Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Praktikantė neabejojo, kad išplaukti ji tikrai išplaukė, ir ryžosi įrodyti, kad turi jūrlapį su kompasu, todėl kiekvieną užduotį laikė savo įgūdžių išbandymu, galimybe pademonstruoti slaugos jausmą (arba paslėpti jo stoką).

Dengtu taku iš operacinės į ligoninę ji bėgo, lyg ją vytųsi džinas. Abipus galerijos tupėjo ar sukryžiavę kojas sėdėjo ligoniai ir tą dieną operuotinų žmonių giminaičiai. Basas vyras, jo žmona ir du maži vaikai valgė, atsiplėšdami po kąsnelį aštriu lęšių troškiniu apipiltos indžeros12 iš dubens, kūdikis, beveik paslėptas po motinos šama13, žindo krūtį. Šeima sunerimusi atsigręžė praktikantei bėgant pro šalį, ir ji pasijuto dar svarbesnė. Kiemo gale išvydo ant suolų susigrūdusias ambulatorijos pacientes baltomis šamomis, apsirišusias galvas raudonomis ir oranžinėmis skarelėmis, – iš tolo jos buvo panašios į vištas ant laktos.

Praktikantė pribėgo slaugytojų bloką ir laiptais nulėkė prie mano motinos kambario. Pasibeldė, niekas neatsiliepė, bet durys buvo neužrakintos. Užtemdytame kambaryje ji išvydo seserį Mariją, gulinčią lovoje po antklode veidu į sieną.

– Seserie?! – tyliai pašaukė, mano motina sudejavo, vadinasi, pamanė praktikantė, nemiega. – Daktaras Stounas atsiuntė mane jums pasakyti… – Jai palengvėjo suvokus, kad puikiai prisimena jo žodžius. Palaukė atsakymo, bet mano motina tylėjo, ir praktikantei pasirodė, kad ji pyksta. – Aš atėjau tik todėl, kad daktaras Stounas atsiuntė. Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Tikiuosi, jums pagerės. Gal ko nors reikia? – Pareigingai palaukė ir netrukus išsmuko iš kambario.

Daktarui Stounui perduoti nieko nereikėjo, be to, tuoj turėjo prasidėti paskaita apie vaikų slaugą, taigi į trečiąją operacinę praktikantė negrįžo.

Prie slaugytojų bloko Stounas atsidūrė ankstyvą popietę. Po apendektomijos jis padarė dvi gastrojejunostomijas14 dėl opaligės, operavo tris išvaržas, vieną sėklidės vandene sergantį ligonį, išpjovė dalį skydliaukės ir persodino odą, tačiau tempas, palyginti su įprastu, buvo skausmingai lėtas. Kankynė. Jis lipo laiptais suraukęs kaktą. Suprato, kad jo darbo spartą iš dalies – labiau, nei manė, – lemia sesers Marijos įgūdžiai… Kodėl jis priverstas sukti galvą dėl tokių dalykų? Kur ji? Tai svarbiausia. Ir kada grįš?

Jis pasibeldė, bet niekas neatsiliepė. Ji gyveno trečio aukšto kampiniame kambaryje. Stouną užsipuolė vaistininko žmona, piktindamasi, kad į draudžiamą teritoriją įsibrovė vyras. Nors vienintelės vienuolės Misinge buvo Vyresnioji ir sesuo Marija, vaistininko žmona elgėsi taip, lyg būtų apsigimusi Kristaus sužadėtinė. Užsirišusi ant kaktos šaliką, užsikabinusi revolverio dydžio kryžių, ji atrodė kaip vienuolė. Manė esanti lyg ir slaugytojų bendrabučio komendantė, Misingo mergelių prižiūrėtoja. Skirdavo vyro žingsnius, įsiveržimą į jos valdas it voras. Bet dabar, pamačiusi, kas atėjo, pasitraukė.

Stounas niekada nebuvo užsukęs į sesers Marijos kambarį. Spausdinti ar iliustruoti jo rankraščių šioji ateidavo į jo butą arba į kabinetą greta klinikos.

Jis pasuko rankeną šaukdamas: „Seserie?! Seserie?!“ Į jį trenkė pažįstama nerimą kelianti smarvė, bet jis neprisiminė, kas taip dvokia.

Apgraibomis ėmė ieškoti jungiklio, neradęs nusikeikė. Klupdamas žengė prie lango, užkliuvo už komodos. Atidarė langą ir langines. Siaurą kambarėlį užliejo dienos šviesa.

Ant komodos sunkus stiklainis sugėrė saulės spindulius. Jis buvo pilnas gintarinio skysčio iki pat storo dangtelio, aplydyto vašku. Iš pradžių Stounas pamanė, kad stiklainyje relikvija, koks šventojo palaikų organas. Rankų oda staiga pašiurpo, lyg kūnas būtų pažinęs anksčiau nei smegenys. Skystyje, nagu it balerina pirštų galais dailiai remdamasis į stiklainio dugną, plūduriavo jo pirštas. Oda po nagu priminė seną pergamentą, o kitoje pusėje ryškėjo violetinė užkrato dėmė. Pajuto ilgesį, tuštumą, niežulį dešiniame delne, kur trūko piršto.

– Aš nežinojau… – prabilo, pasisukęs į jos lovą, bet išvydo tokį reginį, kad užmiršo, ką norėjo pasakyti.

Siauroje lovelėje merdėjo sesuo Marija. Jos lūpos buvo pamėlusios. Blausios akys žvelgė į sieną Stounui už nugaros. Ji buvo mirtinai išblyškusi. Jis apčiuopė pulsą – dažnas ir silpnas. Jį nekviesti užplūdo kelionės „Kalangutu“ prieš septynerius metus prisiminimai: karščiuojanti, ištikta komos sesuo Andžali. Nuo pilvo krūtinėn plūstelėjo šalčio banga. Chirurgą apėmė retai patiriamas jausmas: baimė.

Nebesilaikė ant kojų.

Suklupo prie jos lovos.

– Marija?! – pašaukė. Nieko nepajėgė daryti, tik kartojo jos vardą. Jo tariamas, tas vardas skambėjo klausiamai, paskui švelniai, galop kaip meilės prisipažinimas, telpantis į vieną žodį. Marija? Marija, Marija!..

Ji neatsakė, negalėjo atsakyti.

Rankos, tiesiamos prie jos veido, buvo bejėgės kaip senio. Pabučiavo ją į kaktą. Staiga jį pervėrė išdidumas – šis nepaprastas, nevalingas veiksmas leido suvokti, kad myli ją, kad jis, Tomas Stounas, ne tik geba mylėti, bet mylėjo ją visus septynerius metus. Iki šiol buvo aklas tikriausiai todėl, kad pamilo ją sutikęs ant slidžių laiptų, pamilo, kai jinai „Kalangute“ jį slaugė, prausė, stengėsi atgaivinti. Pamilo, kai ji laikė jį glėbyje, kai atkakliai vilko jo sunkų kaip lavonas kūną prie hamako, kai po šaukštelį maitino gyvybe. Pamilo, kai juodu tupėjo prie sergančios sesers Andžali. Bet kai sesuo Marija atvyko į Etiopiją dirbti šalia jo, meilė suliepsnojo, ir nuo tada nesusilpnėjo. Meilė tokia didelė, be potvynių ir atoslūgių, be viršūnių ir duburių, tokia nekintama, kad septynerius metus buvo nematoma kaip savaime suprantama išorinio pasaulio sandaros dalelė.

Ar Marija jį mylėjo? Taip. Tuo jis neabejojo. Jinai jį mylėjo, bet sekdama jo pavyzdžiu – visada sekdama – tylėjo. O ką jis darė per šiuos metus? Manė, kad ji taip ir turi elgtis. Marija, Marija, Marija. Net jos vardo skambesys buvo apreiškimas, nes jis niekada nevadindavo jos kitaip kaip „seserimi“. Kūkčiojo iš siaubo, kad jos netenka, bet suprato: tai ir savanaudiškumo raiška, nes ji nepamainoma. Ar gaus progą pasitaisyti? Koks neišmatuojamas vyro kvailumas.

Sesuo Marija beveik nepajuto jo prisilietimo. Prisiglaudė skruostu prie jos degančio veido. Pakėlė antklodę. Išvydo išsipūtusį pilvą.

Jis niekada neabejojo, kad išpampęs moters pilvas reiškia nėštumą, jei nėra priešingų įrodymų. Bet nuvijo šią mintį nesvarstydamas – juk ji vienuolė. Į galvą tuoj šovė kita diagnozė – žarnų nepraeinamumas… arba pilvo vandenė… arba hemoraginis pankreatitas… kokia nors bėda pilvo ertmėje…

Vikriai sukinėdamasis, jis išnešė ją pro duris, paskui nubogino laiptais žemyn, stengdamasis, kad jos pėdos neatsitrenktų į turėklus, tada taku į operacinę. Kūkčiojimas virto stenėjimu, Stounui atrodė, kad ji sunkesnė, negu turi teisę.

Edinburge išlaikęs egzaminus raštu, egzaminus žodžiu jis laikė Karališkajame chirurgų koledže, ir komisijos pirmininkas paklausė: „Kokia skubi pagalba teikiama pro ausį?“ Jo atsakymas „Paguodos žodžiai!“ buvo pripažintas tinkamiausiu. Bet dabar, užuot raminęs ir guodęs, Stounas visais plaučiais šaukėsi pagalbos.

Jo riksmą pasigavo mergelių prižiūrėtoja, ir sulėkė visi, net vartų sargas Gebrus, paskui kurį atlekavo jo Kučulu su dar dviem bevardžiais šunimis.

Bliaunantis bejėgis Stounas Vyresniąją apstulbino ne mažiau kaip siaubinga sesers Marijos būklė.

Viešpatie, jis vėl nusitašė, pirmiausia toptelėjo Vyresniajai.