Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Pasigirdo beldimas į duris.

Persigandau.

Gal pasikviečiau ką nors vakarienės ir pamiršau? Čia niekas niekada nesilankydavo, tik kartą buvo užsukęs Dypakas. Gal Cigė iš Bostono nusprendė pati imtis reikalo, nes aš jai nepaskambinau? Ne kartą buvau pakėlęs ragelį, bet pritrūkdavau drąsos. O gal beldžiasi Tomas Stounas? Nesakiau jam, kur gyvenu, bet jis lengvai galėjo sužinoti iš Dypako.

Pažvelgiau pro durų akutę.

Išgaubtame deformuotame vaizde išvydau akis, nosį, skruostikaulius, lūpas… Mano smegenys stengėsi pertvarkyti bruožus ir sudėti iš jų veidą ir vardą.

Ne Stounas, ne Dypakas ir ne Cigė.

Negalėjau apsirikti.

Ji apsisuko, žengė du laiptelius žemyn.

Galėjau žiūrėti, kaip ji nueina.

Atidariau duris. Ji sustingo, kūnu atsisukusi į gatvę, veidu – atgal į duris. Buvo aukštesnė, negu prisiminiau, o gal taip atrodė dėl liesumo. Įsitikino, kad čia aš, paskui nuleido akis ir įsmeigė į sieną netoli mano kairės alkūnės. Galėjau apžiūrinėti ją, kiek širdis geidžia, spręsti, užtrenkti duris jai prieš nosį ar ne.

Jos plaukai buvo ištiesinti, ploni, be kaspinų, lankelių, susitaršę. Skruostikauliai liko tokie pat, dar labiau atsikišę, dar labiau pabrėžė ovalias įkypas jos akis, gražiausias jos veide. Net nepasidažiusi, ji visada bus nuostabi. Nors buvo vasara, vilkėjo ilgą vilnonį paltą, standžiai surištą per liemenį, ir buvo apkabinusi save, lyg jai būtų šalta. Stovėjo sustingusi, nejudėdama, kaip žvėrelis, užkluptas plėšrūno jo valdose.

Nulipau laiptais. Ištiesiau ranką ir atlošiau jai galvą. Akių obuoliai ir vokai užvirto lygiai taip, kaip lėlių, su kuriomis ji kadaise žaisdavo. Oda buvo šalta. Vertikalūs randai akių pakraščiuose įsirėžę giliau, nors prisiminiau dieną, kai juos paliko Rozinos skustuvas, kokie jie buvo jautrūs ir sukepę nuo kraujo. Dar aukščiau kilstelėjau smakrą. Tačiau ji vis tiek išvengė mano žvilgsnio. Norėjau, kad pamatytų mano randus: vienas atsirado, kai ji mane išdavė su Šiva, kitas – kai tapo didesne Eritrėjos patriote už visus Eritrėjos patriotus ir pagrobė lėktuvą, todėl man teko bėgti iš tėvynės. Norėjau, kad įžvelgtų mano įtūžį po išorine ramybe. Norėjau, kad jaustų, kaip mano raumenis užplūsta kraujas, kaip riečiasi, rangosi ir nekantriai siekia jos kvėpuojamosios gerklės mano pirštai. Gerai, kad ji nežiūrėjo, nes, jei būtų bent sumirksėjusi, būčiau įsikirtęs dantimis jai į jungo veną, būčiau sudorojęs ją su kaulais, dantimis ir plaukais, būtų likusi tik šlapia vieta.

Paėmiau jai už alkūnės ir įvedžiau į vidų. Ji ėjo kaip į kartuves. Prieškambaryje užkišau duris, ji kaip įbesta stovėjo ant kilimėlio. Nuvedžiau ją į valgomąjį, paverstą biblioteka, ir stumtelėjęs pasodinau ant sofos. Ji įsitaisė ant krašto. Įsistebeilijau į ją; ji nė nekrustelėjo. Paskui užsikosėjo, priepuolis truko penkiolika sekundžių. Prispaudė prie lūpų suglamžytą nosinę. Ilgai žiūrėjau į ją. Jau norėjau prabilti, o ji vėl užsikosėjo.

Išėjau į virtuvę. Užkaičiau vandenį arbatai, atsirėmiau galva į šaldytuvą ir laukiau. Kodėl taip elgiuosi? Vieną akimirką norėjau ją užmušti, kitą akimirką girdau arbata?

Ji sėdėjo lygiai taip pat. Kai ėmė iš manęs puodelį, pamačiau nelakuotus, aplūžusius nagus ir raukšlėtą skalbėjos odą. Ji patraukė žemyn rankovę, perėmė puodelį į kitą ranką ir pakartojo veiksmą su kita rankove, bandė slėpti. Per skruostus jai riedėjo ašaros, lūpos persikreipė.

O aš tikėjausi, kad mano širdis užkietėjo ir tokiomis gudrybėmis jos nesuminkštinsi.

– Atleisk, aš dirbu virtuvėje, – sušnibždėjo.

– Po visko, ką man padarei, atsiprašinėji dėl neprižiūrimų rankų?

Ji sumirksėjo, nieko neatsakė.

– Kaip mane radai?

– Cigė atsiuntė.

– O kam?

– Paskambinau jai, paleista iš kalėjimo. Man reikėjo… pagalbos.

– Negi ji nesakė, kad nenoriu tavęs matyti?

– Sakė. Bet pareikalavo, kad pasimatyčiau su tavim, tik tokiu atveju man padės. – Ji pirmą kartą pažvelgė man į akis. – Ir aš norėjau su tavim susitikti.

– O kam?

– Atsiprašyti. – Ji trumpam nukreipė žvilgsnį.

– Ar šito išmokai kalėjime? Nežiūrėti į akis?

Ji nusijuokė, ir tą akimirką man toptelėjo, kad po visko, ką pamatė ir padarė, vargu ar ją jaudina svetimas pyktis.

– Kartą buvau perdurta už žiūrėjimą, – tarė. Smakru parodė į kairį šoną. – Man išpjovė blužnį.

– Kur kalėjai?

– Olbanyje.

– O dabar?

– Paleista lygtinai. Kas savaitę turiu susitikti su priežiūros pareigūnu.

Ji padėjo puodelį.

– Ką dar sakė Cigė?

– Kad tu chirurgas. – Ji apžvelgė biblioteką, knygų pilnas lentynas. – Kad tau puikiai sekasi.

– Esu čia tik todėl, kad buvau priverstas bėgti. Priverstas dingti naktį kaip koks vagis. Žinai, kas tai padarė man? Hemai? Žmogus, kuris buvo mums… kaip duktė.

Ji sėdėjo ir lingavo.

– Kalbėk toliau, – tarė atsitiesdama. – Nusipelniau.

– Tebevaidini kankinę? Girdėjau, kad prieš lipdama į lėktuvą ginklą paslėpei plaukuose. Afrikietiškoje šukuosenoje! Eritrėjos Andžela Deivis, tiesa?

Ji papurtė galvą.

– Nežinau, kokia aš buvau, – pasakė po ilgos tylos. – Nežinau, kas aš buvau. Ta, kas buvau, manė privalanti nuveikti ką nors didinga. – Ji kandžiai iškošė paskutinį žodį. – Ką nors įspūdinga. Dėl Zemujo. Dėl savęs. Man buvo pažadėta, kad nei tu, nei mūsų šeima nenukentės. Po lėktuvo pagrobimo suvokiau, kokia esu kvailė. Nieko didingo. Aš buvau tiesiog baisi kvailė, štai ir viskas.

Ji išgėrė arbatą. Atsistojo.

– Atleisk man, jei gali. Tu vertas geresnės.

– Užsičiaupk ir sėskis, – tariau. Ji pakluso. – Manai, to pakanka? Atsiprašai ir išeini?

Ji papurtė galvą.

– Turėjai kūdikį? – paklausiau. – Karo lauko kūdikį?

– Prezervatyvai, kuriuos mums davė, buvo niekam tikę.

– Kodėl sėdai į kalėjimą?

– Privalau tau viską papasakoti?

Ji vėl užsikosėjo. Kai priepuolis baigėsi, sudrebėjo, nors kambaryje buvo šilta, aš suprakaitavau.

– Kas atsitiko tavo kūdikiui?

Jos veidas susiraukšlėjo. Lūpos išsitempė. Pečiai suvirpėjo.

– Kūdikį atėmė. Atidavė įvaikinti. Prakeikiu vyrą, kuris man taip padarė. Prakeikiu tą vyrą. – Ji pakėlė akis. – Aš buvau gera motina, Marijonai…

– Gera motina! – nusijuokiau aš. – Jei būtum buvusi gera motina, gal būtum nešiojusi mano kūdikį.

Ji nusišypsojo pro ašaras, lyg būčiau pajuokavęs – lyg būtų prisiminusi mano svajonę apie mudviejų vestuves ir Misingą, pilną mūsų vaikų. Paskui pradėjo tirtėti, iš pradžių maniau – verkia ar juokiasi, kol išgirdau, kad jai barška dantys. Pakeliui į Sudaną iš Asmaros mąsčiau, ką jai pasakysiu. Vėliau dažnai kartodavau tuos iš anksto sugalvotus žodžius. Įsivaizdavau, kaip ji teisintųsi, jei kada nors susitiktume. Kandus tekstas buvo paruoštas. Bet drebanti, tylinti priešininkė nepriminė įsivaizduotosios. Apčiuopiau jos pulsą. Šimtas keturiasdešimt tvinksnių per minutę. Ką tik buvusi vėsi oda dabar degte degė.

– Aš… privalau… eiti, – tarė ji keldamasi ir susverdėjo.

– Ne, tu liksi.

Buvo aišku, kad ji serga. Daviau jai tris aspirino tabletes. Įleidau ją į vonios kambarį ir atsukau dušą. Kai vanduo ėmė garuoti, padėjau jai nusirengti. Anksčiau ji man priminė žvėrelį plėšrūno urve, o dabar jaučiausi kaip tėvas, nurengiantis vaiką. Kai ji atsistojo po dušu, įmečiau jos apatinius ir marškinius į skalbyklę ir įjungiau. Padėjau jai išlipti iš dušinės. Jai linko kojos. Nušluosčiau ją ir pasodinau ant lovos krašto. Apvilkau savo žiemine flaneline pižama ir apkamšiau. Priverčiau suvalgyti kelis šaukštus vištienos troškinio ir dar išgerti arbatos. Patepiau jai kaklą, krūtinę ir padus „Vicks“, kaip mums tepdavo Hema. Nespėjau apmauti jai vilnonių puskojinių, o ji jau miegojo.