Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Turbūt… per operaciją. Įsipjovė. Profesinė chirurgų rizika.

– Galima užsikrėsti ir per sueitį, – pasakė Tomui Stounui Šiva. Tomas Stounas užsikirsdamas kažką pritariamai išlemeno. Hema perbedė Šivą akimis, įsisprendė į klubą, bet nespėjo nieko pasakyti, nes Šiva dar nebaigė kalbėti. – Pas Marijoną buvo užsukusi Ženetė, mama. Pasirodė jo namuose prieš šešias savaites. Ji sirgo. Paviešėjo dvi paras ir dingo.

– Ženetė?.. – pakartojo Hema.

– Laukiamajame sėdi du žmonės, su kuriais tau reikia susitikti. Viena – etiopė Cigė, ji kadaise gyveno prieš Misingą. Prieš daugelį metų Ghošas gydė jos kūdikį. Marijonas vėl ją sutiko Bostone. Kitas – ponas Holmsas, Marijono kaimynas. Jie nori su tavim pasikalbėti.

Vėlyvą rytą Hema žinojo visą istoriją. Ženetė sirgo tuberkulioze. Bet Aplbiui į rankas iš kalėjimo pateko jos ligos istorija, kurioje buvo parašyta tai, ko anksčiau nežinojome: Ženetė buvo slapta hepatito B viruso nešiotoja. Užsikrėtė kariaudama Eritrėjoje (bent taip manė kalėjimo gydytojas) nuo netinkamai sterilizuoto švirkšto, perpilant kraują ar darant tatuiruotę, o gal lytiniu būdu. Per mudviejų sueitį Ženetė gausiai kraujavo ir per kraują apkrėtė mane. Hepatito B inkubacinis laikotarpis atitiko Šivos spėjimą: aš susirgau praėjus šešioms savaitėms nuo jos apsilankymo.

Hema vaikščiojo po laukiamąjį keikdama Ženetę ir skųsdamasi mano kvailumu: kaip galėjau vėl prisileisti Ženetę po visų nelaimių, kurias ji mums užtraukė. Jei tada būtų pasirodžiusi Ženetė, nebūčiau davęs už jos gyvybę nė supuvusio skatikpalaikio.

Tą popietę vizituodami Dypakas su Vinu pranešė naujausius laboratorinių tyrimų rezultatus: man inkstų nepakankamumas; dėl pažeistų kepenų visiškai nebekreša kraujas. Gal ir liko gyvybingų kepenų ląstelių, bet jokių ženklų, kad kepenys atsigauna, nematyti. Nė vienos geros žinios. Jie išėjo, Šiva išsekė įkandin. Tomas Stounas ir Hema liko ir tylėjo prie mano nejudančio kūno. Beliko stebėti ir budėti iki galo. Vilties nebėra. Juodu buvo gydytojai ir puikiai tai suprato, tačiau dėl to buvo tik dar sunkiau.

Vidurdienį intensyviosios terapijos skyriaus slaugytoja iškvietė Dypaką ir Vinu į Stounų šeimos pasitarimą. Atėję į mažą posėdžių salikę, juodu išvydo Hemą ir Šivą, sėdinčius prieš Tomą Stouną.

Hema, pavargusi, susiėmusi rankomis galvą ir atsirėmusi alkūnėmis į stalą, pažvelgė į du jaunus gydytojus baltais chalatais, sūnaus bendraamžius.

– Norėjote su mumis susitikti? – nekantriai paklausė ji Vinu ir Dypako.

– Aš nekviečiau šio susirinkimo. – Suglumęs Dypakas atsisuko į Vinu. Šis papurtė galvą.

– Aš jus sukviečiau, – tarė Šiva. Prieš jį gulėjo krūva fotokopijų. Geltonas bloknotas dailiai prirašytas pastabų. Hema išgirdo jo balse atkaklų ryžtą ir veržlų norą veikti, kurių niekas neįstengė parodyti mano siaubingos prognozės akivaizdoje. – Sušaukiau susirinkimą, nes noriu pakalbėti apie kepenų persodinimą.

Dypakas, kuriam buvo sunku sėdėti prieš Šivą ir nemanyti, kad kalba su manimi, tarė:

– Mes iškart pagalvojome apie persodinimą, Šiva. Tiesą sakant, mudu su daktaru Stounu ketinome perkelti Marijoną į Meką… turėjau galvoj, į Bostono bendrąją ligoninę, kurioje dirba daktaras Stounas. Jo komanda persodina daugiau kepenų negu visi kiti chirurgai Rytų pakrantėje. Bet atsisakėme šios minties dėl dviejų priežasčių. Pirma, gerai žinoma, kad persodinimas būna nesėkmingas, jei kepenis sunaikino ūminis hepatitas B. Net jei rastume tinkamos kraujo grupės ir dydžio kepenis, net jei sėkmingai jas persodintume, kad organizmas neatmestų naujųjų kepenų, reikėtų milžiniškų dozių steroidų ir kitų vaistų imuninei sistemai slopinti, taigi hepatito B virusas gautų puikią progą suardyti naująsias kepenis, ir mes vėl atsidurtume tokioje pat padėtyje.

– Taip, žinau, – tarė Šiva. – O jei transplantatas idealiai atitiks? Ne tik ta pati kraujo grupė, bet ir visi šeši žmogaus leukocitų antigenai (HLA) ir kiti antigenai, kurių net netikrinate, – jei viskas sutaps? Juk tada nereikės imunodepresantų? Tiesa? Jokių. Nei steroidų, nei ciklosporino, nieko. Sutinkate?

– Teoriškai taip, bet… – numykė Dypakas.

– Būtų visiškas kepenų suderinamumas, jei paimtumėte iš manęs, – tarė Šiva. – Jo organizmui atrodytų, kad tai savas, o ne svetimas organas.

Kambaryje pritrūko oro. Valandėlę visi tylėjo.

– Turiu omeny, paimtumėte dalį mano kepenų, mama, – išvydęs Hemos veido išraišką skubiai paaiškino Šiva. – Jas paliktumėte man, o skiltį persodintumėte Marijonui.

– Šiva… – Hema jau ketino atsiprašyti už Šivą, čia ne jo sritis, tiesą sakant, ir ne jos. Bet paskui apsigalvojo. Žinojo, koks jis atkaklus, kai padėtis, kitų gydytojų nuomone, be išeities. – Bet, Šiva, ar tai kas nors bandė – persodinti dalį kepenų?

Šiva stumtelėjo jai vieną straipsnių.

– Pernykštis. Dypakas Jesudasas ir Tomas Stounas apžvelgia gyvo donoro kepenų persodinimo perspektyvas. Žmonėms nedaryta, mama, bet pirmiau perskaityk trečią puslapį, kur pabraukiau, tada kalbėk. Jie rašo: „Tiksliau tariant, šunų operacijos buvo beveik šimtu procentų sėkmingos, recipiento gyvybė išgelbėta, donoro gyvybei pavojus negresia, vadinasi, mes pasiruošę daryti tokias operacijas žmonėms. Pavojus sveikam donorui – didelė etinė kliūtis, bet manome, kad grėsmingai trūkstant organų mes būsime priversti imtis atitinkamų priemonių. Laikas atėjo. Gyvo donoro transplantatas išspręs du klausimus: organų trūkumo ir lavonų kepenų, kurios sugenda, kol gaunamas sutikimas, kol paimamas organas ir kol jis atsiduria ten, kur reikia. Gyvo donoro kepenų persodinimas yra neišvengiamas ir būtinas tolesnis etapas.“

Šiva ne skaitė tekstą, o žodis žodin pakartojo iš atminties. Hemos tai nenustebino, bet kitus gydytojus, sėdinčius prie stalo, apstulbino. Hema didžiavosi Šiva. Prisiminė dažnai pamirštanti, kad Šiva turi fotografinę atmintį. Ji žinojo, kad jis gali nupiešti puslapį, kurį cituoja, atkurti jį tuščiame popieriaus lakšte, pradėdamas ir baigdamas kiekvieną eilutę lygiai ten, kur ji prasidėjo ir baigėsi originale, net visus skyrybos ženklus, puslapio numerį, segiklio žymes ir fotokopijos dėmes.

Šiva, pajutęs, kad šiuo tarpu nuramino Hemą, kreipėsi į Tomą Stouną ir Dypaką, du chirurgus:

– Gal priminti, kad Džozefas Maris pirmą kartą sėkmingai persodino inkstą merdinčiam dvyniui, kuriam jį paaukojo monozigotinis brolis?

– Šiva, straipsnyje mes rašome apie etinius ir teisinius padarinius… – prabilo Dypakas, nes Tomas Stounas, regis, buvo priblokštas.

– Taip, žinau, – pertraukė jį Šiva. – Bet dar jūs rašote: „Tikėtina, kad pirmieji donorai bus tėvai, broliai ar seserys, nes tokio donoro paskatos tyros, be to, jis nesibaimins rizikuoti.“

Dypakas ir Tomas Stounas atrodė kaip kaltinamieji, kurių alibi ką tik paneigė netikėtas liudytojas. Kaltintojas ruošėsi lemiamam smūgiui.

Bet puolimas prasidėjo iš kitos pusės.

– Sakyk tiesą, Tomai, – paklausė Hema, – ar per pastarąsias keturias paras, turint omeny, kad tai, – ji pabarbeno pirštais į popierių, – tavo sritis, ar tau, žiūrint į Šivą, gulintį greta brolio dvynio, netoptelėjo mintis apie operaciją ir gyvą donorą?

Gal ji tikėjosi, kad jis pasimuistys ir gurktelės, bet buvo nustebinta: Stounas ramiai pažvelgė į Hemą ir netrukus beveik nepastebimai linktelėjo.

– Pagalvojau apie Mario dvynius, tikrai. Bet pagalvojau apie visus pavojus… ir išmečiau tai iš galvos. Ši operacija daug sunkesnė negu išpjauti inkstą. Ji niekada nebuvo daryta.