Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Здесь есть возможность читать онлайн «Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: roman, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vienuolės paslaptis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vienuolės paslaptis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Jaudinanti šeimos saga, aprėpianti kelis dešimtmečius, kelias kartas ir kultūras. Blaškomiems po skirtingus žemynus – Indiją, Afriką, Ameriką – knygos veikėjams lemta patirti meilę, išdavystę, aukos ir atleidimo gydančią jėgą… Tai knyga visiems, pasiilgusiems nebanalios istorijos, turtingo, įtraukiančio, meistriškai parašyto pasakojimo. Abrahamas Verghese turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas. Šis romanas – daugiau nei šeimos saga. Chirurgas Verghese rašo apie spindulingą gydytojo pašaukimo grožį, menininkas Verghese pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų. „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus. Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko. Entertainment Weekly

Vienuolės paslaptis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vienuolės paslaptis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Laukiamajame į laikrodį nerimastingai žiūrėjo Hema, šalia jos – Vinu. Iš pradžių ji džiaugėsi, kad jis toks plepus, bet paskui net jis nebeįstengė jos prablaškyti. Ji galvojo apie Ghošą ir svarstė, ar jis būtų ją baręs, kam leidusi Šivai taip rizikuoti. „Geriau šiandien turėti rankoje kiaušinį“… ar „vištą“?“ „Kur mūsų nėra, ten upės pienu…“ Jis visada žinodavo, ką pasakyti kiekviena proga.

Žinias iš operacinės pranešinėjo tvarkytojas – jis skambindavo pradėjus kiekvieną operacijos etapą, – ir dabar Hema troško, kad nebeskambintų, nes šaižus garsas kaskart ją išgąsdindavo, versdamas įsivaizduoti blogiausia, nors išgirsdavo tik: „Jau pradėjo“ arba: „Kepenų vartų kraujagyslės ir latakai atskirti.“ Pagaliau ji išgirdo ilgai lauktus žodžius: „Operacija baigta“ ir netrukus pamatė Šivą pooperacinėje palatoje, atgavusį sąmonę, bet nusilpusį ir besiraukantį iš skausmo. Iš džiaugsmo jai apsvaigo galva. Hema glostė Šivai galvą žinodama: Ghošui – kad ir kur jis būtų, kad ir į ką dabar persikėlusi jo siela, – irgi palengvėjo.

Šivos akys prablaivėjo, ir jis uždavė klausimą.

– Taip, – atsakė Hema. – Dabar tavo kepenų skiltis persodinama Marijonui. Dypakas sakė, kad tavo paaukota dalis puiki.

Jai neleido ilgai pasilikti. Užuot grįžusi į laukiamąjį, ji nusprendė išsmukti į koplyčią. Pro vienintelį vitražinį langą beveik neprasiskverbė šviesa. Uždariusi sunkias duris, Hema apčiuopomis susirado klauptą, įsitaisė ant aksomu apmušto suolo ir iš pagarbos užsidengė galvą sario kraštu. Kai akys apsiprato su prieblanda, jai apmirė širdis, išvydus prie altoriaus klūpantį pavidalą. „Šmėkla!“ – pamanė. Paskui prisiminė maldų už Marijoną grandinėlę, budėjimą šioje koplyčioje dieną naktį. Širdis nustojo daužytis, Hema atsisėdo patogiau ir įsmeigė akis į šydu apgaubtą galvą, į standžią peleriną, atšokusią nuo klostytos tunikos. Ji suvokė, kad įkyrėdama maldomis visoms dievybėms, kurias tik prisiminė, užmiršo paprašyti sesers Marijos užtarimo. Dėl tokio neapsižiūrėjimo ją apėmė baisi kvaila baimė, kaklas priplūdo kraujo. „Meldžiu tave, nebausk mano sūnaus.“ Ji grąžė rankas, raitėsi ir barė save už užmaršumą. „Atleisk man, seserie, bet jei tu žinotum, kokia įtampa tvyrojo, jei ne per vėlu, prašom pasirūpinti Marijonu, prašom nepalikti jo bėdoje.“

Ji pajuto atsakymą taip aiškiai, lyg jis būtų duotas balsu ar prisilietimu: iš pradžių lengvumą ant kaktos, paskui ramybę širdyje ir suprato, kad buvo išklausyta. „Ačiū tau, ačiū, – dėkojo Hema. – Pažadu tau pranešti, kas bus toliau.“

Ji grįžo į laukiamąjį. Buvo taip išsekusi, kad pajėgė tik stebėtis, kaip Stounas ir Dypakas įstengia laikytis ant kojų. Pro laukiamojo langą atrodė, kad pasaulis tėra dangus ir betonas – tikros žemės nė lopinėlio, jokių gamtos apraiškų, išskyrus besileidžiančią saulę. Baisiai keistas vaizdas, tačiau tik jį sūnus regėjo pastaruosius šešerius metus.

Septintą valandą ryto prie jos priėjo Tomas Stounas. Jis linktelėjo ir nusišypsojo, o tai būdavo taip retai, kad Hema suprato, jog viskas gerai. Jis nieko nepasakė, ji irgi tylėjo, tik per skruostus riedėjo ašaros. Įdėmiai žiūrėdama Stounui į veidą, kuriame įrėžė vagas ne tik akiniai su didinamaisiais stiklais ir lemputė, bet ir nerimas, ir darbas, ji krūptelėjusi suvokė, kaip jis paseno, kaip juodu paseno, ir kad juodu, nors visiškai skirtingi, turi ir šį tą bendra: abu po šitiek metų atsilaikė, o jų sūnūs (taip, turėjo pripažinti ji, iš dalies Tomo irgi) abu gyvi.

Tomas Stounas atsisėdo, veikiau nugriuvo, ant sofos ir nesipriešino, kai Hema įbruko jam sulčių ir sumuštinį iš Vinu gėrybių šaldytuvo. Stounas užsigėrė sultis vienu buteliu vandens ir pradėjęs antrą bent kiek atsigavo. Sulysęs veidas išsilygino.

– Techniškai viskas puiku, – tarė jis. – Naujosios Marijono kepenys, buvusi Šivos skiltis, jau gamino tulžį dar nebaigus jų prisiūti. – Jis vėl nusišypsojo, lūpų kampučiai droviai užsirietė, balse skambėjo išdidumas.

Tulžis, paaiškino jis, geras ženklas.

– Vienu metu persigandom, – pridūrė. – Marijono kraujospūdis staiga krito. Niekaip negaliu to paaiškinti. Buvom sulašinę jam pakankamai intraveninių tirpalų ir kraujo, bet širdies dūžių skaičius per minutę vis tiek padidėjo iki šimto aštuoniasdešimt. Lašinome tirpalus, išbandėm ir šį, ir tą… ir staiga kraujospūdis vėl pakilo.

Ji vos nepaklausė jo, kada tai atsitiko, bet apsigalvojo, nes jau žinojo. Užsimerkė ir padėkojo seseriai už tarpininkavimą. Kai atsimerkė, Tomas Stounas spoksojo į ją taip, lyg suprastų. Hema pasijuto jam labai artima ir dėkinga. Dar neįstengė jo apkabinti, bet paėmė už rankos.

– Dabar turiu eiti, – po valandėlės tarė jis Hemai. – Kurį laiką Marijono gyvybė kabės ant plauko, nes jo būklė, kai pradėjome operuoti, buvo labai sunki. Bet jis turi funkcionuojančias kepenis. Jam vis dar inkstų nepakankamumas, darome hemodializę, bet, tikiuosi, tai tik hepatorenalinis sindromas, ir naujosios kepenys su tuo susidoros.

Jis kai ką nuslėpė. Nepasakė Hemai, kad operacinėje, kai atrodė, jog viskas prarasta, jis pažvelgė į lubas ir ėmė melstis – ne Dievui ar vorams, o seseriai Marijai, prašydamas atpirkti jo gyvenimą, pilną klaidų.

Ligoninė džiūgavo, iš pradžių, kad savas žmogus, buvęs prie mirties, dar gyvas, o paskui, kad Dievo Motina įėjo į istoriją. Per Dėkingumo mišias koplyčia buvo sausakimša, Hema su Vinu sėdėjo priekiniame klaupte, o minia pulkavosi vidiniuose kiemeliuose.

Prie Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos rikiavosi žiniasklaidos furgonėliai iš šalies ir pasaulio. Anksčiau visada būdavo persodinamos būsimo lavono, žmogaus, kurio smegenys mirusios, kepenys. Gyvas donoras – monozigotinis dvynys, atidavęs pusę kepenų broliui, – buvo didelė naujiena. Žiniasklaida dar ne visai suvokė, kad šis mokslo laimėjimas svarbiausias kūdikiams, gimusiems be tulžies latakų. Net suaugusiesiems trūko mirštančių po traumos žmonių organų, o vaikas donoras apskritai buvo retenybė. Stounas ir Dypakas suteikė galimybę tėvams atiduoti dalį kepenų savo kūdikiui išgelbėti.

Antrą dieną žurnalistai sušniukštinėjo, kad Šiva – tas pats garsusis fistulių chirurgas („užtaisau skyles“), o trečią dieną jie pavadino Tomą Stouną „abejingu tėvu“. Matyt, netrukus jie sužinos ir sesers Marijos istoriją, tačiau reporteriui iškapstyti tos sensacijos teks belstis į Adis Abebą.

Pabudau penktą dieną. Iš pradžių atrodė, kad kylu iš vandenyno dugno, akys užlietos vandens, o burnoje ir gerklėje – akvalango vamzdelis, nes kalbėti negalėjau. Išplaukęs į paviršių, supratau, kad tebeguliu Dievo Motinos intensyviosios terapijos skyriuje, bet negirdėjau nieko, kas man sakoma. Pamačiau Hemą, Stouną ir ėmiau dairytis Šivos. Prisimenu, pamaniau, kad jis nusprendė nevažiuoti iš Adis Abebos, ir nusivyliau.

Po dvylikos valandų, vėlyvą penktos dienos vakarą (nors intensyviosios terapijos skyriuje visada tvyrodavo prieblanda), aš išnirau visam laikui ir su palengvėjimu pamačiau, kad Hema man nepasivaideno – ji buvo šalia.

Ji liko su manimi, laikė man už rankos. Troškau jos prisilietimo nuogąstaudamas, kad galiu vėl nugrimzti į bedugnę, kurioje vien tamsa ir iš kurios vargu ar grįžčiau. Bet trumpam užnūsdavau. Naktis virto diena, dabar palatoje buvo daugiau bruzdesio, energijos ir žmonių.

Septintą dieną atsikvošėjau tiek, kad Hema pasakė man neįtikėtiną dalyką: jog turiu pusę Šivos kepenų. Ligoniams reikia viską aiškinti mažiausiai du kartus, nes jie negirdi pusės, ką sakai. Hema pakartojo savo pasakojimą mažiausiai dešimt kartų, bet patikėjau tik tada, kai parodė „The Times“, kuriame buvo mudviejų su Šiva nuotrauka.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vienuolės paslaptis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vienuolės paslaptis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Vienuolės paslaptis»

Обсуждение, отзывы о книге «Vienuolės paslaptis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x