Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Įženk į savo Viešpaties džiaugsmą.

Tik kai nepažįstamoji susmuko prie durų staktos, Vyresnioji atsikvošėjo ir išlėkė iš už rašomojo stalo jos pakelti. Alkis? Išsekimas? Nukraujavo per menstruacijas? Kas jai? Sesuo Marija ant Vyresniosios rankų buvo besvorė. Ji paguldė atklydėlę į lovą ir po šydu, gaubtu ir abitu išvydo siaurą krūtinę išsišovusiais šonkauliais, it nupintą iš vytelių, ir įdubusį pilvą. Visai jaunutė! Ne brandi moteris, o mergaitė, neseniai atsisveikinusi su vaikyste. Plaukai ne nukirpti kaip daugumos vienuolių, o ilgi ir tankūs. Krūtinė (neįmanoma nepastebėti) pernelyg didelė tokiam kūnui.

Prabudo Vyresniosios motinystės instinktas, ir ji liko budėti. Buvo šalia, kai jaunoji vienuolė naktį pabudo, persigandusi, kliedėdama, ir įsikibo į Vyresniąją supratusi, kad yra saugioje vietoje.

– Vaikeli, kas tau nutiko? Dabar viskas gerai. Tu saugi. – Vyresnioji ramino ją ir guodė, bet jaunoji vienuolė tik po savaitės ėmė miegoti viena, o išblyškęs veidas parausvėjo tik po antros savaitės.

Kai baigėsi trumposios liūtys ir saulė atsisuko į miestą, lyg ketindama bučiniais atsiprašyti ir pasakyti, kad jis jai brangiausias ir jam skirta jos palaimingiausia šviesa be debesų, Vyresnioji išvedė seserį Mariją į lauką susipažinti su Misingo žmonėmis. Jiedvi pirmą kartą įžengė į trečiąją operacinę, ir nustebusi Vyresnioji pamatė, kaip griežtas ir rimtas naujojo chirurgo Tomo Stouno veidas nušvito laime, išvydus seserį Mariją. Jis paraudo, čiupo jai už rankos ir suspaudė taip, kad jaunajai vienuolei net ašaros ištryško.

Turbūt tada mano motina suprato, kad visam laikui liks Adis Abeboje su šiuo chirurgu. Dirbti dėl jo, dėl jo ligonių, būti jam patyrusia asistente – vertas tikslas, ir tikslas be puikybės, duos Dievas, ji pajėgs. Apie grįžimą į Indiją per Adeną galvoti buvo per sunku.

Visus septynerius metus, kol gyveno ir dirbo Misinge, sesuo Marija retai kalbėdavo apie kelionę jūra ir niekada – apie gyvenimą Adene.

„Kai prašnekdavau apie Adeną, – pasakojo Vyresnioji, – tavo motina dirstelėdavo per petį, lyg ją būtų užklupusi ten palikta baisybė. Veide atsispindėdavo toks siaubas, kad nebedrįsdavau klausinėti. Bet mane tai gąsdindavo. Ji tepasakė tiek: Dievas norėjo, kad ateičiau čia, Vyresnioji. Jo keliai mums nežinomi. “ Atsakydavo ji pagarbiai. Manė, kad jos darbas – padaryti savo gyvenimą gražų Dievui. Jis ją atvedė į Misingą.

Tokia esminė istorijos spraga, ypač tokio trumpo gyvenimo, kelia susidomėjimą. Biografas arba sūnus turi ieškoti labai atsidėjęs. Ko gero, Vyresnioji žinojo ir dar vieną šių paieškų poveikį: aš studijuosiu mediciną ir susirasiu Tomą Stouną.

Įžengusi į trečiąją operacinę, sesuo Marija ėmėsi darbo ir dirbo jį iki gyvenimo pabaigos. Nusipraususi, užsimovusi pirštines, apsivilkusi chalatą, ji stodavo prieš daktarą Stouną kitapus stalo ir būdavo jam pirmoji pagalbininkė, praskėsdama mažu plėstuvu žaizdą, kai reikėdavo pažvelgti giliau, nukirpdama siūlą, kai jis atkišdavo galus, nujausdama, kada drėkinti ar siurbti. Po kelių savaičių neatėjo operacinės sesuo, ir mano motina ją pavadavo, kartu buvo ir asistentė. Kas geriau už asistentę žinos, kada Stounui paduoti skalpelį pjūviui, kada pakaks marlės, apvyniotos jam apie pirštą. Atrodė, jos protas dvilypis, ji ir operacinės sesuo, įspraudžianti instrumentus nuo padėklo jam į ranką, ir asistentė, tarsi trečia Stouno ranka, pakelianti kepenis, laikanti taukinę – riebalinę pilvaplėvės klostę, saugančią žarnas, ar piršto galu prispaudžianti pabrinkusį audinį, kad Stounas matytų, kur smeigti adatą.

Kartais kyštelėdavo nosį Vyresnioji.

„Tikras baletas, mielas Marijonai. Dieviška pora. Būdavo mirtina tyla, – pasakojo ji man. – Jokių prašymų paduoti instrumentus, nušluostyti, nukirpti ar išsiurbti. Ji ir Stounas… Nemačiau greičiau dirbančių žmonių. Ko gero, per mus jie sulėtindavo darbą, nes nesuspėdavome taip pat greitai paguldyti ant operacinio stalo ir nuo jo nukelti ligonių.“

Ir taip diena iš dienos Stounas su seserimi Gyrium Marijai ir Juozapui dirbo septynerius metus. Jis operuodavo iki išnaktų, iki paryčių, o ji stovėdavo priešais kaip šešėlis, pareiginga, viską išmananti, kantri, visada šalia. Iki tos dienos, kai mudu su broliu paskelbėme apie savo būtį jos gimdoje ir savo nesulaikomą norą maitinimą per placentą pakeisti į maitinimą krūtimi.

6 Nesąmoningi kliedinčio ar karščiuojančio ligonio judesiai.

7* Filosofų aliejus ( lot .).

8 Paracelso (XVI a. šveicarų gydytojas) opijaus užpilas ( lot .).

2 SKYRIUS

Nupjautas pirštas

Misinge Tomas Stounas buvo laikomas ramiu, rimtu ir net paslaptingu, nors daktaras Ghošas, vidaus ligų gydytojas ir visų galų meistras, paskutinę savybę neigė: „Kai žmogus pats sau paslaptis, vargu ar galima jį vadinti paslaptingu.“ Bendradarbiai išmoko nekreipti dėmesio į Stouno elgesį: prašalaitis būtų pamanęs, kad chirurgas šiurkštus, nors iš tikrųjų jis buvo liguistai drovus. Šiaip sutrikęs ir nerangus, trečiojoje operacinėje jis susikaupdavo, o judesiai įgydavo grakštumo, lyg tik čia jo kūnas susijungtų su siela, o vidinis ir išorinis gyvenimas sutaptų.

Chirurgas Stounas garsėjo sparta, įžūlia drąsa, polinkiu į riziką, išradingumu, taupiais judesiais ir gebėjimu nepalankiausiomis aplinkybėmis nepamesti galvos. Šias savybes jis išpuoselėjo gydydamas patiklius ir kantrius Indijos (neilgai), o paskui Etiopijos gyventojus. Bet kai seseriai Marijai, asistavusiai jam septynerius metus, prasidėjo sąrėmiai, jis prarado visus įgūdžius.

Tą dieną, kai mes gimėme, Tomas Stounas stovėjo prie mažo berniuko, tuoj turėjo prapjauti šiam pilvą. Ištiesė ranką delnu į viršų, atkišęs pirštus, paimti skalpelio – tas amžinas gestas bus jo, chirurgo, dienų matas iki gyvenimo pabaigos. Pirmą kartą per septynerius metus skalpelis nepliaukštelėjo jam į delną tą akimirką, kai išskėtė pirštus; iš taukštelėjimo suprato, kad priešais stovi ne sesuo Marija. „Neįmanoma“, – atkirto, kai kažkieno atgailaujantis balsas paaiškino, kad sesuo Marija negaluoja. Per septynerius metus jis nė dienos neoperavo be jos. Be jos niekaip nesusikaupė ir siuto, lyg operuodamas būtų pajutęs, kad į akį tuoj įvarvės prakaito lašas.

Stounas, nepakeldamas akių, padarė nedidelį pjūvį. Oda. Riebalai. Jungiamojo audinio plėvė. Perrėžė raumenį. Paskui be pjūvio palei sluoksniavimosi linijas atskyrė, atvėrė ir įpjovė žvilgią pilvaplėvę. Pro angą jo pirštas įslydo į pilvo ertmę ir sugraibė kirmėlinę ataugą. Tačiau jam kaskart tekdavo akimirksnį luktelėti arba rankos mostu rodyti, kad paduotas ne tas instrumentas. Jis nerimavo dėl sesers Marijos, nors ir nesuprato, o gal nenorėjo pripažinti, kad nerimauja.

Stounas pašaukė praktikantę, jauną nervingą merginą iš Eritrėjos, ir paprašė suradus seserį Mariją priminti, kad gydytojams ir seselėms ligos – neleistina prabanga.

– Paklauskite jos…

Persigandusios praktikantės lūpos krutėjo, ji stengėsi įsiminti jo žodžius.

– …malonėkite jos paklausti, ar… – dabar Tomas žiūrėjo į praktikantę, nes jo pirštas čiuopė ir tyrė berniuko vidurius geriau nei akys, – …ar ji prisimena, kad aš, amputavęs sau pirštą, kitą dieną grįžau į operacinę?

Tas labai svarbus Stouno gyvenimo įvykis buvo nutikęs prieš penkerius metus. Operuodamas pilname pūlių pilve, jis lenkta adata su laikikliu įsidūrė į dešinio smiliaus pagalvėlę. Tomas tučtuojau nusimovė pirštinę ir į išsprūdusios adatos paliktą skylutę įsišvirkštė lygiai mililitrą akriflavino tirpalo, praskiesto santykiu 1:500, paskui susileido vaistų ir į aplinkinius audinius. Nuo oranžinės spalvos antiseptiko pirštas panėšėjo į didelį ledinuką. Bet šios priemonės nepadėjo, po kelių valandų nuo piršto galo į sausgyslės makštį delne iš lėto nusidriekė raudonio banga. Nei sulfonamido tabletės, nei vėliau Ghošui reikalaujant suleistas vertingasis penicilinas nesustabdė raudonų dryžių (streptokokų užkrato skiriamojo ženklo), ir šie pasirodė ties riešu, o antkrumplio limfmazgis už alkūnės išsipūtė sulig golfo kamuoliuku. Drebulys krėtė toks, kad dantys barškėjo, o lova tirtėjo. (Vėliau aforizmą „Jei barška dantys – tai šiurpulys, jei šokinėja lova – tai tikras drebulys“ jo garsiajame vadovėlyje studentai pavadins stounizmu.) Jis skubiai ryžosi amputuoti pirštą, kol užkratas neišplito, ir amputuoti pats.