Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Mama, jis šviesiaodis… šviesesnis už mane, o akys rudos. Tokia spalva rodo bengalų, parsų, Dievas žino, kokią dar kilmę.

– Koks jis?

– Sakosi esąs aukštakastis Madraso mišrūnas, – prunkštelėjo Hema.

Motina taip susiraukė, kad nosis tarp raukšlių beveik išnyko, todėl duktė nukreipė kalbą.

Be to, neįmanoma apibūdinti Ghošo žmogui, kuris niekada jo nematęs. Galėtų pasakyti, kad rytą jo plaukai, lygiai sušukuoti ir perskirti sklastymu per vidurį, gražūs ir tvarkingi būna apie dešimt minučių, o paskui pasišiaušia it šėlstantys vaikai. Galėtų pasakyti, kad jam po žandikauliu visada, net ką tik nusiskutus, matyti juodų šerių. Kad kaklo kaip ir nėra, jį į pečius įgrūdusi duonmedžio vaisiaus pavidalo galva. Galėtų pasakyti, kad Ghošas tik atrodo neaukštas, mat vaikšto krypuodamas, atsilošęs ir jo mažas pilvukas atrodo didesnis, – todėl stoto niekas nebepastebi. O jo griausmingas be moduliacijų balsas – lyg garsas būtų nuolat atsuktas iki galo. Kaip paaiškinti motinai, kad taip sudėtas Ghošas ne bjaurus, o neįprastai gražus.

Jo plaštakų viršus išbertas – iš tikrųjų nudegintas, bet pirštai jautrūs ir dailūs. Bėrimą sukėlė prieštvaninis rentgeno aparatas „Kelley-Koett“. Vos prisiminusi „Ketą“, Hema įtūžo. 1909 metais imperatorius Menelikas įsivežė elektros kėdę, išgirdęs, kad šis išradimas padės mikliai atsikratyti priešų. Paaiškėjus, kad kėdei reikia elektros, pats joje sėdėdavo vietoj sosto. Griozdiškas „Kelley-Koett“ irgi atsirado panašiai – ketvirtame dešimtmetyje aparatą atsigabenę veiklūs amerikiečių misionieriai netrukus suvokė: nors elektra Adis Abeboje atsirado, ji tiekiama su pertrūkiais, o įtampos tokiam užgaidžiam žvėriui nepakanka. Misija žlugo, brangaus aparato amerikiečiai net neišpakavo. Misinge rentgeno aparato nebuvo, taigi Ghošas jį sumontavo ir pritaikė transformatorių.

„Keto“ niekas nedrįso liesti, išskyrus Ghošą. Nuo milžiniško srovės lygintuvo laidai driekėsi į rentgeno vamzdį, uždėtą ant kreipiamųjų, todėl jį galėjai stumdyti. Ghošas vargdavo su skalėmis ir įtampos reguliuokliais tol, kol tarp dviejų žalvarinių laidininkų su trenksmu įsižiebdavo kibirkštis. Kartą, išvydęs tokį ugningą vaizdą, paralyžiuotas ligonis nušoko nuo neštuvų ir pabėgo; anot Ghošo, čia toks gydymo būdas – Sturm und Drang 16. Jis prižiūrėjo „Ketą“, taisė, rūpinosi taip, kad šis veikia iki šiol, nors jį pagaminusi bendrovė bankrutavo prieš tris dešimtmečius. Fluoroskopiniame ekrane jis apžiūrėdavo klibančią širdį, sužinodavo, kurioje plaučių vietoje yra ertmė, arba nustatydavo, navikas žarnoje ar remiasi į blužnį. Keletą pirmųjų metų nei švinuotų pirštinių nesimaudavo, nei švininę prijuostę juosėdavo. Už tai sumokėjo sumanių tyrėjo rankų oda.

Hema bandė įsivaizduoti, kaip Ghošas pasakoja savo šeimai apie ją. Dvidešimt devynerių. Taip, kartu studijavome mediciną Madrase, bet ji keleriais metais jaunesnė. Nežinau, kodėl neištekėjo. Artimiau susipažinome tik atlikdami internų praktiką užkrečiamųjų ligų skyriuje. Ji ginekologė. Brahmanė. Taip, iš Madraso. Emigrantė, pastaruosius aštuonerius metus gyvena ir dirba Etiopijoje. Trumpas Hemos apibūdinimas, bet jis nieko neatskleidžia, nieko nepaaiškina. Praeitis nuo keliautojo tolsta, pamanė ji.

Sėdėdama lėktuve, Hema užsimerkė ir įsivaizdavo save mokykloje: dvi arklio uodegos, ilgas baltas sijonas, balta palaidinukė ir violetinis pussaris. Visos ponios Hud vidurinės mokyklos Mailapure mokinės privalėjo nešioti pussarį: audeklo stačiakampį, kurį reikėdavo vieną kartą apvynioti aplink sijoną ir prismeigti prie peties. Hema negalėjo jo pakęsti, nes tai buvo ne vaiko ir ne suaugusiosios, o pusmoterės drabužis. Mokytojos nešiojo sarius, garbioji direktorė ponia Hud – sijoną. Tėvas niurnančiai Hemai išrėžė pamokslą: „Negi nesupranti, kaip tau pasisekė: mokaisi mokykloje, kurios direktorė – anglė? Negi nesupranti, kad šimtai mergaičių bandė į ją patekti, siūlė dešimt kartų daugiau pinigų, bet jų ponia Hud nepriėmė. Ji atsižvelgia tik į nuopelnus. Gal norėtum mokytis Madraso municipaliteto mokykloje?“ Ir ji kasdien vilkdavosi nekenčiamą uniformą, jausdamasi pusnuogė, lyg būtų pardavusi dalį sielos.

Velu, kaimyno sūnus, anksčiau geriausias draugas, nuo dešimties metų tapęs nepakenčiamas, mėgdavo tupėti ant mūro ir ją erzinti.

Ponia Hud turi, parlez-vous?

Mergelių būrį, parlez-vous?

Mergelių būrį.

Vietom apvalios,

Vis dėlto žalios, parlez-vous!

Ji nekreipė į jį dėmesio. Velu oda buvo labai tamsi, o jos labai šviesi, ir kartą jis pasakė: „Nesipūsk, kad esi šviesiaodė. Tavo baltą kūną apgrauš beždžionės, pamanys, kad tai duonmedžio vaisius, pamatysi!“ Jai vienuolika, ji važiuoja į mokyklą, tokia mažutė ant „Raleigh“ dviračio, kapodamasi su Velu. Knygos krepšelyje su kutais, permestame per petį, dirželis tarp krūtų. Jau tada laikysena, ryžtingas pedalų mynimas rodė, kad jai būdingas pastovumas.

Dviratis, kadaise aukštas ir grėsmingas, netrukus sumažėjo. Krūtys išsišovė abipus krepšio dirželio, tarpkojyje sužėlė plaukai. (Velu klydo, jei talaluodamas apie nesubrendimą tai turėjo omeny.) Ji buvo gera mokinė, netbolo komandos kapitonė, klasės seniūnė ir talentinga bharatanatjamo šokėja, vos kartą pamačiusi gebanti pakartoti sudėtingiausią motyvą.

Ji nejautė nei pareigos dėtis prie bandos, nei poreikio išsiskirti. Kai artima draugė pasakė, jog ji visada atrodo pikta, Hema nustebo ir šiek tiek apsidžiaugė, kad daro tokį klaidingą įspūdį. Medicinos koledže (dabar vilkėjo tikru sariu ir važinėjo autobusu) ši savybė dar labiau išryškėjo – ne pyktis, o savarankiškumas, darantis klaidingą įspūdį. Kai kurie studentai manė, kad ji pasipūtėlė. Kai kuriuos ji traukdavo, kol paaiškėdavo, kad nieko negundo. Vyrams reikėjo nuolaidžių draugių, o ji neprisivertė dėl jų maivytis ir kvailioti. Porelės, besiglamžančios bibliotekoje už didžiulių anatomijos atlasų ir pašnibždomis įsikalbančios meilę, ją juokino.

Neturėjau laiko tokioms kvailystėms. Bet ji turėjo laiko pigiems romanams, kurių veiksmas vyksta pilyje ar dvare, o herojės vardas, tarkim, Bernadeta. Ji įsivaizduodavo šaunius Čilingforesto, Lokingvudo ir Notipaino vyrus. Hema svajojo apie didesnę meilę nei tokia, kokią matydavo bibliotekoje, čia ir buvo jos bėda. Be to, ji turėjo dar neįvardytą tikslą, niekaip nesusijusį su meile. Ko ji iš tikrųjų norėjo? Svajonė neleido jai varžytis su kitais ar siekti tų pačių dalykų kaip jie.

Madraso medicinos koledže suvokusi, kad žavisi vidaus ligų dėstytoju (vieninteliu indu mokslo įstaigoje, kurioje net nepriklausomybės išvakarėse dauguma etatinių dėstytojų buvo anglai), pajutusi, kad ją jaudina jo jautrumas ir dalyko išmanymas ( Prisipažink, Hema, tu jį įsimylėjai ), užsigeidusi tapti jo padėjėja ir pamačiusi, kad jis ją skatina, Hema tyčia pasirinko kitą specializaciją. Negalėjo leisti, kad kas nors turėtų jai tokią galią. Taigi pasirinko ne vidaus ligas, o akušeriją ir ginekologiją. Ją sužavėjusio dėstytojo sritis buvo beribė, jai reikėjo išsamių žinių – nuo širdies veiklos nepakankamumo iki poliomielito ir daugybės kitų negalių, o ji pasirinko siauresnę sritį, be to, čia neišvengiamas mechaninis įsikišimas – operacijos. Tiesa, jų nedaug. Cezario pjūvis, dar kartais gimdą prisireikia šalinti ar atitaisyti jos padėtį.

Paaiškėjo, kad ji turi akušerės talentą ir apčiuopa gali tiksliai nustatyti vaisiaus padėtį dubenyje. Tai, ko kitos ginekologės galbūt bijodavo, jai patikdavo. Ji būtų atskyrusi kairę replių pusę nuo dešinės užrištomis akimis ir panaudojusi jas miegodama. Prieš akis iškildavo kiekvienos pacientės dubens kreivės geometrija, ir Hema, atsižvelgdama į vaisiaus kaukolės linkį, įkišdavo vieną replių pusę, paskui kitą, sunerdavo ir ramiai ištraukdavo kūdikį.