Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

9* Visada per tiesiąją žarną, per išangę į sveikatą ( lot .).

10 Blessing – palaima ( angl. ).

11 William Osler (1849–1919) – Kanados gydytojas. Pirmasis pasiekė, kad aukštesnių kursų studentai ne tik klausytų paskaitų, bet ir dirbtų ligoninėje.

12* Etiopų duona, raugintos tešlos paplotis.

13 Stačiakampis baltos medvilnės apsiautalas raštuotu kraštu.

14 Skrandžio sujungimas su tuščiąja žarna.

3 SKYRIUS

Ašarų Vartai

Kai sesuo Marija pajuto pranašiškus sąrėmius, daktarė Kalpana Hemlata, moteris, kurią vadinsiu motina, buvo už penkių šimtų mylių, dešimties tūkstančių pėdų aukštyje. Pro dešinį lėktuvo sparną Hemai atsivėrė gražus vaizdas Bab al Mandebo, Ašarų Vartų, taip pavadintų dėl nesuskaičiuojamų laivų, sudužusių šiame sąsiauryje, skiriančiame Jemeną ir visą Arabiją nuo Afrikos. Šioje platumoje Afrika buvo tik Somalio pusiasalis: Etiopija, Džibutis ir Somalis. Hema sekė akimis Ašarų Vartus, o jie vis platėjo, įtrūkimas virto Raudonąja jūra, besidriekiančia į šiaurę horizonto link.

Mokydamasi geografijos Madrase, Indijoje, mažoji Hema Britų salų žemėlapyje turėjo pažymėti, kur kasamos anglys ir auginamos vilnai avys. Afrika mokymo programoje tebuvo portugalų, britų ir prancūzų žaidimų vieta; be to, Livingstonas joje atrado įspūdingą krioklį, kurį pavadino karalienės Viktorijos vardu, o Stanlis surado Livingstoną. Vėliau, kai Hema mudu su broliu Šiva imdavo į keliones, ji mokydavo mus geografijos tikslingai, kaip jos mokėsi pati. Rodydavo į Raudonąją jūrą ir sakydavo: „Įsivaizduokite tą vandens juostą, besitęsiančią kaip sijono praskiepas ir skiriančią Saudo Arabiją nuo Sudano, paskui – Jordaniją nuo Egipto. Mano nuomone, Dievas ketino atplėšti Arabijos pusiasalį nuo Afrikos. Kodėl gi ne? Ką žmonės šiapus turi bendra su žmonėmis anapus?“

Pačiame plyšio viršuje Dievo planus suardė Sinajaus pusiasalis, siaura sąsmauka, susiejusi Egiptą su Izraeliu. Žmogaus iškastas Sueco kanalas užbaigė pjūvį ir sujungė Raudonąją jūrą su Viduržemio, sutrumpindamas laivams ilgą kelionę – nereikėdavo plaukti aplink Gerosios Vilties kyšulį. Hema dažnai sakydavo mums, kad jos gyvenimą pakeitė nušvitimas virš Ašarų Vartų. „Išgirdau lėktuve šauksmą. Dabar prisiminusi suprantu, kad šaukėte jūs.“ Nors barški skraidanti skardinė visai netinkama vieta apreiškimui.

Hema sėdėjo ant medinio suolo, tokie išilgai driekėsi abipus briaunoto DC-3 orlaivio liemens. Nežinojo, kaip jos tuo metu reikia Misinge, kuriame dirbo pastaruosius aštuonerius metus. Du varikliai gaudė taip garsiai ir negailestingai, kad po pusvalandžio skrydžio jai ėmė atrodyti, jog tas garsas įsiskverbęs į kūną. Nuo kieto suolo ir kratymo ant užpakalio iššoko pūslių. Užsimerkusi įsivaizduodavo, kad darda raižyta vietove jaučių kinkiniu.

Iš Adeno į Adis Abebą su ja kartu skrido gudžaratų, malajalių, prancūzų, armėnų, graikų, Jemeno arabų ir keletas tokių, kurių drabužiai ir kalba kilmės neatskleidė. Hema dėvėjo baltą medvilninį sarį ir šviesią berankovę palaidinukę, į kairę šnervę buvo įsisegusi deimantą. Plaukai, perskirti per vidurį ir susegti ant pakaušio, buvo laisvai supinti į kasą.

Ji sėdėjo šonu ir žiūrėjo pro iliuminatorių. Matė apačioje pilką strėlę – lėktuvo metamą ant vandenyno šešėlį. Įsivaizdavo, kad netoli vandens paviršiaus neatsilikdama plaukia milžiniška žuvis. Vanduo atrodė viliojamai vėsus, priešingai nei DC-3 vidus – nebe toks karštas ir drėgnas, bet troškus nuo sumišusių keleivių kvapų. Arabai trenkė sausais suplėkusiais grūdais iš rūsio, azijiečiai – imbieru ir česnakais, baltieji – pienu permirkusiu seilinuku.

Pro patrauktą lakūno kabinos užuolaidą Hema matė jo profilį. Kai jis atsisukdavo dirstelėti į keleivius, atrodydavo, kad visas veidas vien tamsiai žali akiniai nuo saulės ir atsikišusi nosis. Hemai lipant į lėktuvą, akiniai buvo užsmaukti ant kaktos, ir ji pastebėjo, kad jo akys raudonos kaip graužiko. Lakūnui iš burnos sklindantis kadagio uogų kvapas išdavė apie džino pomėgį. Hema pasibjaurėjo juo anksčiau, nei jis paragino į lėktuvą traukiančius keleivius atžariu „Allez15!“ – lyg šie būtų gyvuliai. Tuo metu prikando liežuvį, nes šis žmogus juos skraidins.

Jo veidas ir atlėpusios ausys priminė vaiko piešinį kreidelėmis vyniojamajame popieriuje. Bet vaikas nesugebėtų pavaizduoti smulkmenų: kraujagyslių brūzgynų skruostuose, plačių ir ilgų žandenų, nudažytų juodai kaip batų tepalas, balto senatvinio lanko aplink vyzdžius, žilų antakių, išduodančių, kad jis jauninasi. Ji svarstė, kaip žmogus, žiūrėdamas į veidrodį, gali nematyti, kad atrodo kvailai.

Hema ėmė tirti savo atspindį iliuminatoriuje. Jos veidas irgi apskritas, tarp akių didelis tarpas, daili kaip lėlės nosytė. Į akis krinta raudona tilaka kaktos viduryje. Skruostai melsvi nuo vandens apačioje, pabrėžiančio ir žalsvas – neįprastos indei spalvos – akis. „Net įprastas tavo žvilgsnis apglėbia kiekvieną vyrą ir visada atrodo grynai asmeniškas ir geidulingas, – pasakė jai daktaras Ghošas, – lyg akimis mane prievartautum!“ Ghošas mėgdavo erzinti ir vos ištaręs pamiršdavo savo žodžius, bet šie Hemai įstrigo. Ji prisiminė plaukuotas Ghošo rankas, kojas ir krūptelėjo. Plaukuotumo ji baisiai nemėgo ar bent taip manė. Suprato, kad tokia išankstinė nuostata indei pražūtinga. Ghošas buvo gauruotas kaip gorila, krūtinės garbanos lindo pro marškinėlius ir apykaklės viršų. „Prievartaučiau? Norėtum, gašlūne“, – šypsodamasi ištarė dabar, lyg Ghošas sėdėtų šalia.

Reikia pripažinti, kad ji, bent akimirką ilgiau pažiūrėjusi į vyrą, sulaukdavo daugiau dėmesio, nei norėdavo. Iš dalies dėl to nešiojo akinius dideliais metaliniais rėmeliais: manė, kad tada akys atrodo arčiau viena kitos. Jai patiko jos dailiai išlenkta viršutinė lūpa, o skruostai nepatiko – jos nuomone, per putlūs. Nieko nepadarysi. Ji stambi moteris. Ne stora, stambi… Na, gal apkūnoka, Indijoje tikrai priaugo kokį kilogramą, du ar tris, bet motinos valgiai stebuklingi, kaip būtų galėjusi atsispirti? Aš aukšta, todėl nieko baisaus, tarė sau. Žinoma, ir saris lieknina.

Ji piktai suniurnėjo, prisiminusi daktaro Ghošo sugalvotą žodį jai apibūdinti: išpūsta. Po daugelio metų, kai hindi filmai su dainomis ir šokiais išpopuliarės Afrikoje, sanitarai Adis Abeboje vadins ją Motina Indija ne šaipydamiesi, o iš pagarbos, mat melodramoje tokiu pavadinimu pagrindinį vaidmenį sukūrė Nargis. „Motiną Indiją“ tris mėnesius rodė „Imperijos“ kino teatras, paskui – „Advos“; ir net be subtitrų. Ji girdėdavo, kaip sanitarai dainuoja „Dunija men ham aje hen“ – „Mes atėjome į pasaulį“, nemokėdami hindi nė žodžio.

„Gerai, aš išpūsta, o tu koks? – palaikė ji įsivaizduojamą pokalbį, net nužvelgė seną draugą nuo galvos iki kojų. Tikrai ne gražuolis. – Gal svetimas? Tai pagyrimas, Ghošai. Sakau „svetimas“, nes tu negalvoji apie save, apie savo išvaizdą. Kitus tai traukia. Svetimas tampa gražus. Sakau tai, nes tavęs čia nėra. Būti šalia žmogaus, kurio pasitikėjimas savimi didesnis, nei pasirodė man iš pirmo žvilgsnio, – viliojantis dalykas.“

Ji nesuprato, kodėl per atostogas kalbėdamasi su motina nuolat mini Ghošą. Nors Hema nerodė noro ištekėti, motina būgštavo, kad galų gale ji taps ne brahmano, o kokio nors Ghošo, žmona. Tačiau Hemai baigiant trečią dešimtį motina nutarė, kad verčiau netinkamas vyras negu jokio.

– Sakai, jis negražus. O kokia odos spalva?