Абрахам Вергезе: Vienuolės paslaptis

Permatomi švelnūs plaukeliai ant krūtinės ir pilvo, regis, atkeliavo iš tankmės ant gaktos. Ji abejingai apšluostė jo neapipjaustytą varpą, paskui pakreipė ją į šalį ir pasirūpino susiraukšlėjusiu, bejėgiu kapšeliu. Verkdama numazgojo jam kojas, mat neišvengiamai prisiminė paskutinę Saldžiojo Viešpaties naktį žemėje su mokiniais.

Lagaminuose ji rado chirurgijos knygų. Paraštėse jis buvo prisirašęs pavardžių ir datų, bet jai tik vėliau toptelėjo, kad tai ligonių – ir indų, ir britų – pavardės, atminai ligos, kuria sergant jis pirmiausia pamatė Pibodį arba Krišnaną. Kryželis prie pavardės, matyt, reiškė, kad ligonis mirė. Rado vienuolika sąsiuvinių, prirašytų veržliai ir taupiai, eilutės leidosi žemyn, šiek tiek pakilusios virš linijų, nepaisančios paraščių, pasibaigiančios tik puslapio krašte. Iš pažiūros jis tylus, bet raštas netikėtai iškalbingas.

Galop ji rado švarius apatinius marškinius ir trumpikes. Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris knygų turi daugiau negu drabužių? Apvertusi ligonį iš pradžių ant vieno, paskui ant kito šono, ji pakeitė paklodę, paskui jį aprengė.

Ji žinojo, kad jis vardu Tomas Stounas, nes buvo parašyta chirurgijos vadovėlyje prie lovos. Knygoje ji beveik nieko nerado apie karščiavimą ir išbėrimą, o apie jūros ligą – visiškai nieko.

Tą naktį sesuo Marija linguojančiomis koridorių grindimis skubėjo nuo vieno ligonio lovos prie kito. Kauburys, kur išlinko denis, priminė figūrą su įkapėmis, ir ji nusuko akis. Kartą išvydo juodą bangos kalną sulig kelių aukštų namu, ir atrodė, kad ore pakibęs „Kalangutas“ kris į tuštumą. Per laivo priekį šniokštė vanduo, ir garsas kėlė didesnį siaubą negu vaizdas.

Siaučiančiame vandenyne siaubingos medicinos krizės akivaizdoje jos, apkiautusios nuo nemigos, pasaulis sumenko. Tik karščiuojantys ligoniai, žmonės, sergantys jūrlige, ir sveikieji. Ir šis skirtumas vargu ar svarbus, nes netrukus galbūt jie visi nuskęs.

Ji prabudo šalia Andžali, matyt, čia krito į miegą. Kone kitą akimirką ir vėl prabudo, šį kartą anglo kajutėje: miegojo klūpodama prie jo lovos, nukorusi galvą jam ant krūtinės, o jis buvo ją apkabinęs per petį. Vos spėjusi tai suvokti, ji vėl sumerkė blakstienas ir pabudo tik auštant: gulėjo ant gulto kraštelio, prisispaudusi prie Tomo Stouno. Nuskubėjo pas Andžali, šiai pablogėjo: kvėpavo negiliai ir tankiai, o kūną išmėtė didelės susiliejančios violetinės dėmės.

Iš neramių, be miego įgulos veidų ji suprato, kad laivui tebegresia pavojus, juolab kai vienas jūrininkas atsiklaupė prieš ją ir tarė: „Seserie, atleisk man mano nuodėmes!“ Vienuolė maldavo pagalbos, bet niekas jos nepaisė.

Paklaikusi ir nusivylusi, sesuo Marija iš salono paėmė hamaką, nes pusiausnūda išvydo regėjimą. Pakabino hamaką daktaro kajutėje tarp iliuminatoriaus ir lovos.

Daktaras Stounas buvo sunkus kaip lavonas, ir tik paprašiusi šventosios Kotrynos užtarimo ji įstengė nuvilkti jį nuo gulto ant grindų, paskui šiaip ne taip įversti į hamaką. Hamakas dėl traukos jėgos ir galbūt dėl sūpuojančio laivo kabojo horizontaliai. Ji atsiklaupė šalia ir ėmė melstis, išliejo širdį Jėzui ir baigė „Mano siela garbina Viešpatį“, pertrauktą naktį, kai persimetė denis.

Pirmiausia paraudo Stouno kaklas, paskui skruostai. Ji girdė jį vandeniu iš šaukštelio. Po valandos jis nebeišvėmė sultinio. Atsimerkė, akys suspindėjo, sekdamos kiekvieną jos judesį. Paskui, kai ji pakėlė šaukštą, tvirti pirštai suėmė jai už riešo ir susipylė sultinį į burną. Ji prisiminė giesmės, kurią ką tik giedojo, žodžius: „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“

Dievas išklausė jos maldas.

Išblyškęs Tomas Stounas nusvirduliavo su seserimi Marija prie sesers Andžali gulto. Aiktelėjo, išvydęs kliedinčią vienuolę: plačiai atmerktos akys, nerimastingas sumenkęs veidelis, nusmailėjusi kaip rašiklis nosis, sulig kiekvienu įkvėpimu šnervės išsiplečia; iš pažiūros lyg ir nemiega, bet nesuvokia, kad pas ją kažkas atėjo.

Jis atsiklaupė prie Andžali, bet stiklinės akys žvelgė kiaurai per jį. Sesuo Marija stebėjo, kaip įgudusiai jis patraukė žemyn apatinius Andžali vokus, norėdamas apžiūrėti akių gleivinę, kaip pašvietė žibintuvėliu jai į vyzdžius. Ramiais ir grakščiais judesiais jis prilenkė Andžali galvą prie krūtinės tikrindamas, ar kaklas lankstus, apčiuopė limfmazgius, kilstelėjo rankas ir kojas, neturėdamas neurologo plaktuko, sulenkęs pirštą patukseno per girnelės raištį. Nerangumas, kuris seseriai Marijai krito į akis, kai Stounas buvo keleivis, paskui ligonis, dingo.

Jis nuplėšė Andžali drabužius nejausdamas, kad sesuo Marija jam padeda, ir beaistriu žvilgsniu uoliausiai apžiūrėjo ligonės nugarą, šlaunis ir sėdmenis. Ilgi skulptūriški pirštai, kurie čiuopė Andžali pilvą, ieškodami blužnies ir kepenų, rodos, buvo skirti tik tokiam darbui – neįsivaizdavo jo, dirbančio ką kita. Stetoskopo jis neturėjo, todėl pridėjo ausį seseriai Andžali prie širdies, prie pilvo, paskui pavertė ant šono ir prispaudė ausį prie šonkaulių – klausėsi plaučių. Kruopščiai ją apžiūrėjęs, sumurmėjo:

– Dešinėje pusėje kvėpavimas silpnesnis… paausinės liaukos padidėjusios… kaklo limfmazgiai – kodėl?.. Pulsas silpnas ir dažnas…

– Kai ji pradėjo karščiuoti, pulsas buvo retas, – pasakė sesuo Marija.

– Jau sakėt, – irzliai atsiliepė jis. – Koks? – Jis nepakėlė akių.

– Keturiasdešimt penki–penkiasdešimt tvinksnių, daktare.

Ji jautė, kad jis užmiršo savo ligą, užmiršo, kad jis laive. Jis susitapatino su sesers Andžali kūnu, šis jam buvo tekstas, ir daktaras ieškojo jame vidinio priešo. Ji pajuto tokį pasitikėjimą juo, kad liovėsi nuogąstauti dėl Andžali. Laiminga klūpojo šalia, lyg ką tik būtų tapusi sesele, nes pirmą kartą matė tokį gydytoją. Prikando liežuvį, nes be galo troško jam tai pasakyti.

– Koma, – tarė, ir sesuo Marija pamanė, kad jis ją moko. – Matai, kaip klaidžioja žvilgsnis, lyg ji ko lauktų? Blogas ženklas. Pažiūrėk, kaip ji gniaužo patalynę, – tai vadinama karfologija6, o raumenų trūkčiojimas – subsultus tendinum . Vidurių šiltinės klinikinis vaizdas. Taip atrodo ir daugelio rūšių kraujo užkrėtimo vėlyvasis etapas, ne tik šiltinės… Bet neužmiršk, – jis pažvelgė į ją, šypsena paneigdamas tolesnius žodžius, – aš chirurgas, ne gydytojas. Ką aš išmanau apie mediciną? Tik tiek žinau, kad ši liga gydoma ne operacija.

Jo elgsena nuramino ne tik seserį Mariją; nurimo ir jūra. Saulė, slėpusis už debesų, staiga švystelėjo jiems už nugaros. Įgula švęsdama taip nusitašė, kad pasidarė aišku: vos prieš kelias valandas padėtis buvo grėsminga.

Bet seseriai Andžali Stounas beveik niekuo negalėjo padėti, nors sesuo Marija nenorėjo tuo patikėti; be to, jis neturėjo vaistų. Pirmosios pagalbos vaistinėlėje gulėjo džiovintas tarakonas – tai, kas joje buvo, vienas įgulos narys užstatė ankstesniame uoste. Vaistinėlė, kurią kapitonas naudojo savo kajutėje vietoj taburetės, atrodė kaip viduramžių atgyvena. Vieninteliai daiktai toje puošnioje dėžėje, kuriuos galėjai panaudoti, buvo žirklės, peilis kaulams ir paprasčiausios replės. Ką chirurgui Stounui veikti su šutekliais ar mažučiais indeliais, pilnais pelynų, kmynų ir šalavijų? Perskaitęs užrašą vienoje etiketėje oleum philosophorum 7, Stounas nusijuokė (sesuo Marija pirmą kartą išgirdo tuos linksmus garsus, nors jų slopstantis aidas turėjo atšiaurumo).

– Tik paklausyk, – tarė jis ir perskaitė: – „Su senais kokliais ir plytgaliais nuo lėtinio vidurių užkietėjimo“!