Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Vėlai vakare dar kartą perskaičiau straipsnį. Šį kartą skaitant man nudiegė per paširdžius. Autorė neslėpdama žavėjosi Šiva, ir jautei, kad ji atsisakė santūrumo, įprasto beaistrio tono, nes žmogus sujaudino ją labiau negu tema. Pabaigoje ji pacitavo mano brolio žodžius: „Tai, ką aš darau, paprasta. Užtaisau skyles“, – pasakė Šiva Gyrius Stounas.

Taip, bet tu jas ir darai, Šiva.

Man irgi sekėsi, nors kukliau: aš išlaikiau Amerikos chirurgijos tarybos egzaminą raštu. Po kelių mėnesių man buvo paskirta diena egzaminui žodžiu Bostone, viešbutyje „Copley Plaza“. Pusantros valandos mane kankino du egzaminuotojai, bet pagaliau paleido. Žinojau, kad išlaikiau.

Lauke buvo puiki diena. Ilgo tvenkinio gale, įrėmintas mėlyno dangaus, stovėjo ramus pilko akmens monolitas – scientistų bažnyčia. Penkerius metus dieną naktį leidau ligoninėje, nemačiau dangaus, nejaučiau saulės šilumos ant veido. Užsigeidžiau įbristi į vandenį su drabužiais arba pergalingai surikti. Pasitenkinau nusipirkęs ledų ir su pasigardžiavimu juos suvalgiau sėdėdamas prie tvenkinio.

Ketinau važiuoti į oro uostą ir skristi atgal į Niujorką. Bet pamatęs, kad vairuotojas etiopas, pasisveikinęs su juo mudviejų kalba, sugalvojau ką kita. Taip, aišku, jis žino „Šebos karalienę“ Roksberyje, ir jam būtų garbė mane ten nuvežti.

– Aš – Mesfinas, – tarė, plačiai šypsodamasis man užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Kas jūs? Kuo verčiatės?

– Mano pavardė Stounas, – tariau, segdamasis saugos diržą, nors nerimo nejaučiau: šiandien man negali nutikti nieko blogo. – Aš chirurgas.

49 SKYRIUS

Valdovės ėjimas

Gatvės kampe buvo atitvertas plotas senų automobilių ir jų detalių supirktuvei, aukštos sienos su spygliuota viela priminė Kerkelės kalėjimą. Pro vartus buvo matyti didžiulis miegantis šuo, pririštas prie grandinės. Toliau driekėsi tušti sklypai, kuriuose pelenų ir suodžių kontūrai ženklino buvusius pastatus. Mesfinas pasuko taksi prie vienintelio namo gatvės gale, išsigelbėjusio nuo kitus ištikusios pražūties. Takas prie namo prasidėjo gatvės viduryje, lyg klotuvas šioje vietoje būtų pristigęs asfalto, todėl savininkė ėmėsi pati tvarkyti reikalą. Įvairialygių perdangų namas buvo dengtas geltonomis malksnomis. Laiptai, turėklai, kolonos, durys, paklotai ir net kanalizacijos vamzdžiai buvo nudažyti ta pačia geltona kaip kanarėlė spalva. Įlinkusios priekinės verandos kampas buvo paremtas stebulių (nedažytų) kolona. Šalia stovėjo keturi taksi, visi geltoni.

Rūgstančio medaus kvapas sužadino besąlyginį skonio svogūnėlių refleksą it Pavlovo šunims. Prie durų mus pasitiko niūrus somalis ir nuvedė į valgomąjį šešiais laipteliais žemiau negu priekinė laiptų aikštelė. Radome pustuzinį vyrų, valgančių prie iškylų stalų ant suolų. Vietos buvo dar tuzinui. Medinės grindys buvo apibarstytos ką tik nupjauta žole kaip Adis Abebos name ar restorane.

Nusiplovėme rankas, atsisėdome, ir iškart atėjo apkūni moteris, nusilenkė, palinkėjo mums sveikatos ir padėjo prieš mus vandens ir du mažus plokščius butelius auksiškai geltono tedžo. Jos kairės akies ragena buvo pieniškai balta. Mesfinas pasakė, kad moters vardas Tajitu. Jaunesnė moteris nešė padėklą indžeros, ant kurios buvo didžiulės porcijos avienos, lęšių ir vištienos.

– Matai? – tarė Mesfinas, žiūrėdamas į laikrodį. – Čia galiu pavalgyti greičiau, nei prisipilu į automobilį degalų. Be to, čia pigiau.

Valgiau kaip iš badų parėjęs. Niujorko padavėja, pirmoji pasakiusi man apie „Šebos karalienę“, nemelavo. Čia valgis buvo tikras.

Vėliau pro šoninį langą, išeinantį į nuožulnų kiemą, pamačiau pričiuožiant baltą korvetę. Išniro daili balintos kavos spalvos koja, apauta aukštakulniu bateliu, tokią nagų lako spalvą B. S. Gandhis vadino „dulkinimosi raudona“. Kaip iš dangaus nukrito ožiukas ir ėmė šokinėti aplink tas grakščias kojas.

Netrukus laiptais atsargiai, stengdamasi neužkliūti kulniukais, nulipo žavinga etiopė.

– Kodėl tas kvailas vaikėzas tokiu laiku išleidžia ožiuką? – per petį metė ji somaliui. – Vieną dieną aš jį suvažinėsiu. – Stilingai, asimetriškai apkirptuose auksiškai ruduose plaukuose, neslepiančiuose kaklo, blykčiojo raudonos sruogelės. Ant baltos palaidinukės ji vilkėjo kaštoninį švarkelį su ruoželiais ir segėjo baltą sijoną.

Šebos karalienė (nekilo abejonių, kad čia ji) nusilenkė mums ir pasuko į kabinetą prie virtuvės. Staiga sustojo. Atsigręžė, lyg būtų išvydusi viziją, ir įsistebeilijo. Aš vilkėjau kostiumu, kaklaraištį buvau atpalaidavęs… negi taip kritau į akis? Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos ligoninėje buvo atstovaujama visoms rasėms ir tautoms, ten aš nesijaučiau didesnis svetimšalis už pacientus ar personalą. Dabar, atkreipęs jos ir kitų lankytojų dėmesį, vėl pasijutau firangi .

– Šlovė Viešpačiui, šlovė jo sūnui, – tarė Šebos karalienė, susiėmusi rankomis skruostus. Kilstelėjo ant kaktos akinius nuo saulės, ir pamačiau akis, išplėstas iš nuostabos. Pažvelgiau sau už nugaros; gal ji kalba su kuo nors kitu? Jos veidas, iš pradžių atlaidžiai pašaipus, dabar spinduliavo džiaugsmu, sužvilgo balti nepriekaištingi dantys. – Vaikeli, tu manęs nepažįsti? – paklausė artindamasi ir skleisdama rožių aliejaus aromatą.

Vis dar suglumęs atsistojau.

– Kasdien už tave meldžiuosi, – tarė ji amharų kalba. – Negi aš taip pasikeičiau?

Buvau už ją daug aukštesnis. Netekau žado. Kai pirmą kartą susitikome, ji buvo motina, o aš berniūkštis.

– Cige? – pagaliau ištariau.

Ji puolė prie manęs, pabučiavo į skruostus ir atsitraukė, kad geriau apžiūrėtų, paskui vėl susilietėme skruostais, dar kartą, dar.

– Dieve mano, švenčiausioji Mergele ir visi šventieji, kaip tau sekasi? Ar čia tu? Kaip tu? Negi čia tu? Šlovė Viešpačiui, kad tu čia…

Po šešerių metų Amerikoje tik tą akimirką geltonajame name, jos glėby, ant ką tik nupjautos žolės po kojomis, pasijutau šioje šalyje laisvai, budrumas susilpnėjo, pilvo ir sprando raumenys atsipalaidavo. Sutikau žmogų iš praeities, iš savo gatvės, žmogų, kuris man patiko ir kuriam visada jaučiausi artimas. Bučiavau jos skruostus taip pat karštai, kaip ji bučiavo mano: kas nustos pirmas? Ne aš.

Iš virtuvės spoksojo Tajitu. Dar dvi moterys žiūrėjo pro antro aukšto turėklus. Kiti lankytojai irgi liovėsi valgę ir įsmeigė akis į mus. Jie buvo žmonės be vietos, visai kaip mes, ir puikiai suprato tokius susitikimus, tokias akimirkas, kai upe praplaukia senųjų namų nuolauža.

– Ką tu čia veiki? – paklausė Cigė. – Tai atėjai čia ne su manim susitikti?

– Atėjau pavalgyti. Nė neįtariau! Aš šešerius metus gyvenu Niujorke. Čia atvykau tik dienai. Dabar aš gydytojas. Chirurgas.

– Chirurgas! – aiktelėjo ji, atšlijo, prispaudė rankas prie širdies. Paskui pabučiavo man riešus, iš pradžių vieną, paskui kitą. – Chirurgas. Tu drąsus, drąsus vaikas. – Ji atsisuko į klausytojus. – Ei, jūs, netikėliai, – kalbėjo toliau skambiu dainininkės balsu, vis dar amhariškai, – kai jis buvo mažas berniukas, o mano kūdikis merdėjo, kas nuvedė mane į reikiamą ligoninės skyrių? Jis. Kas pašaukė daktarą, kuris buvo jo tėvas, apžiūrėti mano vaiko? Jis. Kas nepaliko manęs, kai mano kūdikis kovojo dėl gyvybės? Tik jis. Jis vienintelis buvo šalia, kai mano kūdikis mirė. Daugiau niekas manęs neguodė, nieko jūs nežinot… – Jai per skruostus riedėjo ašaros, ir nuotaika kambaryje iš džiaugsmingos susitikimo akimirksniu virto didžiai liūdna, lyg šie du jausmai būtų neišvengiamai susiję. Išgirdau užjaučiamą vyrų pliaukšėjimą liežuviu, Tajitu nusišnypštė ir nusišluostė sveikąją akį, o dvi kitos moterys verkė nesislėpdamos. Cigė nebegalėjo kalbėti, nuleido galvą ir valandėlę susijaudinusi tylėjo. Pagaliau atsitiesė, pakėlė galvą ir narsiai nusišypsojo. – Aš niekada neužmiršau jo gerumo, – paskelbė. – Iki šiol, eidama gulti, meldžiuosi už savo vaikelio sielą, o paskui už šį vaikiną. Aš gyvenau kitapus gatvės. Mačiau, kaip jis auga, tampa vyru, studijuoja mediciną. Dabar jis chirurgas. Tajitu, grąžink visiems pinigus, nes šiandien šventė. Mūsų brolis grįžo namo. Pasakykite, menko tikėjimo žmonės, ar bereikia kitų įrodymų, kad Dievas yra? – Jos akys žėrėjo kaip deimantai; rankas delnais į viršų pakėlė į lubas.