Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

„Kalanguto“ denis buvo didžiulis – daugiau sausumos, nei tikėtumeis išvysti jūroje. Viename gale it uodas ant dramblio užpakalio tūnojo triaukštis antstatas: jame glaudėsi įgula su keleiviais, o viršutiniame aukšte buvo kapitono tiltelis.

Mano motina, sesuo Marija, buvo malajalė iš Kočio, Keralos valstijos. Malajalių krikščionių tikėjimas siekia 52 metus po Kristaus: tada į Indiją iš Damasko atvyko šventasis Tomas Nepatiklusis. Pirmąsias bažnyčias Keraloje jis pastatė daug anksčiau, negu šventasis Petras atsidūrė Romoje. Mano motina buvo dievobaiminga ir pamaldi; vidurinėje mokykloje ją pakerėjo dvasinga karmelitė, globojanti vargšus. Motinos gimtasis miestas stovi penkiose Arabijos jūros salose, išsidėsčiusiose kaip žiedo brangakmeniai. Į Kočį kardamono ir gvazdikėlių daug amžių plaukdavo prieskonių pirkliai, tarp jų 1498 metais ir toks Vaskas da Gama. Portugalai pasiglemžė Goa ir kankinimais atvertė gyventojus hinduistus į katalikybę. Galop katalikų kunigai ir vienuolės atkeliavo į Keralą, lyg nežinotų, kad šventasis Tomas atnešė nesuterštą Kristaus viziją į Keralą dar prieš tūkstantį metų. Tėvai labai nusivylė, kai mano motina tapo karmelite vienuole, išsižadėjusi senos šventojo Tomo krikščionių tradicijos dėl, jų nuomone, naujutėlės popiežių garbinančios sektos. Jie nebūtų labiau nusivylę, jei duktė būtų atsivertusi į islamą ar hinduizmą. Laimė, tėvai nežinojo, kad ji dar ir gailestingoji sesuo, nes jiems tai būtų reiškę, kad ji susiteršė kaip kokia neliečiamoji.

Mano motina užaugo vandenyno pakrantėje, žiūrėdama į senovinius kiniškus žvejų tinklus, karančius nuo ilgų bambukinių karčių virš vandens it milžiniški voratinkliai. Jūra buvo jos tautos maitintoja, parūpinanti krevečių ir žuvų. Bet ant „Kalanguto“ denio jūros nepasitiko Kočio pakrantė, ir motina nebepažino maitintojos. Ėmė spėlioti, ar vidury vandenų visada taip: padūmavę, piktavališka ir neramu. Vandenynas kankino „Kalangutą“ trokšdamas praryti, o laivas girgždėjo ir suposi.

Ji su seserimi Andžali užsidarė kajutėje ir užkišo duris nuo vyrų ir jūros. Motiną išgąsdino Andžali maldos nesavu balsu. Sesuo Andžali pasiūlė ritualą – skaityti Luko evangeliją, tvirtino, kad tai suteiksią sparnus sielai ir sudrausminsią kūną. Abi vienuolės tol mąstė apie kiekvieną raidę, kiekvieną žodį, eilutę ir posakį ( dilatatio ), kol jas apėmė įkvėpimas ( elevatio ) ir ekstazė ( excessus ). Senoji Ričardo Viktoriečio vienuoliška praktika pasirodė naudinga visą amžinybę plaukiant per vandenyną. Antrą vakarą, po dešimties valandų įdėmaus kontempliacinio skaitymo, sesuo Marija staiga pajuto, kad raidės ir puslapiai išnyko; riba tarp Dievo ir jos savasties nusitrynė. Taip nutiko dėl skaitymo: ji džiaugsmingai atsidavė šventai amžinai begalybei.

Šeštą vakarą per mišparus (nes jos pasiryžo žūtbūt laikytis vienuolyno tvarkos) vienuolės, pagiedojusios giesmę, dvi psalmes su antifona, „Garbė Dievui“, jau giedojo „Mano siela garbina Viešpatį“, bet jas į žemę grąžino šaižus skeldėjimo garsas. Vienuolės griebė gelbėjimo liemenes, puolė lauk ir pamatė, kad dalis denio persimetė ir iškilo it piramidė, lyg „Kalangutas“ būtų padarytas iš raukšlėto kartono, pamanė sesuo Marija. Kapitono pypkė teberūko, o pašaipi šypsena rodė, kad, jo nuomone, keleivės pernelyg opios.

Devintą vakarą keturi iš šešiolikos keleivių ir vienas įgulos narys susirgo: juos krėtė šaltis, o antrą karščiavimo dieną jų krūtinę ir pilvą nusėjo įmantriai išsimėčiusios rausvos dėmelės. Sesuo Andžali baisiai kentėjo, jos oda degte degė. Antrą ligos dieną ji ėmė siautulingai kliedėti.

Tarp „Kalanguto“ keleivių buvo jaunas chirurgas – vanagiškų akių anglas, metęs Indijos karo medicinos tarnybą dėl geresnės vietos. Jis buvo aukštas ir tvirtas, šiurkščių veido bruožų, lyg būtų amžinai alkanas, tačiau valgomojo vengė. Sesuo Marija susidūrė su juo – tiesiogine prasme – antrą kelionės dieną, paslydusi ant šlapių metalinių laiptų, vedančių iš kajutės į saloną. Anglas ėjo įkandin ir nutvėrė ją – ties stuburgaliu ir kaire krūtinės puse. Padėjo atsitiesti, lyg ji būtų mažas vaikas. Ji pralemeno padėkos žodžius, o jis paraudo kaip burokas, nes dėl šio netikėto artumo sutriko kur kas labiau negu ji. Mano motina pajuto, kad ten, kur sugriebė jo rankos, atsiras mėlynių, bet nepatogumų ji nepaisė. Paskui anglo ji nematė daug dienų.

Dabar, ieškodama gydytojo pagalbos, sesuo Marija sukaupė drąsą ir pabeldė į jo kajutės duris. Silpnas balsas pakvietė įeiti. Įžengus ją pasitiko tulžies ir acetono kvapas.

– Čia aš, – sušuko ji. – Sesuo Marija. – Daktaras gulėjo ant šono, jo oda buvo tokios pat spalvos kaip rusvai žalsvos trumpikės, akys primerktos. – Daktare, – neryžtingai paklausė, – ar jūs irgi karščiuojate?

Jis mėgino pažvelgti į ją, bet akių obuoliai vartaliojosi it stiklo rutuliukai ant pakrypusios lėkštės. Nusisuko ir ėmė žiaukčioti į smėlio kibirą, tik nepataikė, – ir nesvarbu, nes kibiras buvo pilnas kaip akis. Sesuo Marija puolė prie jo ir palietė kaktą. Ši buvo ne karšta, o šalta ir lipni. Skruostai įdubę, o ir pats susitraukęs, tarsi norėtų tilpti mažutėje kajutėje. Nė vienas keleivių neišvengė jūros ligos, bet anglas sirgo itin sunkiai.

– Daktare, noriu pranešti, kad penki žmonės karščiuoja. Be to, jie išberti, juos krečia šaltis ir jie prakaituoja, dar retas pulsas ir dingęs apetitas. Visų būklė stabili, išskyrus seserį Andžali. Labiausiai nerimauju dėl Andžali…

Išsipasakojus jai palengvėjo, nors anglas nieko neatsakė, tik suaimanavo. Jos akys užkliuvo už ketguto, užnerto ant lovos virbo prie rankų, vienas paskui kitą buvo surišta gal šimtas mazgų. Jų buvo tiek daug, kad siūlas stojosi it gumbuotas vėliavos stiebas. Taip jis skaičiavo valandas, o gal vėmimo priepuolius.

Ji išplovė kibirą ir pastatė taip, kad jis pasiektų. Rankšluosčiu iššluostė pribjaurotas grindis, paskui išskalbė rankšluostį ir pakabino džiūti. Padėjo šalia jo vandens. Ir išėjo svarstydama, kiek dienų jis nieko nevalgo.

Vakare jam pasidarė blogiau. Sesuo Marija atnešė paklodžių, rankšluosčių ir sultinio. Atsiklaupusi bandė jį pavalgydinti, bet nuo maisto kvapo jis vėl ėmė tampytis, nors nieko nebeišvėmė. Akys įdubo, susiraukšlėjęs liežuvis panėšėjo į papūgos. Kambaryje trenkė badu. Ji sugnybo jam žasto odą, o kai paleido, raukšlė liko stūksoti kaip palapinė, kaip persikreipęs denis. Kibiras buvo puspilnis skaidraus skysčio. Jis vapėjo apie žalius laukus ir jos nematė. Ar galima mirti nuo jūros ligos? – svarstė ji. O gal jis serga ta pačia liga kaip sesuo Andžali, tik simptomai ir ligos eiga netipiški? Kiek mažai ji nutuokia apie mediciną. Vandenyno vidury apsuptą ligonių vienuolę prislėgė jos nemokšiškumo našta.

Bet slaugyti ji moka. Ir moka melstis. Melsdamasi nusmaukė jam marškinius, sukepusius nuo tulžies ir skreplių, numovė trumpikes. Prausdama jį lovoje, drovėjosi, nes niekada nebuvo aptarnavusi baltojo, ir dar gydytojo. Perbraukta šluoste, jo oda pašiurpo. Bet jis nebuvo išbertas kaip keturi karščiuojantys keleiviai ir tarnas. Gyslotų rankų raumenys prie peties įnirtingai susitraukė. Tik dabar ji pastebėjo, kad kairė jo krūtinės ląstos pusė mažesnė už dešiniąją: įduboje virš kairio raktikaulio būtų tilpusi pusė puodelio vandens, o virš dešiniojo – tik šaukštelis. O po kairiu speneliu ir už jo ryški dubuma leidosi į pažastį. Dubumos oda buvo žvilgi ir raukšlėta. Ji palietė ir aiktelėjo, nes pirštai susmigo, jokio kaulo. Matyt, trūko dviejų ar net trijų šonkaulių. Toje duobėje po jos pirštais, iškart po plona oda, tuksėjo širdis. Atitraukdama ranką pamatė susitraukinėjant skilvelį.