Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Prie tinkuotos sienos virš stalo motina prismeigė garsiosios Berninio skulptūros „Šventosios Teresės ekstazė“ nuotrauką iš kalendoriaus. Šventoji Teresė suglebusi, lyg salpėtų, lūpos pražiotos, akys tuščios, vokai primerkti. Abipus iš klauptų spokso žioplių būrys. Šalia geidulingos šventosios švelniai šypsodamasis stovi raumeningo kūno, nelabai derančio prie jaunatviško veido, angelas. Kairės rankos pirštų galiukais jis pakėlęs šventosios krūtinę dengiančio drabužio kraštą. Dešinėje rankoje atsargiai it smuikininkas stryką laiko strėlę.

Kodėl šis paveikslas? Kodėl šventoji Teresė, mama?

Kai man buvo ketveri, įslinkdavau į šį belangį kambarėlį pažiūrėti į nuotrauką. Atidaryti sunkioms durims vien drąsos nebūtų pakakę, bet jėgų man teikdavo jausmas, kad ji ten, ir troškimas pažinti vienuolę, kuri buvo mano motina. Sėdėdavau prie autoklavo, gaudžiančio ir šnypščiančio it bundantis slibinas, lyg jį daužydamasi būtų pažadinusi mano širdis. Sėdint prie motinos stalo mane pamažu apgaubdavo ramybė, lyg būčiau su ja.

Vėliau sužinojau, kad niekas nedrįso paimti jos megztinio nuo kėdės atlošo. Tai buvo šventas daiktas. Bet ketverių metų vaikui viskas šventa ir kasdieniška. Aš užsimesdavau antibakteriniu muilu kvepiantį drabužį ant pečių. Nagu apvesdavau išdžiūvusią rašalinę, kurią kadaise lietė jos pirštai. Įsmeigdavau akis į nuotrauką iš kalendoriaus, kaip tikriausiai darydavo motina, sėdėdama šiame belangiame kambarėlyje, ir nustėrdavau. Po daugelio metų sužinojau, kad šventajai Teresei nuolat pasirodantis angelo regėjimas vadinamas ekstaze, žodynas aiškino, kad tai sielos, degančios meile Dievui, širdies, pervertos meile Dievui, išgyvenimas; tikėjimo metaforos sykiu buvo ir medicinos terminai. Man, keturmečiui, tas vaizdas kėlė pagarbą, net nežinant tokių žodžių kaip „ekstazė“. Neturėjau motinos nuotraukų, todėl tariausi, kad moteris paveikslėlyje yra mano motina, o jai grasina ir ją tuoj išprievartaus angelas su ietimi rankoje. „Kada ateisi, mama?“ – klausdavau, ir mano vaikiškas balsas atsimušdavo į šaltas plyteles.

Sušnibždėdavau atsakymą: „Kaip Dievą myliu!“ Neturėjau jokio kito atsakymo, išskyrus šiuos daktaro Ghošo žodžius, ištartus, kai pirmą kartą čia atklydau, o jis atėjo manęs ieškoti ir man per petį nustebęs spoksojo į šventosios Teresės paveikslą; paėmė mane ant stiprių rankų ir pasakė balsu, griausmingu kaip autoklavas: „Ji ATEINA5, kaip Dievą myliu!“

Nuo mano gimimo praėjo ketveri… ir keturiasdešimt šešeri metai, ir stebuklingai pasitaikė proga grįžti į tą kambarį. Paaiškėjo, kad kėdė man jau per maža, o megztinis ant pečių primena nėrinių antpetę, dėvimą kunigų. Bet kėdė, megztinis ir ekstazę keliantis paveikslas tebėra. Pasikeičiau aš, Marijonas Stounas, bet daugiau beveik niekas. Kambarys, kuris liko toks pat, skatina keliauti atgal laiku ir atmintyje. Lyg to reikalautų neblunkanti Berninio šventosios Teresės skulptūros nuotrauka (jau įrėminta ir įstiklinta saugant atvaizdą, kurį prismeigė mano motina). Esu priverstas surikiuoti savo gyvenimo įvykius, pasakyti, kad viskas prasidėjo šioje vietoje, kad dėl šito atsitiko anas, kad pabaiga siejasi su pradžia, todėl aš čia.

Mes ateiname į šį pasaulį nekviesti ir, jei pasiseka, pro badą, kančią ir ankstyvą mirtį, kurie, nepamirškime, yra daugumos dalia, įžvelgiame tikslą. Aš užaugau ir supratau, kad mano paskirtis – tapti gydytoju. Siekiau ne tiek išgelbėti pasaulį, kiek išsigydyti pats. Nedaugelis gydytojų, o iš jaunų – nė vienas, ryšis tai pripažinti, bet rinkdamiesi šią profesiją mes nesąmoningai tikime, kad tarnaudami kitiems aptversime savo žaizdas. Taip būna. Bet žaizda gali ir užbjurti.

Chirurgiją pasirinkau paskatintas Vyresniosios, vaikystėje ir paauglystėje buvusio šalia patikimo žmogaus.

– Koks sunkiausias dalykas, kurį įstengtum padaryti? – paklausė ji, kai nuėjau prašyti patarimo pirmą juodžiausią savo gyvenimo dieną.

Susigūžiau. Kaip lengvai ji atskleidė, koks didelis atotrūkis tarp garbėtroškos ir naudingumo.

– Kodėl turiu daryti tai, kas sunkiausia?

– Todėl, Marijonai, kad tu – Dievo instrumentas. Nepalik jo gulėti dėžėje, sūnau. Grok! Perprask savo instrumentą. Kam tenkintis „Dviem varlytėmis lankoje“, jei gali skambinti „Gloria“?

Vyresnioji elgėsi nesąžiningai, primindama įstabųjį choralą. Jo klausantis atrodydavo, kad su visomis gyvomis būtybėmis žvelgiu į dangų netekęs žado iš nuostabos. Ji perprato nesusiformavusį mano charakterį.

– Bet, Vyresnioji, aš nė svajoti nedrįstu, kad grosiu Bachą, „Gloria“… – sušnibždėjau. Juk nebuvau grojęs nei styginiais, nei pučiamaisiais instrumentais. Nepažinau natų.

– Ne, Marijonai, – atsiliepė ji, švelniai glamonėdama mane žvilgsniu, šiurkščiais susukiotais pirštais liesdama skruostus. – Ne, ne Bacho „Gloria“. Savo „Gloria“. Ji gyva tavyje. Didžiausia nuodėmė – jos nerasti, nepanaudoti Dievo duoto talento.

Temperamentu aš tinkamesnis pažintinei disciplinai, sričiai, susijusiai su savistaba, vidaus ligoms, galbūt psichiatrijai. Išvydus operacinę, mane išpildavo prakaitas. Įsivaizdavus, kad rankoje skalpelis, man nudiegdavo per paširdžius. (Nudiegia iki šiol.) Man atrodė, kad chirurgija – pats sunkiausias dalykas.

Todėl tapau chirurgu.

Po trisdešimties metų negarsėju nei sparta, nei drąsa, nei meistriškumu. Vadinkite mane patikima darbo pele; sakykite, kad renkuosi techniką atsižvelgdamas į ligonį ir aplinkybes, ir man tai bus didžiausia liaupsė. Man įkvepia drąsos gydytojai, kurie kreipiasi į mane, kai patys turi gulti ant operacinės stalo. Jie žino, kad Marijonui Stounui ligonis rūpės ne tik prieš ir per operaciją, bet ir po jos. Jie žino, kad chirurgų posakiai „Jei abejoji, pjauk“ arba „Kam laukti, jei gali operuoti“ man viso labo atskleidžia, kokių lėkštų žmonių pasitaiko šioje medicinos srityje. Mano tėvas, kurį didžiai gerbiu kaip chirurgą, sakydavo: „Labiausiai vykusi operacija yra ta, kurios nusprendi nedaryti.“ Talentas, genijus suvokti, kada nereikia operuoti, kada darbas ne mano nosiai, kada kviesti į pagalbą tėvo lygio chirurgą, nevertinamas.

Kartą, kai ligoniui grėsė didžiulis pavojus, maldavau tėvą operuoti. Jis stovėjo prie lovos ir tylėjo, neatitraukdamas pirštų nuo paciento riešo, nors seniai nustatė pulso dažnį, lyg liečiant odą, čiuopiant siūlinius tvinksnius stipininėje arterijoje jam būtų lengviau apsispręsti. Iš įtampos veide supratau, kaip jis susikaupęs. Taip ir mačiau, kaip jo galvoje sukasi minčių krumpliaračiai; man pasirodė, kad jo akyse sublizgo ašaros. Tėvas be galo rūpestingai pasvėrė abi galimybes. Pagaliau papurtė galvą ir nusisuko.

Aš išėjau įkandin.

– Daktare Stounai, – prabilau, nors troškau surikti: „Tėve!“ – be operacijos jis numirs. – Širdies gilumoje supratau, kad vilties nėra, kad ligonis gali mirti vos įkvėpęs anestetiko.

Tėvas uždėjo ranką man ant peties.

– Marijonai, prisimink vienuoliktą įsakymą, – tarė švelniai, lyg kalbėtų su jaunesniu bendradarbiu, o ne su sūnumi. – Neoperuok ligonio jo mirties dieną.

Prisimenu jo žodžius pilnaties naktimis Adis Abeboje žybčiojant peiliams, švilpiant akmenims ir kulkoms, kai atrodo, kad stoviu skerdykloje, o ne trečiojoje operacinėje, apsibarstęs svetimų kaulų nuotrupomis ir apsitaškęs krauju. Prisimenu. Bet prieš operaciją ne visada žinai atsakymą. O turi operuoti. Gudrūs po laiko šmaikštuoliai ir mokslo vyrai vėliau mitriai suvaidins farsą, sušauks konferenciją sergamumo ir mirštamumo tema ir paskelbs, ar tavo sprendimas buvo teisingas, ar klaidingas. Gyvenimas irgi toks. Gyveni žvelgdamas į ateitį, o supranti praeitį. Tik sustojęs ir atsigręžęs pamatai lavoną, pakliuvusį po tavo ratais.