Даниэла Стил - Namas

Bevaikščiodama Sara galų gale atsidūrė prieplaukoje, atsisėdo ant suoliuko ir ėmė stebėti žmones, leidžiančius aitvarus. Tik vėlyvą popietę ji atsistojo ir nužingsniavo į Pasifik Heitsą, atgal į savo butą. Buvo nevalgiusi pietų, todėl namie susimaišė salotų ir iš portfelio išsitraukė pluoštelį popierių. Tai buvo Stenlio Perlmano bylos. Dabar ji džiaugėsi tik tuo, kad pamatys jo namą. Sara daug apie tai svajojo. Ji be galo norėjo sužinoti daugiau apie pastato istoriją ir ketino paprašyti nekilnojamojo turto agentės kuo daugiau išsiaiškinti prieš namą parduodant. Bet visų pirma ji norėjo pastatą apžiūrėti. Tiesiog jautė, kad tai bus nuostabu. Sara galvojo apie tai ir naktį gulėdama lovoje.

Kai ji jau buvo beužmieganti, suskambo telefonas. Skambino Filas. Pasakė, kad visą vakarą rengėsi teismo posėdžiams. Iš balso buvo galima suprasti, kad jis pavargęs.

— Pasiilgau tavęs, — pasakė meiliu balsu. Nuo tokio balso jos širdis visada suspurdėdavo, net dabar. Tai buvo balsas vyro, kuris praėjusią naktį šitaip aistringai su ja mylėjosi. Sara užsimerkė.

— Ir aš tavęs pasiilgau, — švelniai atsakė.

— Tavo balsas apsnūdęs.

— Aš ir esu apsnūdusi.

— Ar prieš užmigdama galvojai apie mane? — Dabar jo balsas buvo dar seksualesnis, bet šįkart Sara nusijuokė.

— Ne, — atsakė ji, apsiversdama ant šono ir pažvelgdama į tą lovos pusę, kur aną naktį miegojo jis. Dabar ten buvo tuščia. Jo pagalvė gulėjo kažkur ant grindų. — Galvojau apie Stenlio Perlmano namą. Negaliu sulaukti, kol jį pamatysiu.

— Tu tiesiog apsėsta tos vietos, — pasakė Filas, atrodo, šiek tiek nusivylęs. Jam patiko, kai ji galvodavo apie jį. Kaip Sara dažnai sakydavo, visas pasaulis sukosi aplink jį. Kartais Filas tam net pritardavo.

— Argi? — erzino Sara. — O aš maniau, kad esu apsėsta tavęs.

— Jau geriau taip ir būtų, — patenkintas atsakė jis. — O aš galvojau apie praėjusią naktį. Mums klojasi vis geriau, tiesa?

Sara šyptelėjo.

— Taip, tikrai, — pritarė ji, bet nebuvo visiškai įsitikinusi, kad elgiasi teisingai. Labai dažnai geras seksas tiesiog užtemdydavo protą, o Sara to nenorėjo. Jųdviejų santykiuose buvo labai sunku atskirti pelus nuo grūdų. Intymusis gyvenimas tikrai buvo grūdai, tačiau kitose srityse dar liko daug pelų.

— Na, man rytoj reikės anksti keltis. Tik norėjau prieš eidamas miegoti palinkėti tau saldžių sapnų ir pasakyti, kad labai tavęs pasiilgau.

Sara norėjo priminti jam, kad jei jau taip, yra labai paprasta išeitis, bet prikando liežuvį.

— Ačiū, — tepasakė susijaudinusi. Jo žodžiai buvo labai malonūs. Filas buvo mielas, nors neretai ją nuvildavo. Gal visi vyrai tokie, galvojo Sara, gal taip tiesiog yra. Negali žinoti. Šie santykiai truko ilgiau nei visi ankstesni — anksčiau ji buvo per daug užsiėmusi mokslu ar darbu, kad galėtų visiškai įsipareigoti kitam žmogui.

— Myliu tave, mažute... — tarė Filas tokiu kimiu balsu, kad jai net širdis apsalo.

— Ir aš tave myliu, Filai... Šiąnakt tavęs pasiilgsiu.

— Aš irgi. Paskambinsiu tau rytoj.

Deja, kad ir kokie artimi jie pasijausdavo savaitgaliais, per savaitę jis sugebėdavo tą jausmą išsklaidyti ir vėl atitolti. Filas nenorėjo ar negalėjo išlaikyti to santykių intymumo. Atrodė, kad laikydamasis tam tikro atstumo jis jaučiasi saugesnis. Tačiau praėjusią naktį tarp jųdviejų nebuvo nė plyšelio.

Padėjusi ragelį, Sara gulėjo lovoje ir vis dar galvojo apie jį. Ką gi, vyrukas savo pasiekė — ji galvojo apie jį, o ne apie Stenlio namą. Akys pamažu užsimerkė. Rodos, jau kitą akimirką suskambo žadintuvas, pro langą plieskė saulė. Išaušo pirmadienio rytas, reikėjo keltis.

Po valandos Sara jau buvo susiruošusi ir išskubėjo pro duris. Pakeliui dar užsuko į „Starbucks“. Sarai būtinai reikėjo puodelio kavos prieš susitinkant su nekilnojamojo turto agente prie Stenlio namo. Jautėsi taip, lyg ruoštųsi kokiai lobio medžioklei. Sėdėdama mašinoje ir laukdama agentės, ji gėrė kavą ir skaitė laikraštį. Buvo taip įsigilinusi į vieną straipsnį, kad net nepastebėjo ateinančios moters. Galiausiai ji pabeldė į langą.

Sara greitai paspaudė mygtuką, ir automobilio stiklas nusileido žemyn. Lauke stovinti moteris buvo maždaug penkiasdešimties su trupučiu, atrodė ir dalykiška, ir senamadiška. Sarai jau buvo tekę su ja dirbti, ta moteris jai patiko. Agentės vardas buvo Maržorė Meriveter. Atidariusi langą, Sara šiltai nusišypsojo.

— Ačiū, kad sutikote šįryt su manimi susitikti, — tarė ji lipdama iš automobilio. Tai buvo nedidelis tamsiai mėlynas BMW nudengiamu stogu, pirktas prieš metus. Sara jį dažniausiai palikdavo garaže ir į darbą važiuodavo taksi. Centre mašina jai nebuvo itin reikalinga, bet ištisai laikyti ją garaže buvo per didelė prabanga. Tačiau šįryt vairuoti pačiai buvo daug patogiau.

— Man labai malonu. Visada norėjau užeiti ir apžiūrėti šį namą. Tai man tikras džiaugsmas, — tarė Maržorė plačiai nusišypsodama. — Šis pastatas turi ilgą istoriją.

Sara nudžiugo tai išgirdusi. Ji numanė, kad taip turi būti, tačiau Stenlis visada gynėsi, kad nieko apie tai nežino.

— Tikriausiai turėtume paieškoti šiokios tokios informacijos prieš pradėdamos pardavinėti. Įdomi istorija suteiktų pastatui papildomos vertės, o gal net paaiškėtų, kad jame dar užsilikusi amžiaus pradžios elektros sistema ar vamzdynas, — nusijuokė Sara.

— Gal žinote, kada paskutinį kartą buvo rekonstruotas namo interjeras? — dalykiškai paklausė Maržorė, kol Sara rankinėje ieškojo raktų.

— Ką gi, pažiūrėsime, — tyliai tarė ji marmuriniais laiptais lipdama link priekinių durų. Šios buvo stiklinės su bronzinėmis grotelėmis — tikras meno kūrinys. Sara dar niekada nebuvo įėjusi pro priekines duris, tačiau nenorėjo agentės vesti pro virtuvę. Ji net abejojo, ar Stenlis per visą tą laiką, kol čia gyveno, bent kartą buvo jas atvėręs.

— Ponas Perlmanas namą pirko 1930 metais. Jis niekada neminėjo jokio remonto ar pertvarkymo, vis ketino pastatą parduoti. Nusipirko jį investuodamas pinigus, o paskui kažkodėl nepardavė — manyčiau, neplanuotai. Tiesiog pasijuto čia patogiai ir apsigyveno. — Kalbėdama Sara pagalvojo apie mažą kambarėlį palėpėje — tarnaičių kambarį, kuriame Stenlis praleido septyniasdešimt šešerius gyvenimo metus. Tačiau šito agentei ji nepasakė. Apžiūrėjusi visą namą moteris turbūt ir pati tai supras. — Spėju, kad pastatas išvis ne kažin kiek buvo rekonstruotas. Atrodo, ponas Perlmanas sakė, kad jis pastatytas 1923 metais. Tačiau jis man niekada neminėjo savininkų šeimos pavardės.

— Ta šeima buvo gerai žinoma, praturtėjusi per Aukso karštligę iš bankininkystės. Jie atkeliavo iš Prancūzijos kartu su kitais bankininkais iš Paryžiaus ir Liono. Tikriausiai čia, Jungtinėse Valstijose, kelios kartos tuo vertėsi, kol mirė visi palikuonys. Šį namą 1923 metais pastatė Aleksandras de Bomonas. Tai buvo dovana jo jaunajai žmonai Lili. Ta moteris tuo metu buvo pagarsėjusi gražuolė. Jų istorija labai liūdna. Aleksandras de Bomonas per 1929 metų ekonomikos krizę prarado visą turtą. Man rodos, maždaug tuo metu žmona jį paliko.

Agentė apie namą žinojo kur kas daugiau nei Sara ar Stenlis. Nors Stenlis tame name nugyveno šitiek metų, emociškai buvo labai menkai prie jo prisirišęs, o gal ir išvis neprisirišęs. Iki pat galo tas pastatas jam buvo tik investicija ir vieta, kur galima pernakvoti. Vyras jo niekada neremontavo, net nepersikėlė gyventi į pagrindinius kambarius. Jam pakako tarnaičių kambario palėpėje.