėpė, kurioje gyveno Stenlis, o apačioje — rūsys. Tačiau patys laiptai, didingi ir elegantiški, užėmė be galo daug vietos pačiame pastato viduryje.