Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

„Iš esmės vienintelė tikrovė – gimimas, poravimasis ir mirtis… Aš gimiau, vieno karto pakaks“ – citata iš T. S. Elioto pjesės „Svinis Agonistas“.

„Tiesą sakant, manyti, kad gyvenimas tragiškas, yra iliuzija, nes gyvenimas paprastai blogesnis nei tragiškas“ – eilutė iš Heinricho Zimmerio „Karalius ir lavonas“, redaguoto Josepho Campbello, kaip ir „Mūsų likimu tampa ne tik padaryti, bet ir nepadaryti darbai.“

„Maras jiems buvo tikra Dievo atsiųsta priemonė amžinajam gyvenimui laimėti“ – iš Camus „Maro“.

Esu labai dėkingas velioniui Ryszardui Kapuściński už nuomonę apie miestą ir šalį, kuriuos maniau gerai pažįstąs. Smulkmenas apie imperatoriaus dvarą ir rūmus, sveikatos apsaugos skyriaus finansavimą, amharų būdą, motociklininkų palydą, plunksnos ministrą ir rūmų intrigas žinojo, o kai ką ir savo akimis matė dauguma gyventojų, bet Kapuściński turėjo nepaprastą talentą atskleisti esmę iš šalies ir tai padarė nepaprastoje knygoje „Imperatorius“.

„Kad ir kaip gyvatė rangytųsi, tai jai netrukdo įslysti į urvą“ – perfrazuotas posakis iš vieno bhakčiui skirto eilėraščio velionio A. K. Ramanujamo knygoje „Kalbėjimas apie Šivą“.

Už informaciją apie karmelites dėkoju Fredui de Sam Lazaro, Eliamui Rao ir neprilygstamajai seseriai Maude. Kiek žinau, karmeličių vienuolyno Ežumbure nėra.

Daugiau apie Rytų Afrikos roką ir Rytų Afrikos Ginkluotųjų pajėgų radijo tarnybą Asmaroje sužinojau iš http://www.kagnewstation.com/.

Už pabėgimo iš Asmaros vaizdus dėkoju Nayneshui Kamani, jis studijavo mediciną kartu su manimi, tik aukštesniame kurse, ir didvyriškai sukorė tą kelią; jis perskaitė rankraštį, daug ką pataisė ir patarė. Didelį poveikį man padarė nuostabus Thomaso Kennealy romanas „Į Asmarą“ ir Eritrėjos partizanų stovyklų, kuriose Kennealy, matyt, lankėsi, aprašymai; jis tebėra Eritrėjos šalininkas. Derėtų pasakyti, kad vienodai myliu ir Etiopiją, ir Eritrėją ir draugų turiu abiejose šalyse.

„Lyg būčiau padovanojęs didžiausią dovaną, kokią tik vienas kitam gali dovanoti žmonės“ – perfrazuota Raymondo Carverio eilutė iš eilėraščio „Ką pasakė daktaras“ (rinkinys „Naujas takas prie krioklio“).

Už epizodus džiovininkų sanatorijoje jaučiuosi skolingas Jean Mason „Ligos kalba: pacientų rašiniai Tuberkuliozės universitete“, kurią man pavyko išgirsti Psichoanalizės ir pasakojamosios medicinos konferencijoje Floridos universitete, Geinsvilyje, 2002 metais.

„Tegu nė vienas anglų didikas nepalieka šio pasaulio ir neateina į jį be škoto gydytojo prie šalies“, – sakoma, kad tokį tostą skelbdavo medicinos daktaras Williamas Hunteris, vyresnis iš brolių Hunterių. Aš jį perfrazavau ir įdėjau į lūpas B. S. Gandhiui.

„Nevadink nė vieno laimingu prieš jo mirtį“, – anot Herodoto, sako atėnietis Solonas Krezui, turtingajam Lidijos karaliui. Šiuos žodžius pacitavo seras Williamas Osleris, išgirdęs apie mylimo sūnaus Revere mirtį Flandrijoje. Tariamame slaugymo vadovėlyje aprašytas slaugos jausmas yra vieno Oslerio aforizmų perdirbinys.

Už informaciją apie psichosomatines etiopų ligas dėkoju draugui medicinos daktarui Rickui Hodesui, vidaus ligų gydytojui, rašytojui ir didžiam žmogui. Jo gyvenimas Etiopijoje nusipelnė romano. Ačiū Thomasui „Appu“ Oommenui už neįtikėtinus prisiminimus apie gyvenimą Adis Abeboje – kaip mokinuko, kaip žurnalisto ir per perversmą. Iš elektroninio pašto žinutės, kurią Appu gavo nuo Yohanneso Kifle ir persiuntė man, susidariau vaizdą apie Kerkelę. Mano tėvai, George’as ir Mariam Verghese, pasidalijo prisiminimais, o motina man juos smulkiai surašė. Jiems ir skyriau šią knygą.

Keletą metų rašydamas šį romaną, rėmiausi ir kitais veikalais, kurių daugumą viliuosi įtraukęs į bibliografijos sąrašą, o jei užmiršau kam nors padėkoti ar nurodyti šaltinį, norėčiau klaidą ištaisyti. Epizodą, kai Ženetė apšlapino Marijoną, įkvėpė panaši scena iš romano ar apsakymo, kurio autoriaus prisiminti negaliu; be to, užmiršau šaltinį, kuriame radau Adeno metaforą kaip miesto, kuris sykiu negyvas ir bruzdus – it pūvantis lavonas, aptekęs kirmėlėmis (gal ne visai tokiais žodžiais).

Esu dėkingas nepaprastajai San Antonijaus patariamajai valdybai, leidusiai mums pastatyti Humanitarinės medicinos centrą, bet dar labiau dėkingas už draugystę, užmegztą su jos nariais. Steve’as Wartmanas, mano teniso porininkas ir draugas, į San Antonijų mane atsikvietė būdamas dekanas. Edith McAllister buvo mano mokytoja, mano instruktorė, mano įkvėpėja ir žmogus, geriausiai iš visų suprantantis, kad man būtinas laikas, į kurį niekas nesikėsintų, net jei dėl to turėčiau išvykti; kitame gyvenime trokštu atgimti ja. Nėra žodžių, kuriais galėčiau atsidėkoti Marvinui ir Ellie Forlandams ir Judy McCarter už palaikymą ir meilę; didžiausia garbė gauti vardinę Marvino profesūrą ir Joaquino Cigarroa Jaunesniojo katedros vedėjo vietą (abu jie neprilygstami vidaus ligų gydytojai). Judy iki šiol mano patarėja ir sąžinė; kasmet vis labiau žaviuosi jos išmintimi. Dėkoju Teksaso universiteto Sveikatos mokslo centrui, didžiajai Cigarroa šeimai, Billui Henrichui, Robertui Clarkui, Janui Pattersonui, Ray Faberiui, Tomui Mayesui, Somayaji Ramamurthy, Deborai Kaercher, velioniui Davidui Shermanui ir daugeliui kitų, pasirūpinusių, kad tenai malonu būtų dirbti; ir Teksaso technologijos universitetui El Pase, kur pradėjau rašyti šią knygą. Daktarė Erika Brady iš Vakarų Kentukio universiteto folkloro studijų skyriaus puikiai išmanė dalykus nuo draugijos „Alpha Omega Alpha“ iki „Religio Medici“74 ir iki smulkmenų įvairias maldas bei apdarus: visada galėjau kliautis jos informacija. Michele Stanush irgi padėjo man rinkti duomenis, jai aš taip pat nuoširdžiai dėkingas.

Draugai, brangūs man kaip broliai (Randy Townsendas, Bakeris Duncanas, Olivier Nadalis, Drew Cauthornas, Guy Bodine’as ir ypač Jackas Willome’as), ir jų žmonos (ypač tu, Dee!) mane mylėjo, manimi tikėjo ir iš manęs reikalavo. „Nėra didesnės meilės, kaip…“

Tomas Rozanski, kaimynas, kolega, urologas, davė man patarimų dėl vazektomijos epizodo ir kitų su chirurgija susijusių dalykų, ir jam taip pat esu labai dėkingas. Rajenderis Reddy ir Gabe Garcia paaiškino man su hepatitu B susijusius klausimus.

Anandas ir Madhu Karnadai, mano brangiausi ir seniausi draugai, metams bėgant perskaitė ir išklausė daug šios ir visų ankstesnių mano knygų skyrių; jie mane mylėjo ir tebemyli, palaikė ir tebepalaiko, ir žinau, kad visur, kur jie yra, manęs laukia namai.

Ačiū Johnui Irvingui už ilgametę draugystę. Labai daug iš jo išmokau – ir iš laiškų, ir iš publikacijų.

Medicinos daktaras Ralphas Horwitzas, medicinos katedros vedėjas Stanforde, pasistengė, kad ten jausčiausi kaip namie; labai dėkoju jam už tokį požiūrį ir abiem su Sally – už draugystę. Dėkoju broliui George’ui, jo žmonai Annai ir Kailathams, taip pat Helenai Bing, supažindinusiems mane su Stanfordo grožybėmis daug anksčiau, nei man toptelėjo čia įsikurti.

Mano žavioji žmona Sylvia valandų valandas rinkdavo kompiuteriu pataisas, kurias aš įrašydavau į rankraštį, o per šiuos metus dariau tai ne kartą. Ji labiausiai, bet Tristanas, Jacobas ir Stevenas irgi, taikstėsi su mano uždarumu ir palaikė, kol rašiau knygą, – ir kai man sekėsi, ir kai nesisekė. Gracias mi amor; con los años que me quedan …75

Mary Evans, mano agentė, pardavė mano pirmąjį apsakymą „The New Yorker“, mums dar nesusitikus asmeniškai, ir nuo tos 1991 metų dienos Ajovoje tikėjo manimi. Jos įžvalgi akis ir išmintingi patarimai padarė mane rašytoju, o jos draugystė – geresniu žmogumi. Robin Desser pridėjo ranką prie mano pirmosios knygos, taigi dirbti su ja tvarkant šią buvo vienas malonumas. Robin peržiūrėjo visus šio romano variantus, paskyrė jiems ir man begalę valandų, todėl esu jai be galo skolingas. Dažnai pamanydavau, kad taktas, aistra, kuklumas ir nepaprastas meistriškumas, būdingi jos darbui, sykiu yra ir savybės gydytojų, kuriais labiausiai žaviuosi. Ačiū ir Sarah Rothbard, nuostabiai Robin padėjėjai. Esu didžiai dėkingas Sonny Mehtai už entuziastingas pagyras šiai istorijai ir nuolatinį skatinimą rašyti.