Абрахам Вергезе: Vienuolės paslaptis

Ir išmetė dėžę per bortą. Pasiėmė tik atšipusius instrumentus ir gintarinį laudanum opiatum paracelsi 8 butelį. Šaukštas to senovinio vaisto, rodos, apmalšino siaubingą sesers Andžali oro troškulį, „atskyrė jos plaučius nuo smegenų“, paaiškino Tomas Stounas seseriai Marijai.

Pro šalį ėjo kapitonas, neišsimiegojęs, suirzęs.

– Kaip drįsti naikinti laivo turtą? – pasipiktino, taškydamasis seilėmis ir brendžiu.

Stounas pašoko, tą akimirką primindamas seseriai Marijai vaikėzą niežtinčiais kumščiais. Jis perbedė kapitoną akimis, ir šis gurktelėjęs žengtelėjo atatupstas.

– Žmonėms tik į naudą, kad išmečiau tą dėžę, nors žuvims žala. Ištarkit dar bent žodį, ir aš pranešiu, kur reikia, kad vežate keleivius, nors laive nėra jokių vaistų atsargų.

– Užtat kelionė pigi.

– Ir su lavonu, – tarė Stounas, rodydamas į Andžali.

Kapitono veidas supliuško, antakiai, vokai, nosis ir lūpos suglebo, lyg būtų ištižę.

Dabar vadovavo Tomas Stounas. Jis įsikūrė prie Andžali lovos, bet ryžosi apžiūrėti visus keleivius ir įgulą, nekreipdamas dėmesio, sutinka jie ar ne. Karščiuojančiuosius atskyrė. Kažką vis rašė; nubraižė „Kalanguto“ patalpų žemėlapį, kryžiuku pažymėdamas ligonius. Pareikalavo aprūkyti visas kajutes. Vaikė sveikus įgulos narius ir keleivius taip, kad paniuręs kapitonas siuto, bet Tomas Stounas to arba nematė, arba nepaisė. Visą parą jis nemiegojo, dažnai apžiūrėdavo seserį Andžali, patikrindavo ir kitus: budėjo. Labai sirgo ir pagyvenusi pora. Sesuo Marija nuo Stouno nesitraukė.

Praėjus dviem savaitėms, kai išplaukė iš Kočio, „Kalangutas“ įslinko į Adeno uostą. Graikas kapitonas jūrininkui iš Madagaskaro liepė iškelti Portugalijos (ten buvo įregistruotas laivas) vėliavą, bet dėl karščiuojančių ligonių „Kalangute“ buvo paskelbtas karantinas, net Portugalijos vėliava nepadėjo. Laivas it išvarytas raupsuotasis buvo priverstas nuleisti inkarą atokiau ir tik iš tolo žvelgė į miestą. Stounas pagąsdino uosto viršininką škotą, stabtelėjusį netoliese, – jei šis neatgabensiąs gydytojo instrumentų rinkinio, Ringerio laktato leisti į veną ir sulfanilamido, jis, Tomas Stounas, apkaltins jį dėl visų laive esančių Britanijos tautų sandraugos piliečių mirties. Sesuo Marija stebėjosi jo tiesmukumu, tačiau jis kalbėjo ir jos vardu. Lyg šioje nelemtoje kelionėje Stounas būtų pakeitęs jos vienintelę pagalbininkę ir draugę Andžali.

Gavęs vaistų, Stounas pirmiausia nuskubėjo pas seserį Andžali. Paviršutiniškai pavalęs antiseptikais, jis vienu skalpelio brūkštelėjimu prapjovė kojos poodinę veną ties sesers Andžali kulkšnimi. Atsargiai įbedė adatą į subliūškusią kraujagyslę, kuri turėjo būti pieštuko skersmens. Pritvirtino adatą ketguto ligatūromis, o kai rišo mazgus, rankos lakstė kaip žaibas. Nors Andžali į veną lašėjo Ringerio laktatas ir sulfanilamidas, ji nesišlapino ir neatsigavo. Mirė tą patį vakarą po siaubingo paskutinio priepuolio, du kiti, senukas su senute, irgi – visi per kelias valandas. Seserį Mariją tos mirtys pribloškė, nes ji jų nesitikėjo. Ją apakino džiaugsmas, apėmęs, kai Tomas Stounas pakilo iš patalo ir atėjo apžiūrėti Andžali. Sesuo nesuvaldomai drebėjo.

Temstant sesuo Marija su Tomu Stounu išmetė įvyniotus į maršką lavonus per bortą. Prietaringa įgula jiems nepadėjo, niekas į juos nė nepažvelgė.

Kai tik draugės kūnas pūkštelėjo į vandenį, sesuo Marija buvo nepaguodžiama, apsimestinė jos drąsa dingo be pėdsako. Nusivylęs savimi Stounas stovėjo šalia. Jo veidas buvo niūrus iš pykčio ir gėdos, kad nepavyko išgelbėti sesers Andžali.

– Kaip aš jai pavydžiu, – pagaliau pro ašaras ištarė sesuo Marija, iš nuovargio ir nemigos nesulaikiusi liežuvio. – Ji pas Viešpatį. Ten tikrai geriau.

Stounas prikando lūpą, kad nesusijuoktų. Jam tokia nuotaika tebuvo gresiančio kliedesio požymis. Paėmė jai už parankės, nusivedė į kajutę, paguldė ant gulto ir liepė pailsėti, jai būtinas poilsis. Atsisėdo ant hamako ir žiūrėjo, kol ją aplankė vienintelė tikra gyvenimo palaima – miegas, tada vėl išskubėjo apžiūrėti įgulos ir keleivių. Daktarui Tomui Stounui, chirurgui, miego nereikėjo.

Daugiau niekas nesusirgo ir po dviejų dienų visiems pagaliau buvo leista palikti „Kalangutą“. Prieš išlipdamas Tomas Stounas aplankė seserį Mariją. Rado ją paraudusiomis akimis kajutėje, kurioje ji keliavo su seserimi Andžali. Veidas ir rožinis, suspaustas rankose, buvo šlapi nuo ašarų. Jis krūptelėjo suvokęs, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs: kad ji nepaprastai graži, o didžiulės ilgesingos akys neleistinai išraiškingos. Veidas jam užkaito, o liežuvis prilipo prie gomurio. Tomas Stounas įsmeigė akis į grindis, į jos kelioninį krepšį. Tik šiaip ne taip prabilo:

– Vidurių šiltinė, – nes pervertė savo knygas ir ilgai mąstė. – Be abejonės, vidurių šiltinė, – pakartojo pamatęs, kaip ji suglumo. Tikėjosi, kad išgirdusi šį žodį, šią diagnozę, vienuolė pasijus geriau, bet jos akys vėl prisipildė ašarų. – Tikriausiai vidurių šiltinė… kraujo serumo tyrimas būtų patvirtinęs, – sumiksėjo.

Jis pamindžikavo, sunėrė rankas, paskui jas vėl nuleido.

– Nežinau, kur jūs keliaujate, seserie, aš tai į Adis Abebą… Etiopiją, – sumurmėjo po nosimi. – Į ligoninę… kuri įvertintų jūsų paslaugas, jei atvyktumėt. – Tomas Stounas pažvelgė į ją ir vėl paraudo, nes iš tiesų nieko nežinojo apie ligoninę, į kurią važiavo, nežinojo, ar ten reikėtų sesers pagalbos, ir suprato, kad tos drėgnos tamsios akys gali perskaityti visas jo mintis.

Bet sesuo Marija tylėjo, nes galvoje lakstė savos mintys. Ji prisiminė, kaip meldėsi už jį ir Andžali, ir kad Dievas išklausė tik vieną maldą. Stounas, prisikėlęs kaip Lozorius, visa esybe siekė nustatyti karščiavimo priežastį. Jis įsiverždavo į įgulos kajutes, užgauliai elgėsi su kapitonu, baugino ir grasino. Sesers Marijos nuomone, elgėsi neteisingai, bet dėl teisaus reikalo. Jo nuožmi aistra ją maloniai nustebino. Madraso medicinos mokyklos ligoninėje, kurioje ji atliko praktiką, chirurgai (tuo metu beveik vien anglai) pėdindavo ramūs ir tolimi ligoniams, o jų asistentai chirurgai ir jaunesnieji bei vyresnieji rezidentai (visi indai) bidzendavo iš paskos it ančiukai. Kartais jai atrodydavo, kad juos domina tik liga, o pacientai ir skausmas nesvarbūs. Tomas Stounas buvo kitoks.

Ji jautė, kad kvietimas kartu keliauti į Etiopiją iš anksto neapgalvotas. Žodžiai išsprūdo nespėjus jam prikąsti liežuvio. Ką daryti? Šventoji motinėlė minėjo belgę vienuolę, kuri atsiskyrė nuo ordino ir vargais negalais įsitaisė Adene, Jemene, tačiau jos misijai iškilęs pavojus, nes vienuolė ligota. Šventosios motinėlės nurodymu sesuo Andžali ir sesuo Marija turėjo pradėti darbą tenai, įsikūrusios virš Afrikos žemyno, ir mokytis iš belgės vienuolės, kaip veikti priešiškoje aplinkoje. Iš ten, susirašiusios laiškais su motinėle, seserys turės pasukti į pietus, ne į Kongą (jis pilnas prancūzų ir belgų), ne į Keniją, Tanganiką, Ugandą ar Nigeriją (tas sielas susiglemžė anglikonai, nepakenčiantys varžovų), bet gal į Ganą ar Kamerūną. Sesuo Marija svarstė, ką šventoji motinėlė pasakytų apie Etiopiją.

Šventosios motinėlės vizija dabar atrodė nepasiekiama svajonė, o evangelizacija svetimomis rankomis – tokia neišmintinga, kad vienuolė gėdijosi apie ją užsiminti Tomui Stounui. Užsikirsdama beviltiškai tepasakė:

– Man įsakyta vykti į Adeną, daktare. Bet ačiū. Ačiū už viską, ką padarėte dėl sesers Andžali.