Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Praktikantė laukė, ką jis dar pasakys, o Stounas ištraukė pro pjūvį kirmėlinę ataugą ir atsitiesė kaip žvejys, užtempęs laimikį ant denio. Kraujavimą iš kelių kraujagyslių mikliai sustabdė sąvaržomis it šaulys, pyškinantis į iššokančias antis, užspaudė ir gyslas, einančias į kirmėlinę ataugą. Žaibiškai – rankų nespėjai sužiūrėti – perrišo jas ketgutu, paskui atkabino sąvaržas.

Stounas atkišo dešinę ranką praktikantei. Praėjus penkeriems metams po amputavimo, plaštaka atrodė apgaulingai sveika, nors atidžiau pažiūrėjęs pamatydavai, kad smiliaus nėra. Įspūdis nebuvo nemalonus, nes Stounas nusipjovė ir delnakaulio galvą – trūkstamo piršto pamatinį krumplį, todėl tarp nykščio ir didžiojo nekyšojo strampas. Lyg pirštai per vieną būtų pasislinkę. Keturpirštės pagal užsakymą padarytos pirštinės sustiprino iliuziją, kad viskas normalu. Darbui tai nekliudė, jis ir plaštaka apčiuopdavo plyšius ir audinius, kurių kiti negalėdavo apčiuopti, o didysis pirštas išlavėjo kaip rodomasis, mat buvo už nupjautą smilių ilgesnis, taigi Stounas iškrapštydavo pasislėpusią už aklosios žarnos (storosios žarnos pradžios) kirmėlinę ataugą geriau nei kuris kitas chirurgas. Jis pirštais užmegzdavo mazgą giliausioje kepenų įdubos vietoje, kur kitiems chirurgams prireikdavo adatos laikiklio. Vėliau Bostone, pakėlęs smilių pavaduojantį didįjį pirštą, jis pabrėžtinai perspėdavo internus: „ Semper per rectum, per anum salutem 9, neįkištas pirštas pakiš koją.“

Stouno stažuotojai niekada neužmiršdavo pirštu ištirti ligonio tiesiosios žarnos, ne tik todėl, kad Stounas jiems įkalė į galvą, jog dauguma storosios žarnos vėžių yra tiesiojoje arba gaubtinėje žarnoje ir dažnai apčiuopiami pirštu, bet ir todėl, kad žinojo už tokį apsižioplinimą būsią atleisti. Po daugelio metų Amerikoje buvo pasakojamas anekdotas apie vieną Stouno stažuotojų, pavarde Blesingas, apžiūrėjusį girtuoklį skubios pagalbos skyriuje, suteikusį tam reikiamą pagalbą ir grįžusį į budinčio gydytojo kabinetą. Ruošdamasis gulti, jis prisiminė neapžiūrėjęs tiesiosios žarnos. Jausdamasis kaltas ir būgštaudamas, kad viršininkas sužinos apie tokį aplaidumą, Blesingas atsikėlė ir išėjo į naktį. Ligonį jis rado bare, šis už bokalą alaus sutiko nusimauti kelnes ir leistis ištiriamas – anot aštrialiežuvių, palaimintas10; tik tada jaunojo gydytojo sąžinė nurimo.

Sesers Marijos sąrėmių ir mūsų gimimo dieną trečiojoje operacinėje dirbo daili – ką ten, iš tikro gražuolė, – praktikantė iš Eritrėjos. Deja, dėl merginos perdėto rimtumo ir atsidavimo darbui niekas nepastebėdavo jos jaunystės ir grožio.

Praktikantė išskubėjo ieškoti mano motinos nė nesuabejojusi, ar pridera perduoti tokius žodžius seseriai Marijai. Be abejo, Stounui į galvą nebūtų atėję, kad jie užgaulūs. Žmonės dažnai būna atlaidūs droviems genijams, taigi ir ant Stouno paprastai niekas nepykdavo, kad, anot daktaro Ghošo, bendrauja kaip silpnaprotis. Žmonių santykių spragų – šios būna mirtinos tik lopant žarnas – niekas nepaisė, visi suprato, kas Stounas per asmenybė, jam bendravimo įgūdžių trūkumas nekliudė, tik kitus erzino.

Tuo metu, kai mudu gimėme, praktikantei dar nebuvo aštuoniolikos, ji neįžvelgė skirtumo tarp dailyraščio – kuo tvarkingiausiai rašomų ligos istorijų (stengėsi, kad įtiktų Vyresniajai) – ir nuoširdaus rūpinimosi ligoniais.

Iš penkių Misingo ligoninės slaugytojų mokyklos praktikančių ji čia dirbo ilgiausiai, todėl pūtėsi ir dažniausiai įstengdavo užmiršti, kad jos darbo stažas toks dėl to, jog kartoja kursą arba, anot daktaro Ghošo, kad jos veiklos planas ilgalaikis.

Ji liko našlaitė vaikystėje, abu tėvai buvo mirę nuo raupų, palikusių ir jos skruostuose neryškų mėnulio kraštovaizdį. Mergaitė nuo mažumės sąmoningai ugdėsi stropumą, šią savybę skatino italų vienuolės, seserys kombonietės, užauginusios ją Asmaros našlaičių prieglaudoje. Jaunoji praktikantė didžiavosi savo kruopštumu, lyg tai būtų ne šiaip dorybė, o Dievo dovana, tarsi grožio apgamas ar dar vienas pirštas. Iš pradžių ji teikė didelių vilčių, sėkmingai baigė Asmaros bažnytinę mokyklą peršokdama klases, kalbėjo sklandžia literatūrine italų kalba (priešingai nei baruose ir filmuose vartojama atmaina be prielinksnių ir įvardžių, šią mokėjo daug etiopų) ir atmintinai daugino skaičius net iš devyniolikos.

Galima sakyti, kad praktikantė Misinge atsidūrė dėl istorijos išdaigų. Jos gimtasis miestas Asmara buvo Eritrėjos, Italijos kolonijos nuo 1885 metų, sostinė. 1935 metais Musolinio valdomi italai iš Eritrėjos įsiveržė į Etiopiją, o didžiosios valstybės nenorėjo kištis. Musoliniui susidėjus su Hitleriu, jo likimas buvo nulemtas; 1941 metais pulkininko Vingeito Gideono pajėgos sumušė italus ir Etiopiją išvadavo. Sąjungininkai įteikė Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei neįprastą dovaną: jie paskelbė seną italų koloniją Eritrėją ką tik išvaduotos Etiopijos protektoratu. Imperatorius darė didelį spaudimą, kad taip įvyktų, nes jo valstybei, neprieinančiai prie jūrų, reikėjo Masavos uosto, ką jau kalbėti apie žavųjį Asmaros miestą. Matyt, britai norėjo nubausti Eritrėjos gyventojus už ilgą bendradarbiavimą su italais; tūkstančiai Eritrėjos askarų kariavo Italijos armijoje su juodaodžiais kaimynais ir žuvo sykiu su baltaisiais šeimininkais.

Eritrėjos gyventojai, kurių žemė buvo atiduota Etiopijai, baisiai įsižeidė: taip jaustųsi išvaduotos Prancūzijos gyventojai tuoj pat prijungti prie Anglijos vien todėl, kad ir vienoje, ir kitoje valstybėje gyvena baltieji, valgantys kopūstus. Kai imperatorius po kelerių metų prisijungė Eritrėją, šalyje iškart kilo partizaninis karas dėl nepriklausomybės.

Bet Eritrėjai tapus Etiopijos protektoratu būta ir naudos: praktikantė gavo stipendiją mokytis vienintelėje šalies slaugytojų mokykloje Adis Abeboje, Misingo ligoninėje. Ji buvo pirmoji taip apdovanota Eritrėjos gyventoja. Juk iki tol jos mokslo laimėjimai buvo įspūdingi ir negirdėti, pavyzdys jaunuomenei; ir tiesiog gundė likimą pakišti koją, kad ji sukluptų.

Tačiau praktikantės mokslams ligoninėje trukdė ne likimas, ne amharų ar anglų kalbų nemokėjimas – šias kliūtis ji netrukus įveikė ir ėmė sklandžiai kalbėti abiem. Paaiškėjo, kad atmintinai išmoktos (iškaltos, anot Vyresniosios) žinios prie ligonio lovos nenaudingos, nes nepadeda atskirti smulkmenų nuo grėsmės gyvybei. Taip, ji galėdavo išvardyti ir ramindamasi kaip mantrą išberdavo 12 porų galvinių nervų, išeinančių iš smegenų kamieno. Ji išpyškindavo mistura carminativa sudėtį (1 g geriamosios sodos, po 2 ml amoniako spirito ir kardamonų tinktūros, 0,6 ml imbierų tinktūros, 1 ml etanoliu stabilizuoto chloroformo ir pipirmėčių vandens iki 30 ml) nuo virškinimo sutrikimų. Bet praktikantė neįstengė išsiugdyti vieno įgūdžio, kurio, pasak Vyresniosios, jai trūko – slaugos jausmo, ir siuto matydama, kaip lengvai jį išsiugdė kitos praktikantės. Vienintelė užuomina apie tą dalyką vadovėlyje buvo mįslingas, ypač kai išmoksti atmintinai, teiginys, jai net toptelėjo, kad jis įrašytas vien iš priešiškumo jai.

„Slaugos jausmas svarbesnis už žinias, nors žinios jį dar labiau išryškina. Slaugos jausmas – savybė, kurios neįmanoma apibrėžti, jis neįkainojamas, kai jį turi, ir krintantis į akis, kai jo neturi. Perfrazuojant Oslerį11, slaugytoja, perkrimtusi krūvą knygų, bet neturinti slaugos jausmo, panaši į jūrininką, plaukiantį gerame laive, bet be jūrlapio, sekstanto ar kompaso. (Be abejo, slaugytoja be knyginių žinių apskritai neplauktų į jūrą!)“