Абрахам Вергезе: Vienuolės paslaptis

Dabar, eidamas penkiasdešimtuosius, aš gerbiu atvertos pilvo ertmės ar krūtinės ląstos vaizdą. Gėdijuosi žmogaus gebėjimo žeisti ir luošinti, darkyti kūną. Tačiau tai teikia progų išvysti paslaptingai darnų širdies, kyšančios iš už plaučio, kepenų ir blužnies susikalbėjimą po diafragmos kupolu – nuo tokių dalykų man užkanda žadą. Mano pirštai naršo tarp žarnų, ieškodami skylių, paliktų geležtės ar kulkos, ringė po žvilgios ringės, dvidešimt trys pėdos, sugrūstos tokioje mažoje ertmėje. Žarnos, praslydusios man pro pirštus Afrikos naktį, dabar siektų Gerosios Vilties ragą, o iki gyvatės galvos dar toli. Bet aš matau stebuklus po oda, šonkauliais ir raumenimis, reginius, paslėptus nuo savininko. Ar gali būti didesnė garbė žemėje?

Tokiomis akimirkomis neužmirštu padėkoti savo dvyniui Šivai, daktarui Šivai Stounui – surandu jo atspindį stiklo lakšte, skiriančiame dvi operacines, ir dėkingas linkteliu, nes jis leidžia man būti tuo, kas dabar esu – chirurgu.

Pasak Šivos, gyvenimas iš esmės tėra skylių lopymas. Tai ne metafora. Jis iš tikrųjų lopo skyles. Ir vis dėlto tai tinkama mūsų profesijos metafora. Bet būna ir kitokių skylių, žaizdų, perskiriančių šeimą. Kartais atsirandančių gimstant, kartais vėliau. Mes visi lipdome šukes. Visą gyvenimą. Ir paliekame daugybę nebaigtų darbų kitai kartai.

Gimęs Afrikoje, gyvenęs tremtyje Amerikoje, pagaliau grįžęs į Afriką, aš esu įrodymas, kad geografija lemia likimą. Likimas parvedė mane atgal į tą pačią vietą, kurioje gimiau, į tą pačią operacinę, kurioje atėjau į pasaulį. Mano pirštinėtos rankos virš trečiosios operacinės stalo juda erdvėje, kadaise priklausiusioje motinos ir tėvo rankoms.

Būna naktų, kai svirpt svirpt čirpia svirpliai, tūkstančiai svirplių, nustelbdami hienų kikenimą ir niurnėjimą kalvose. Staiga gamta nutyla. Lyg patikrinimas pagal vardinį sąrašą būtų baigtas ir laikas tamsoje susiradus porą dingti. Tylos tuštumoje klausausi negirdimo žvaigždžių gausmo ir džiūgauju, dėkingas už savo nereikšmingą vietą galaktikoje. Tokiu metu jaučiu, koks esu skolingas Šivai.

Mudu, dvyniai broliai, miegodavome vienoje lovoje iki paauglystės, suglaudę galvas, pasukę į šalį liemenis ir kojas. Išaugome iš tokio artumo, bet tebesiilgiu jo, tebesiilgiu brolio kaukolės šalia. Priimdamas kiekvieną saulėtekio dovaną, pirmiausia pamanau, kad reikia pažadinti Šivą ir pasakyti: „Aš tau skolingas ryto vaizdą.“

Tačiau labiausiai esu Šivai skolingas šią istoriją. Mano motina, sesuo Marija, jos neatskleidė, mano bebaimis tėvas, Tomas Stounas, nuo jos pabėgo, o man teko ją atkurti iš gabalėlių. Tik pasakojimas gali išlyginti plyšį, skiriantį brolį nuo manęs. Taip, mano tikėjimas chirurgija beribis, bet nė vienas chirurgas neužgydys žaizdos, atsivėrusios tarp dviejų brolių. Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui. Pradedu nuo pradžių pradžios…

3 Originale Sister Mary Jozeph Praise ( angl. ) – Gyrius (Garbė, Liaupsė, Šlovė) Marijai ir Juozapui.

4 Tai ir reikėjo įrodyti ( lot .).

5 Come angliškai reiškia ne tik „ateiti“, bet ir „patirti orgazmą“.

PIRMA DALIS

…nes sėkmingos ligonio slaugos paslaptis

yra rūpinimasis ligoniu.

Fransis V. Pibodi, 1925 metų spalio 21 diena

I SKYRIUS

Dar kartą apie vidurių šiltinę

Sesuo Marija atvyko į Misingą iš Indijos prieš septynerius metus iki mūsų gimimo. Ji ir sesuo Andžali buvo pirmos Madraso karmeličių ordino novicės, baigusios gailestingųjų seserų kursus valstybinėje Madraso bendrojoje ligoninėje. Diplomo įteikimo dieną motina su Andžali gavo po seselės ženkliuką, o vakare davė amžinuosius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus. Iki šiol ligoninėje vadintos praktikantėmis, o vienuolyne – novicėmis, dabar jos ir ten, ir ten bus vadinamos seserimis. Nusenusi vienuolyno viršininkė, Šesi Givarugezė, meiliai vadinama šventąja motinėle, negaišdama palaimino dvi jaunas vienuoles ir netikėtai išsiuntė jas į Afriką.

Tą dieną, kai gailestingosios seserys turėjo išplaukti, jų palydėti į uostą rikšų karavanu iš vienuolyno atvažiavo visos novicės. Jos iškyla man prieš akis krantinėje čiauškančios, virpančios iš susijaudinimo, vėjyje plevėsuoja balti abitai, aplink sandalais apautas kojas šokinėja kirai.

Dažnai spėliodavau, ką mąstė devyniolikmetė mano motina, su bendraamže seserimi Andžali žengdama paskutinius žingsnius Indijos žeme į laivą „Kalangutas“. Tikriausiai, lipdama laiptais, girdėjo slopinamą kūkčiojimą ir „Telydi tave Dievas“. Ar jai buvo baisu? Ar ji dvejojo? Aną kartą, stodama į vienuolyną, ji visam laikui išsiskyrė su Kočyje gyvenančia šeima ir persikėlė į Madrasą, iki jo nuo namų kiaurą parą reikėjo važiuoti traukiniu. Tėvų nuomone, galėjo iškeliauti ir į kitą pasaulio kraštą, vis tiek daugiau niekada jos nepamatys. O dabar, po trejų metų Madrase, ji skiriasi su tikėjimo seserimis, kad šį kartą keliautų už vandenyno. Ir vėl kelio atgal nebus.

Prieš kelerius metus, dar tik ruošdamasis rašyti šią istoriją, nuvykau į Madrasą ieškoti motinos pėdsakų. Karmeličių archyve apie ją neradau nieko, bet radau šventosios motinėlės dienoraščius, kuriuose vienuolyno viršininkė aprašė bėgančias dienas. Kai „Kalangutas“ atsišvartavo, šventoji motinėlė it eismo reguliuotoja pakėlė ranką ir „pamokslininkės balsu, kuris, man sakė, buvęs ne pagal amžių skambus“, ištarė: „Eik iš savo gimtojo krašto“, nes labiausiai ji vertino Pradžios knygą. Šventoji motinėlė ilgai galvojo apie misijas. Indijos skurdas beribis. Bet taip bus per amžius, nereikia išsisukinėti; dvi jaunos vienuolės, gabiausios ir gražiausios, dirbs misijų darbą – indės skleis Kristaus meilę juodojoje Afrikoje, – tai jos didžiausias troškimas. Dienoraštyje ji aiškina: anglų misionieriai, atvykę į Indiją, suvokė, kad geriausias būdas platinti Kristaus meilę yra karšti kompresai ir šutekliai, tepalai ir tvarsčiai, dezinfekcija ir paguoda. Argi gali būti geresnė tarnystė už gydymą? Dvi jaunos jos vienuolės perplauks vandenyną, ir prasidės Madraso basųjų karmeličių misija Afrikoje.

Žiūrėdama, kaip dvi mojančios figūrėlės prie laivo turėklų tolsta ir virsta taškais, geroji motinėlė ėmė nuogąstauti. O jei aklas paklusnumas pasmerkė jos didingo sumanymo vykdytojas siaubingam likimui? „Anglų misionierius remia visagalė imperija… o mano mergaites kas rems?“ Ji rašo, kad numatytas įspūdingas palydas sugadino šaižūs besipešančių kirų klyksmai ir paukščių išmatų lietus. Jai trukdė susikaupti troški pūvančių žuvų smarvė, tręštančios medienos kvapas ir pusnuogiai uosto krovikai; šie, vos išvydę jos skaistuoles, ėmė varvinti seilę, raudoną nuo betelio. „Tėve, patikime seseris tavo apsaugai, – tarė šventoji motinėlė, užrisdama naštą Viešpačiui ant pečių. Nustojo mojuoti, plaštakos susirado prieglobstį rankovėse. – Maldaujame tavo gailestingumo ir tavo apgynimo šiai basųjų karmeličių atšakai…“

Buvo 1947 metai, britai pagaliau kraustėsi iš Indijos; sąjūdis „Lauk iš Indijos!“ padarė neįmanoma. Šventoji motinėlė lėtai iškvėpė. Jos nuomone, naujame pasaulyje reikia elgtis drąsiai.

Apgailėtina juoda gelda, pagražinta raudona spalva, išdidžiai besivadinanti laivu, per Indijos vandenyną plaukė į paskirties vietą – Adeną. „Kalangutas“ gabeno dėžių dėžes medvilninių verpalų, ryžių, šilko, bendrovės „Godrej“ užrakinamų skrynių, „Tata“ dokumentų spintų ir trisdešimt vieną „Royal Enfield Bullet“ motociklą klijuote apvyniotais varikliais. Laivas neturėjo teisės vežti keleivių, bet kapitonas graikas mielai paimdavo „mokių svečių“. Daugelis plaukdavo prekiniu laivu iš taupumo, o kapitonas visiems pagelbėdavo mažindamas įgulą. Šį kartą jo laivu keliavo dvi Madraso vienuolės, trys Kočio žydai, gudžaratų šeima, trys įtartini malajiečiai ir keletas europiečių, tarp jų ir du prancūzų jūreiviai, grįžtantys į laivą Adene.