Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Vargšė Hema. Turėjau ją guosti, bet mane pernelyg slėgė sielvartas ir kaltė. Pajutau baisų nuovargį. Visi susėdo aplink mano lovą, Hema verkė, pasilenkusi ir padėjusi galvą man ant šlaunies. Norėjau, kad jie išeitų. Trumpam užsimerkiau. Pabudau, kai įėjo slaugytoja išjungti vieno intraveninio siurblio. Kambaryje daugiau nieko nebuvo. Jai teko vesti mane į vonios kambarį, paskui atsisėdau ant kėdės. Norėjau atgauti jėgas.

Kai pabudau, prie mano kėdės stovėjo Tomas Stounas.

– Jis nebegali savarankiškai kvėpuoti, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra ir kitų refleksų, – atsakė į mano nebylų klausimą. – Jo smegenys mirusios.

Pasakiau, kad noriu jį pamatyti.

Tėvas nuvežė mane į palatą, kurioje gulėjo Šiva. Su juo buvo Hema paburkusiomis ir paraudusiomis akimis. Kai ji atsisuko į mane, pajutau gėdą, kad esu gyvas, gėdą, kad sukėliau jai tokį sielvartą.

Atrodė, kad Šiva miega. Dabar vinis iš kaukolės – vidinio kaukolės slėgio monitorius – kyšojo jam. Į trachėją įkištas vamzdelis perkreipė jo lūpas, nenormaliai pasuko smakrą. Dirbtinio kvėpavimo aparatas kilnojo krūtinę, į ją aš ir įsmeigiau akis, jai į taktą pliūpčiojo mano graužatis. Jei nebūčiau atvykęs į Ameriką. Jei nebūčiau sutikęs Cigės. Jei nebūčiau atidaręs durų Ženetei…

Atgal į palatą mane parvežė ir padėjo atsigulti Hema.

– Būtų buvę geriau, jei judu su Šiva būtumėt mane palaidoję, – pasakiau jai. – Dabar skristum atgal į Misingą su mylimuoju sūnumi.

Žodžiai buvo kvaili ir pikti, siekis įskaudinti ją pirmykštis ir nesąmoningas, kad mano skausmas ir kaltė sumažėtų. Galbūt tikėjausi, kad Hema nenutylės, bet ji neatsikirto. Ateina laikas, kai kančia pranoksta žmogaus gebėjimą reikšti jausmus, tada jis elgiasi neįprastai santūriai. Toks metas Hemai atėjo.

– Marijonai, žinau, kad manai, jog labiau mylėjau Šivą… Gal ir mylėjau. Galiu tik atsiprašyti. Motina vienodai myli vaikus… bet kartais vienam kuriam reikia didesnės pagalbos, daugiau dėmesio, kad jis galėtų gyventi. Šivai reikėjo. Marijonai, turiu tavęs atsiprašyti ir dar dėl kai ko. Maniau, kad tu kaltas dėl Ženetės suluošinimo, apipjaustymo ir visų vėlesnių įvykių. Ant tavęs mečiau bėdą. Kai atvykome čia, Šiva man viską papasakojo. Sūnau, viliuosi, kad man atleisi. Aš kvaila motina.

Nuo tokios naujienos man užkando žadą.

– Kas dar atsitiko, kol buvau be sąmonės?

Lauke vis artėdama kaukė sirena – į Dievo Motiną skubėjo greitosios pagalbos automobilis.

– Jie nori išjungti dirbtinio kvėpavimo aparatą, – pasakė Hema. – Man tai nepakeliama. Kol jis kvėpuoja, nors iš tikrųjų už jį kvėpuoja aparatas, tol jis man gyvas.

Kitą rytą, kai slaugytoja pasodino mane dušinėje ir padėjo pirmą kartą išsimaudyti, apsivilkau švarų chalatą ir paprašiau nuvežti mane į Šivos palatą.

– Sustokit čia, – tariau, nors iki palatos dar liko kelio galas, mat pro praviras duris pamačiau, kad prie Šivos lovos sėdi Tomas Stounas, kaip, anot pasakojimų, sėdėjo prie mano lovos. Suėmęs Šivos riešą, jis čiuopė pulsą. Suskaičiavęs tvinksnių skaičių per minutę, jis dar ilgai nepaleido sūnaus rankos. Spėliojau, ką jis galvoja. Stebėjau jį geras dešimt minučių, kol jis atsistojo ir išėjo. Tomo Stouno akys buvo susirūpinusios ir paraudusios. Manęs jis nepastebėjo, nes ėjo į kitą pusę.

Nudardėjau vežimėliu įkandin.

– Daktare Stounai, – pašaukiau, visa esybe trokšdamas surikti: „Tėve!“

Jis priėjo.

– Daktare Stounai, – prabilau, – be abejo, operacija… vienintelė jo viltis. Negi neurochirurgai negali prieiti prie susiraizgiusių kraujagyslių ir pašalinti iš smegenų krešulio? Tai kas, kad sėkmė abejotina? Blogiau nebus.

Tomas Stounas valandėlę svarstė.

– Sūnau, neurochirurgai sako, kad audinys tenai – atleisk už tokį palyginimą – kaip šlapias tualetinis popierius. Kraujo ir smegenų košė. Spaudimas toks aukštas, kad nuo bandymo įsikišti jis tik dar labiau imtų kraujuoti.

Aš nenorėjau susitaikyti su likimu.

– O tu negali operuoti? Tu ir Dypakas? Juk ne kartą esi daręs kaukolės trepanaciją. Net aš dariau. Nėra ko prarasti. Prašau… Duokim jam paskutinę progą.

Jis tylėjo taip ilgai, kad net aš suvokiau, kokią kvailystę siūlau. Tėvas uždėjo ranką man ant peties.

– Marijonai, prisimink vienuoliktą įsakymą, – tarė švelniai, lyg kalbėtų su jaunesniu bendradarbiu, o ne su sūnumi. – Neoperuok ligonio jo mirties dieną.

Kai grįžau į palatą, Tomas Stounas atnešė man Šivos kompiuterinės tomografijos nuotraukas. Priblokštas pamačiau milžinišką baltą dėmę – taip šiose nuotraukose atrodo kraujas, – apėmusią abu pusrutulius ir nusidriekusią į skilvelius. Jis spaudė smegenis kaukolėje. Tada supratau, kad vilties nėra.

Dėl aneurizmos, arba ydingo kraujagyslių rezginio galvos smegenyse, Šiva negalėjo būti nei širdies, nei inkstų donoru, juk ir šiuose organuose galėjo būti panašių pakitimų.

Hema nenorėjo žiūrėti, kaip išjungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Aš pasakiau, kad būsiu su juo. Paprašiau palikti mane vieną su Šiva, kai jis mirs.

Pirmoji atsisveikino Hema.

Aš laukiau prie palatos, kai Vinu ją išlydėjo. Man suspaudė širdį, išvydus motiną, užsidengusią galvą sario kraštu, nusvirusiais pečiais paliekančią savo dar kvėpuojantį vaiką. Matyt, jai atrodė, kad jo išsižada. Visų akys buvo įsmeigtos į ją, ir nė vienų sausų, kol mirguliuojanti, įsivyniojusi į sarį figūra koridoriumi plaukė į poilsio kambarį.

Padedamas Dypako, įsiropščiau į Šivos lovą. Buvo aštunta valanda vakaro. Įsitaisiau šalia jo. Viskas, išskyrus kvėpavimo vamzdelį ir lašelinę, buvo išnešta. Dypakas nuplėšė lipnią juostelę, kuria Šivai prie skruostų buvo priklijuotas trachėjinis vamzdelis. Paskui, man linktelėjus, sušvirkštė morfijų pro Šivos intraveninius kateterius. Gal dalelė Šivos smegenų dar gyva, ir mes nenorėjome, kad ji jaustų skausmą, baimę ar jai trūktų oro. Dypakas išjungė dirbtinio kvėpavimo aparatą, nutildė jo šaižų protestą, ištraukė vamzdelį Šivai iš burnos ir išėjo iš palatos.

Gulėjau priglaudęs galvą prie Šivos galvos, pirštu čiuopdamas miego arteriją. Jo kūnas buvo šiltas. Ištraukus vamzdelį, jis nė karto neįkvėpė. Veido išraiška nepasikeitė. Pulsas beveik minutę buvo lygus, paskui nutrūko, lyg ką tik būtų suvokęs, kad jo viso gyvenimo palydovas – plaučiai – metė darbą. Širdis ėmė plakti dažniau, paskui silpniau, kol galop tarp mano pirštų užgeso paskutinis tvinksnis. Prisiminiau Ghošą. Iš visų pulsų šis buvo rečiausias ir dažniausias, Jano savybė, būdinga kiekvienam pulsui: galimybė nebūti.

Užsimerkiau ir prisiglaudžiau prie Šivos. Atsargiai laikiau jį glėbyje, prisitraukęs jo galvą, jau šlapią nuo mano ašarų. Jaučiausi pažeidžiamas, kaip nesijaučiau, kai mus skyrė ištisas žemynas, lyg jo mirtis būtų pakeitusi ir mano gyvybines galias. Šiluma sparčiai nyko iš jo kūno.

Sūpavau Šivą, prispaudęs galvą prie galvos, prisimindamas, kad ilgai galėdavau miegoti tik šitaip. Apėmė neviltis. Nenorėjau lipti iš lovos. Engas mirė praėjus kelioms valandoms po Čango mirties, nes atsisakė operacijos, kuri būtų atskyrusi gyvąjį nuo mirusiojo. Aš jį puikiai supratau. Tegu Dypakas duoda man mirtiną morfijaus dozę, tegu mano gyvenimas baigiasi šitaip, tegu mano kvėpavimas nutrūksta, mano pulsas pamažu išnyksta. Norėčiau išeiti iš šio pasaulio su broliu, apkabinęs jį taip, kaip kadaise įsčiose.

Mačiau mintyse, kaip Šiva gauna telegramą, atvyksta pas mane, paskui rizikuoja gyvybe, mane gelbėdamas. Ar būčiau tą patį padaręs dėl jo? Pamatęs mane, jis turbūt pasijuto kaip aš dabar: nesvarbu, kas tarp mūsų įvyko, nes gyvenimas nebus vertas gyventi ir netrukus baigsis, jei antrajam kas nors nutiks.