Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Tomas Stounas paprieštaravo nieko nepadaręs.

– Padarėte daugiau nei įmanoma žmogui, – tarė ji, suėmė jam už rankų ir nepaleido. Pažvelgė jam į akis. – Telydi ir telaimina jus Dievas.

Jis jautė rožinį, vis dar apvyniotą apie pirštus, švelnią odą ir ašarų drėgmę. Prisiminė jos rankas, mazgojančias jo kūną, rengiančias jį, laikančias jo žiaukčiojančią galvą. Prisiminė jos veidą, užverstą į dangų, jos giesmę, jos maldą, kad jis pasveiktų. Kaklas užkaito, ir jis suprato, kad raudonis jį išdavė trečią kartą. Jos akyse atsispindėjo skausmas, ji riktelėjo, tik tada suprato, kad spaudžia jai rankas, mygdamas rožinį į krumplius. Iškart paleido. Pravėrė lūpas, bet nieko nepasakė ir netikėtai išėjo.

Sesuo Marija negalėjo pajudėti. Rankos buvo paraudusios ir virpėjo. Skausmas buvo dovana, apčiuopiama palaima, jis kilo dilbiais aukštyn ir plito krūtinėje. Jam išėjus, ją prislėgė nepakeliamas jausmas, kad iš širdies išplėštas, su šaknimis išrautas lemtingas dalykas. Norėjo įsikibti į jį, šaukti, kad jos nepaliktų. Pirmiau manė, kad tarnavimas Viešpačiui suteikė jos gyvenimui pilnatvę. Dabar suvokė, kad jame žioji tuštuma, apie kurią iki šiol nenutuokė.

Išlipusi iš „Kalanguto“ Jemeno žemėje, sesuo Marija iškart pasigailėjo. Kokia buvo kvaila, ilgėdamasi kranto visas tas dienas, kol laive buvo paskelbtas karantinas. Adenas, Adenas, Adenas… ji nieko nežinojo apie šį miestą prieš kelionę, ir net dabar jis tebuvo keistas vardas. Bet iš „Kalanguto“ jūrininkų sužinojo, kad vargu ar gali kur nors nuplaukti nestabtelėjęs Adene. Patogia geografine uosto padėtimi pasinaudojo britų kariuomenė. Uoste nereikėjo mokėti muitų, čia buvo patogu pirkti ir rasti laivą plaukti toliau. Adenas – Afrikos vartai; plaukiant iš Afrikos – Europos vartai. Nors seseriai Marijai atrodė, kad Adenas – pragaro vartai.

Miestas buvo sykiu negyvas ir bruzdus – it pūvantis lavonas, aptekęs kirmėlėmis. Nuo kvaišinančio pagrindinės gatvės karščio ji pabėgo į šešėliuotas siauras gatveles. Pastatai atrodė ištašyti iš ugnikalnių uolienų. Tarp praeivių siuvo karučiai su neįtikėtino aukštumo bananų, plytų, melionų krūvomis, viename sėdėjo net du raupsuotieji. Pro šalį prakūprino senė su čadra, užsidėjusi ant galvos rūkstančią gorę. Niekas nė nedirstelėjo į šį keistą vaizdą, užtat visi akis išvertę stebeilijo į rudaodę vienuolę neuždengtu veidu, o ši jautėsi nuoga nuogutėlaitė.

Dėl painių paaiškinimų valandą klaidžiojusi, jausdama, kad oda pučiasi kaip tešla krosnyje, sesuo Marija atsidūrė prie mažų durelių į plyšį panašaus keliuko gale. Ant akmeninės sienos buvo matyti blyškūs neseniai nukabintos lentelės kontūrai. Ji tylomis pasimeldė, giliai įkvėpė ir pasibeldė. Išgirdusi išparpusį vyro balsą, sesuo Marija nusprendė, kad tai kvietimas įeiti.

Ant grindų prie žvilgios svarstyklių lėkštės ji pamatė sėdint iki pusės nuogą arabą. Aplink jį iki lubų buvo prikrauta į ryšulius surištų lapų.

Kvepėjo kaip šiltnamyje, ir ji ėmė dusti. Arabinio dusūno kvapas jai buvo nepažįstamas: šiek tiek panašus į nupjautos žolės, bet aštrokas.

Arabo barzda nuo chna buvo tokia raudona, kad jai pasirodė kruvina. Padažytos kaip moters akys jai priminė Salach ad Diną, neleidusį kryžininkams užimti Šventosios žemės. Jis nužvelgė jauną veidą, įkalintą baltame vienuolės gaubte, paskui akys sunkiais vokais nukrypo į lagaminėlį jos rankoje. Loštelėjęs šiurkščiai nusikvatojo, rodydamas auksinius dantis, bet juokas nutrūko, kai pamatė, kad vienuolė tuoj nualps. Arabas ją pasodino, liepė atnešti vandens ir arbatos. Vėliau ženklais ir darkyta anglų kalba paaiškino, kad čia gyvenusi belgė vienuolė staiga mirė. Po šių jo žodžių sesuo Marija vėl ėmė drebėti, ir ją apėmė nelaimės nuojauta, lyg girdėtų, kaip šitame šiltnamyje šnara lapai nuo giltinės žingsnių. Biblijoje ji nešiojosi sesers Beatričės nuotrauką ir jai prieš akis iškilo veidas, virstantis pomirtine kauke, paskui Andžali veidu. Prisivertė pažvelgti arabui į akis, suabejoti jo žodžiais. Nuo ko? Niekas Adene neklausia „nuo ko“. Vieną dieną tu sveikas, tavo skolos sumokėtos, tavo žmonos patenkintos, šlovė Alachui, o kitą dieną sukarščiuoji, oda suaižėja, alsuodama ugnimi, su kuria kovojo šitiek metų, ir miršti. Nuo ko? Nuo ko, nesvarbu. Nuo netikusios odos! Nuo maro! Jei nori, todėl, kad jai nepasisekė. Ar pasisekė.

Namas priklausė jam. Kalbant jo burnoje šmėkščiojo žali narkotiko stiebeliai. Senosios vienuolės Dievas jos neišgelbėjo, pridūrė arabas, žiūrėdamas į lubas ir rodydamas, lyg ten tebetūnotų Viešpats. Sesuo Marija nejučia irgi pažvelgė į lubas, bet atsikvošėjo. O jo akys nuo lubų jau nukrypo jai į veidą, lūpas ir krūtinę.

Tiek daug žinau apie motinos kelionę todėl, kad žodžiai iš jos lūpų pasiekė kitų, o paskui ir mano ausis. Bet pasakojimas baigėsi Adene. Staiga nutrūko tame šiltnamyje.

Aišku, į kelionę ji išvyko įsitikinusi, kad Dievas pritaria jos misijai, pasirūpins ja ir ją apsaugos. Bet Adene kažkas atsitiko. Niekas tiksliai nežino kas. Bet tenai ji suprato, kad Dievas gali būti kerštingas ir žiaurus net ištikimiems savo sekėjams. Violetiniame, mirties perkreiptame sesers Andžali veide šmėkštelėjo velnias, ir Dievas tai leido. Ji manė, kad Adenas – blogio miestas, kuriame Dievas per velnią jai parodė, koks trapus ir suiręs pasaulis, kokia trapi blogio ir gėrio pusiausvyra, koks naivus jos tikėjimas. Tėvas sakydavo: „Jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus.“ Jai pagailo šventosios motinėlės, kurios svajonė apie Afrikos švietimą buvo tuštybė, o Andžali už ją sumokėjo gyvybe.

Ilgai žinojau tik tiek: po kurio laiko, gal po kelių mėnesių ar net metų, mano devyniolikmetė motina pabėgo iš Jemeno, perplaukė Adeno įlanką, sausuma nukeliavo į senovinį gynybine siena juosiamą Etiopijos miestą Hararą, o gal pirmiau į Džibutį, iš kurio traukiniu per Diredavą pateko į Etiopiją, paskui patraukė į Adis Abebą.

Žinau istoriją nuo tada, kai ji atvyko į Misingą. Į Vyresniosios kabineto duris kažkas pabeldė: kartą, po kurio laiko kitą, trečią. „Prašom“, – tarė Vyresnioji, ir sulig šiuo žodžiu Misingo likimas neįtikimai pasikeitė. Buvo trumpųjų liūčių metas, kai Adis Abeba nuolankiai apkvaišusi, nes po daugelio žvilgaus vandens pliaupimo valandų ir dienų žmonėms pradeda vaidentis. Vyresniajai toptelėjo, kad tarpduryje mato viziją – graži rudaodė vienuolė vos pastovėjo.

Jaunoji moteris pažvelgė į Vyresniąją nemirksinčiomis įdubusiomis rudomis akimis, ir šiai pasirodė, kad jos veidą liečia šiltos rankos. Vyzdžiai išsiplėtę, lyg iš atminties dar nebūtų išdilusios kelionės baisybės, vėliau pamanė Vyresnioji. Apatinė lūpa tokia putli, lyg nuo prisilietimo galėtų sprogti. Veidas įrėmintas suveržto po smakru gaubto ovalo, bet joks drabužis nebūtų įstengęs suvaržyti išraiškos aistros ar paslėpti skausmo ir sutrikimo. Pilkšvai rudas abitas, matyt, kadaise buvo baltas. Nužvelgusi figūrą, Vyresnioji pamatė ties tarpkoju šviežio kraujo dėmę.

Šmėkla buvo skausmingai liesa, bet ryžtinga, svirduliavo, bet per stebuklą įstengė prabilti ir ištarė apsunkusiu iš nuovargio ir liūdesio balsu:

– Trokštu pradėti įžvalgumo laiką, įsiklausymo į Dievą, kuris kalba bendruomenei ir per ją, laiką. Prašau jūsų melstis, kad galėčiau nugyventi gyvenimą jo eucharistinėje akivaizdoje ir paruošti sielą didžiajai sužadėtinės ir sužadėtinio jungtuvių dienai.

Vyresnioji atpažino postulantės įžadus, žodžius, kuriuos prieš daugelį metų ištarė pati. Atsakė automatiškai, kaip kadaise jos vienuolyno viršininkė: