Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Supratau pernelyg gerai.

– Antraip būčiau jai pasakiusi: „Pasiimk jį. Ačiū Dievui, aš jo atsikračiau.“ O aš puoliau ant jų. Supjausčiau, bet ne mirtinai, kaip ketinau. Juodu pabėgo. Laukiau policijos. Jaučiausi taip, lyg būčiau nusiėmusi antrankius, kurie visą laiką kaustė man riešus. Ieškojau didybės; ir tada ją radau. Išsilaisvinau tą akimirką, kai laisvė man buvo atimta. – Ji išvydo mano išraišką ir nusišypsojo. – Ženetė mirė kalėjime, Marijonai. Ženetės nebėra. Kai iš tavęs atima gyvą vaiką, miršti, vaikas, augantis tavyje, irgi miršta. Visų svarbių dalykų nebėra, taigi aš esu mirusi.

Vos neištariau: „Tu turi mane, Ženete.“ Bet bent kartą susivaldžiau, pagalvojau apie save, išsigelbėjau.

Pajutau jai iki šiol nepatirtą užuojautą: ji buvo geresnė už meilę, nes išvadavo mane, išlaisvino nuo jos. „Marijonai, – tariau sau, – pagaliau ji rado didybę, rado kančioje. Jei esi didis, ko daugiau reikia?“

51 SKYRIUS

Tarp kūjo ir priekalo

Kai pagalvoju, mano liga prasidėjo tą sekmadienio rytą, skaidrią pabudimo akimirką tyliuose namuose, kuriuose buvau vienas, nes ji išėjo. Po keturiasdešimt trijų dienų atplūdo pirma šiurpulinga šleikštulio banga, didžiulė kaip vandenyno, kurio platybėse išsiveržė ugnikalnis. Paskui mane apgaubė senovinė Entoto migla, pilna judančių pavidalų ir gyvūnų balsų, o keturiasdešimt devintą dieną aš netekau sąmonės.

Kaip keista, kad gyvenimą gali lemti smulkmena, tarkim, sprendimas atidaryti duris ar ne. Ženetę įsileidau penktadienį. Ji neatsisveikinusi išėjo po poros dienų, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Valgomojo stalo viduryje ji padėjo Brigitos kryžių, maniau, dovaną man. Tas pakabutis, kurį ji nešiojo ant kaklo, priklausė jos tėvui, o dar anksčiau – kanadiečiui kareiviui Darvinui.

Ženetės istorija apie buvusį vyrą lydėjo mane kaip bjaurus gripas. Priverčiau ją papasakoti. Sužinojau, kad Ženetė moka nesavanaudiškai mylėti – tik ne mane. Vis dėlto mano namuose tarp mūsų nusistovėjo trumpalaikė pusiausvyra ar jos iliuzija, lyg mudu vėl būtume vaikai, žaidžiantys namus, žaidžiantys daktarus.

Kiekvieną vakarą po darbo skubėdavau namo, vildamasis rasti ją laukiant prieangyje. Širdį suskausdavo, pamačius geltoną lapelį, priklijuotą jai prie tinklinių durų. Jame rašiau, kad raktą turi mano kaimynas Holmsas ir kad ji jaustųsi kaip namie. Turėdavau nuplėšti lapelį ir įsitikinti, kad tikrai taip parašiau. Prisipažįstu, net palikdavau prie durų pieštuko galelį, jei kartais būtų linkusi parašyti atsakymą.

Penktadienį, praėjus savaitei nuo tos dienos, kai įsitempiau ją į namus, geltonas popieriaus kvadratėlis suspiegė KVAILYS! Trumpas pieštuko galiukas patvirtino – PASKUTINIS MULKIS. Sudraskiau raštelį, o pieštuką išmečiau į gatvę.

Nepykau ant Ženetės. Jos elgesys bent jau buvo nuoseklus. Pykau ant savęs, nes tebemylėjau ją ar bent tebemylėjau mūsų meilaus artumo svajonę. Mano jausmai buvo neprotingi, nelogiški, o aš negalėjau jų atmainyti. Tai skaudino.

Tą naktį, per keturias valandas išmaukęs daugiau viskio „Pinch“ negu per metus nuo tada, kai nusipirkau butelį, apgalvojau mūsų paskutinį pokalbį. Ji buvo susiraičiusi krėsle, kuriame dabar sėdėjau aš, ir vilkėjo mano chalatą, kurį dabar vilkėjau aš. Atnešiau jai arbatos – tai būdingas kvailių elgesys, viena žymių, iš kurių mus pažinsi. „Marijonai, – tarė ji, žiūrėdama į mano biblioteką, mano eklektišką knygų rinkinį, – iš tavo pasakojimo apie tėvo butą Bostone atrodo… kad jis labai panašus į šį.“ – „Nebūk juokinga, – atkirtau. – Lentynas pasidariau pats. Pusė knygų niekaip nesusijusios su chirurgija. Chirurgija nėra visas mano gyvenimas.“

Ji nesiginčijo. Sėdėjome ir tylėjome. Kartą pastebėjau, kad jos žvilgsnis nukrypo į kilimėlį ant grindų tarp mūsų: ant sintetinio pluošto sėdėjo nuogas įsibrovėlis, juodbruvas nekalbus vyras skustuvo suraižytu kūnu, ir trukdė mums kalbėtis.

Kai paskelbiau, kad einu miegoti, ji atsakė, kad irgi tuojau guls, ir nusišypsojo. Nepatikėjau ja. Maniau, daugiau niekada jos nebepamatysiu. Bet klydau. Ji palindo po mano antklode. Mes mylėjomės, švelniai ir lėtai. Kaip tik tą akimirką pamaniau: „Pagaliau ji pasiliks“, bet iš tikrųjų tai buvo jos atsisveikinimas.

Praėjus dviem savaitėms, kai ji išvyko, namai man ėmė nebepatikti. Biblioteka slėgė. Virtuvėje išėmiau vakarienę, folija aptrauktą paketą, buvau ant jo užrašęs PENKTADIENIS; likučiai to, ką išviriau, užšaldžiau ir supakavau porcijomis prieš daug savaitgalių. Dabar man atrodė, kad maisto šaldytuve skirstymas kiekvienai dienai rodo, jog mano galvoje visiška košė.

Ačiū Dievui, kad turėjau gerą kaimyną – Sonį Holmsą. Jis išgirdo mane šėlstant ir daužant galvą į šaldytuvą. Sonis Holmsas buvo smalsus iš prigimties, dorai, amerikoniškai landus, kaip paprastai būna įžengus į aštuntą dešimtį, kai nė nebebandai smalsumo slėpti. Jis žinojo, kad turėjau svečių – kurgi ne, toks retas įvykis, – jis girdėjo galvūgalio mušamųjų muziką ir paskui ilgą tylą.

– Tau reikia kreiptis į seklių agentūrą, – pareiškė jis, nusprendęs, ką turiu daryti, man dar nebaigus pasakoti.

Sonis tikėjo eneagrama, jėzuitų sukurta klasifikacija, pagal kurią žmonės skirstomi į devynis asmenybės tipus. Jis buvo Vienas, užsispyręs, pasitikintis savimi ir nežinantis, kas yra abejonės. Mane jis priskyrė Trims ar Keturiems, o gal Dviem? Nesvarbu, kam, aš vis tiek buvau skaičius, kuris su Vienu nesiginčija.

– Ko reikia? – paklausiau.

– Pasisamdyti privatų detektyvą.

– Soni, kam? Aš daugiau nenoriu jos matyti.

– Galbūt. Bet privalai baigti šį reikalą. O gal ji kalėjime ar ligoninėje? Gal ji iš paskutiniųjų bando su tavim susisiekti, bet negali?

Dviem tereikėjo kilnaus motyvo, ir ankstesnis apsėdimas atgijo. Vėl jam atsidėjau.

Paaiškėjo, kad Rytų pakrantės Flašingo seklių agentūrai atstovauja rimtas šviesiaplaukis jaunuolis Aplbis, velionės Holmso svainės sūnus. Aplbis netrukus nustatė, kad Ženetė į kalinių prieglaudą negrįžo. Nepasirodė ji ir Natano restorane, kuriame plaudavo indus. Ji nesusitiko su lygtinio paleidimo priežiūros pareigūnu ir neskambino Cigei. Tai jis sužinojo žaibiškai. Jis net išsiaiškino, kad kalėjime Ženetei diagnozuota tuberkuliozė. Ji gydėsi, bet paleista iš kalėjimo kontroliuojamo tuberkuliozės gydymo programoje nebedalyvavo. Kosulys ir karščiavimas veikiausiai rodė, kad liga vėl paūmėjo. Trikdė mintis, kad jei kada pasirodytų, pirma manęs su ja susisiektų sveikatos apsaugos skyrius ir lygtinio paleidimo priežiūros pareigūnas. Ji grįžtų atgal į kalėjimą. Aplbio šaltinis kalėjime galėjo gauti jos ligos istoriją ir Aplbis, neatsiklausęs manęs, liepė jam taip ir padaryti. Aš nerimavau dėl slaptumo pažeidimo.

– Tokiais atvejais žinios – jėga, – pridūrė Aplbis ir šiais žodžiais mane palenkė: visi žmonės, cituojantys mėgstamą Ghošo posakį, yra patikimi. – Jūs mokate už žinias, ir, mano nuomone, turime sužinoti daugiau.

– Kas dar? – paklausiau Aplbio.

Klausiau ne apie tuberkuliozę. Ji manęs negąsdino.

Aplbis vengė mano žvilgsnio. Jo skruostai ir nosies galas buvo išraizgyti kapiliarų ir raudonuodavo dėl menkiausio nieko. Lėtinės odos ligos – rožinės – nereikia painioti su jaunatviniais spuogais, kamuojančiais daugelį paauglių. Vieną dieną Aplbio nosis bus bordo spalvos ir kolbos pavidalo, o skruostai – mėsos raudonio. Jis ir taip drovus, o kuo toliau, tuo didesnės bus jo bėdos, nes jo nepažįstantys žmonės manys, kad jis taip atrodo, nes yra girtuoklis. Jau žinojau, kokia jo ateitis, ir mokėjau jam, kad jis išpranašautų manąją.