Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

55 SKYRIUS

Būsimas paukštis73

Rugsėjo 19 diena

Mielas Tomai,

vakar vakare Dievas liepė man prisipažinti Tau, ko niekada neprisipažinau net Dievui. Prieš daugelį metų Adene aš nusigręžiau nuo Dievo, kaip jis nusigręžė nuo manęs. Man ten nutiko tai, kas neturėtų nutikti nė vienai moteriai. Negalėjau atleisti vyrui, kuris mane nuskriaudė. Negalėjau atleisti Dievui. Mirtis būtų buvusi geriau už tai, ką iškenčiau. Bet aš atvykau čia, į Misingą. Atvykau vienuolės drabužiais paslėpti nuo pasaulio savo kartėlio ir gėdos.

Jeremijo knygoje 17 parašyta: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ Aš atvykau į Etiopiją su vylium.

Bet mūsų darbas mane atmainė. Būčiau buvusi Tavo asistentė iki paskutinio atodūsio. Dabar padėtis vėl pasikeitė.

Prieš keletą mėnesių atrodė, kad Tave apsėdęs velnias, ir aš bandžiau tave raminti. Dabar laukiuosi. Nekaltink savęs.

Buvo sunku slėpti pilnėjantį kūną nuo Vyresniosios ir kitų. Ne kartą ketinau Tau pasakyti. Nesugalvojau kaip. Bet dabar bijau. Laiko nebedaug. Praėjusią naktį vaisiaus judesiai buvo labai smarkūs. Pamaniau: „O jei Tomas norėtų, kad pasilikčiau?“ Negalėčiau išeiti taip, kaip atėjau į Misingą pas Tave, slapta ir su vylium. Todėl ir rašau.

Turiu bėgti iš Misingo, kad neužtraukčiau jam gėdos, lygiai kaip kadaise, kai bėgau, kad paslėpčiau savo gėdą. Jei gavęs šį laišką ateisi pas mane, žinosiu, kad nori, jog būčiau su Tavim. Bet nesvarbu, ką nuspręsi daryti, mano meilė nepasikeis.

Marija

Buvo sunku susikaupti per įprastą operaciją – reikėjo perpjauti nervą klajoklį ir dėl opos dvylikapirštėje žarnoje sujungti skrandį su tuščiąja žarna, – mintys blaškėsi. Pagaliau su laišku rankoje grįžau į savo butą jausdamasis taip, lyg niekada nebūčiau ėjęs šiuo taku.

Jinai jį mylėjo. Jinai jį mylėjo taip, kad atbėgo pas jį iš Adeno. Sukruvintas drabužis, kuriuo vilkėdama atėjo į Misingą, išdavė tai, ko ji neišdrįso pasakyti. Ji prasiskynė kelią pas daktarą – vyriškį, – kurį sutiko laive, plaukiančiame iš Indijos. O paskui, po daugelio metų, mylėjo jį taip, kad buvo pasiryžusi palikti. Paskutinę akimirką nusprendė jam parašyti. Paskui laukė, ateis jis ar ne.

Bet Tomas Stounas atėjo. Be abejo, ji suvokė, kad jis atėjo. Kai paėmęs ją ant rankų nešė, bėgo, kiekvieną jo ašarą ji suprato kaip meilės prisipažinimą. Jis atėjo ne dėl laiško: jis jo net negavo. Jis atėjo, nes širdies gilumoje suvokė, ką padarė ir ką privalo daryti: širdies gilumoje žinojo, kokie jo jausmai.

Taip ir mačiau akyse, kaip Ghošas po motinos mirties eina į Tomo Stouno butą jo ieškoti. Ant Stouno stalo jis pamatė naują vadovėlį ir knygos skirtuką, o ant jų šį laišką, turbūt padėtą taip, kad kristų į akis. Tomas Stounas taip ir neišvydo nei knygos, nei laiško, nes praėjusią naktį buvo likęs miegoti gulimajame krėsle savo kabinete Misinge, dažnai taip darydavo, o po mano motinos mirties namo nebeužsuko. Kodėl Ghošas neišsiuntė laiško Tomui Stounui? Tomas niekada nerašė ir nedavė apie save jokios žinios; Ghošas iš pradžių neturėjo adreso. Tačiau ilgainiui Ghošas veikiausiai būtų sužinojęs, kur gyvena Stounas. Juk Elis Harisas visada žinojo. Galbūt Ghošą įskaudino Stouno tylėjimas ir noras pamiršti seną draugą, palikti jam vaikus bėgant nuo praeities. Ėjo metai, ir Ghošas tikriausiai apsvarstė, kaip laiškas paveiktų Stouną, – gal jį nusiųsdamas padarytų meškos paslaugą. Gal laiškas sukeltų dar vieną nervų krizę, o gal, kaip būgštavo Hema, Stounas grįžtų pasiimti vaikų? O gal Stounas nesuprastų – ar nepatikėtų – niekuo, kas parašyta laiške?

Paskui, artinantis mirčiai, Ghošą, matyt, ėmė graužti sąžinė dėl neišsiųsto laiško. O gal jis išgelbėtų Stouną, nuramintų jam širdį? Gal net paskatintų Stouną, nors ir pavėluotai, pripažinti sūnus? Tuo metu Ghošas jau nebepyko ant Stouno, o gal ir niekada ant jo nepyko.

Todėl galop vadovėlį ir knygos skirtuką Ghošas atidavė Šivai, o laišką man, bet paslėpęs. Nusistebėjau merdinčio žmogaus įžvalga – jis palaidojo laišką nuotraukos rėmelyje. Paliko spręsti likimui – kaip tai būdinga Ghošui. Kada rasiu Tomą Stouną? Kada rasiu laišką? Jei rasiu, ar atiduosiu adresatui? Ghošas leido man elgtis taip, kaip noriu. Tai irgi meilė. Jis miręs jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus, bet vis dar moko mane pasitikėjimo, kylančio tik iš tikros meilės.

„Šiva“, – tariau, žiūrėdamas į dangų, kuriame prieš naktinį pasirodymą repetavo žvaigždės, ir prisiminiau pabėgimo iš Misingo naktį, kai Šiva įbruko man tėvo knygą – „Trumpą įvadą“ su skirtuku. Keli žodžiai, jame parašyti mano motinos, buvo vienintelė užuomina apie laišką. Prieš daugelį metų telefonu paklausiau jo: „Šiva, kodėl man atidavei tą knygą?“ Jis nežinojo. „Norėjau, kad tu turėtum“, – tepasakė. Pasaulis pasisuka nuo kiekvieno mūsų darbo, tiek padaryto, tiek nepadaryto, nesvarbu, žinome mes tai ar ne.

Parėjęs namo atsisėdau, išskleidžiau laišką ant kelių ir virpančiomis rankomis surinkau Tomo Stouno numerį. Mano tėvui, atsistatydinusiam nusipelniusiam profesoriui, jau buvo gerokai per aštuoniasdešimt. Dypakas sakė, kad senukas nebeprimato, bet rankos jo puikiai klauso, galėtų operuoti tamsoje. Tiesa, jis retai operuodavo, nors dažnai asistuodavo. Kadaise Tomą Stouną išgarsino „Tikslinga veikla: Trumpas atogrąžų chirurgijos įvadas“. Dabar jis buvo įžymybė, nes vienas pirmųjų ėmė daryti retas organų persodinimo operacijas. Aš buvau operacijos sėkmės įrodymas, bet Šivos mirtis – su ja susijusios rizikos įrodymas. Viso pasaulio chirurgai išmoko daryti tokias operacijas, ir daug kūdikių, gimusių su neišsivysčiusiais tulžies nutekėjimo latakais, išgelbėdavo tėvai, atiduodami dalį kepenų.

Ragelyje girdėjau virš žemės kybančios tuštumos tylą, paskui iš eterio atsklido tolimo telefono skambesys; šaižus šaukimas buvo reiklus ir dalykiškas, visai nepanašus į abejingą analoginio telefono klinktelėjimą ir kimų skambutį surinkus Adis Abebos numerį. Įsivaizdavau telefono čirškimą ir aidą bute, kuriame vieną kartą buvau ir kurį palikau atidarytą kaip sardinių konservų dėžutę, kad Tomas Stounas žinotų – į jo pasaulį atvyko sūnus.

Galvojau apie motiną, rašančią šį laišką, apie jos gyvenimą, tilpusį vienoje pergamentinio popieriaus pusėje. Tikriausiai ji nunešė laišką (ir knygą su skirtuku) vėlyvą popietę, kai prasidėjo sąrėmiai. Naktį jai pablogėjo, ištiko šokas, o kitą dieną ji mirė. Bet pirmiau pas ją atėjo Tomas Stounas. Tai buvo ženklas, kurio ji laukė. Jis pasielgė taip, kaip derėjo, tačiau to nežinojo penkiasdešimt metų.

Tomas Stounas atsiliepė po pirmo skambučio. Ko gero, nemiegojo, nors Bostone buvo vidurnaktis, pamaniau.

– Alio? – Tėvo balsas buvo aiškus ir budrus, lyg būtų tikėjęsis, kad jį sutrukdys, lyg būtų pasiruošęs išgirsti istoriją apie traumą ar gausų kraujavimą į smegenis, ir atsirado tinkamas persodinti organas, ar apie vaiką, vieną iš dešimties tūkstančių, gimusį be tulžies latakų ir mirsiantį, jei jam nebus persodintos kepenys. Balsas, kurį išgirdau, priklausė žmogui, kuris visus savo devynių pirštų įgūdžius ir patirtį panaudos tam, kad išgelbėtų kitą žmogų ir kad perduotų šį paveldą naujai internų ir rezidentų kartai, nes gimė tai daryti; daugiau nieko jis nemoka. – Stounas klauso, – tarė jis, o balsas skambėjo taip arti, lyg būtų čia su manimi, lyg niekas neskirtų mūsų dviejų pasaulių.