Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Kodėl tu atidavei knygą man, Šiva?

– Norėjau, kad tu turėtum.

Šiva nesuirzo, jo balsas buvo kaip pokalbio pradžioje; įdomu, ar jis suvokė, kad pykstu, pamaniau. Šiva buvo teisus: arba laiško nebuvo, arba jį rado ir kažkodėl sunaikino Ghošas.

Jau ketinau atsisveikinti. Puikiai pažinojau brolį ir nesitikėjau, kad jis paklaus, ar aš sveikas ir kaip man sekasi. Bet jis mane nustebino klausimu:

– Kokios ten operacinės?

Jis norėjo žinoti planą, atstumą iki autoklavo kambario ir drabužinės, ar prie kiekvienos operacinės yra kriauklė, ar yra viena bendra prausykla. Smulkiai nupasakojau. Baigęs kalbėti, laukiau, ir jis vėl mane nustebino:

– Kada grįši namo, Marijonai?

– Šiva, man dar liko ketveri metai rezidentūros.

Ar taip jis bando pasakyti, kad gailisi dėl visko, kas įvyko? Kad ilgisi manęs? Ar noriu tai išgirsti? Nebuvau tikras, todėl tik pridūriau:

– Nežinau, ar man saugu atvykti, bet jei saugu, mielai atvažiuočiau po kokių metų… O kodėl tau neatvykus pas mane į svečius?

– Ar galėsiu pamatyti jūsų operacines?

– Žinoma. Pasirūpinsiu, kad galėtum.

– Gerai. Atvyksiu.

Ragelį vėl paėmė Hema. Ji buvo nusiteikusi paplepėti ir nenorėjo manęs paleisti. Klausydamasis jos linksmo balso, grįžau į Misingą, lyg sėdėčiau prie telefono po Nehru nuotrauka ir žiūrėčiau į Ghošo portretą kambario gale, pašventinusį tą vietą, kurioje jis praleido daug valandų klausydamasis grundigo.

Padėjau ragelį, ir mane apėmė neviltis. Aš vėl Bronkse, mano kambario sienos plikos, išskyrus įrėmintą „Šventosios Teresės ekstazę“. Supypsėjo iki šiol tylėjęs zirzeklis. Atsiliepdamas į šaukimą, vėl užsidėjau ant sprando jungą; tiesą sakant, man patiko vergiškas chirurgo rezidento gyvenimas, niekada nesibaigiantis darbas, krizės, neleidžiančios man pamiršti dabarties, tvanai kraujo, pūlių ir ašarų – skysčių, kuriuose ištirpdai visus savasties pėdsakus. Dirbdamas kaip juodas jautis, jausdavausi savas, jausdavausi amerikietis ir retai kada turėdavau laiko galvoti apie namus. Po keturių savaičių vėl ateidavo laikas skambinti į Misingą. Spėliojau, ar Hemai šie telefono skambučiai irgi tokie slogūs.

Po to skambučio Hema parašė klaususi Bakelio, Almazos ir netgi V. V. Gonado, bene jie bus girdėję apie laišką, paliktą Ghošo ar sesers, bet niekas nieko nežinojo. Ji pranešė, kad Šiva prašęs išvykimo vizos man aplankyti, bet valdžia delsia; jam liepta pristatyti raštiškus notaro akivaizdoje priesaika patvirtintus pareiškimus, kad Etiopijoje jis niekam neskolingas, be to, kad aš niekam neskolingas, nes jam reikėtų grąžinti mano skolas. Pridūrė priminsianti Šivai toliau reikalauti vizos. Tarp eilučių perskaičiau, kad Šivai jau neįdomu.

Parašiau Tomui Stounui, kad sesers Marijos laiškas paslaptingai dingo. Jis man neatrašė ir nepadėkojo už rūpestį.

Kitus ketverius metus kartais matydavau Tomą Stouną, atvykusį vadovauti konferencijai ar mokyti per vizitacijas; jis buvo įspūdingas, kaip ir tikėjausi, ryžtingas, rimtas ir puikiai išmanė savo darbą. Toks akiratis būna tik daug metų stropiai studijuojant literatūrą ir praktiškai taikant tas žinias. Man daug labiau patiko būti šalia jo tokio negu su juo vakarieniauti. Turbūt jis irgi taip jautėsi, nes daugiau nei skambino, nei užsuko.

Tris kartus skridau į Bostoną po mėnesį ten padirbėti: plastinė chirurgija, urologija ir organų persodinimas. Darbas buvo įdomus, sunkus, ir aš kaskart pamiršdavau nerimą, kad esu netoli jo. Per paskutinę rotaciją dirbau su juo, bet tiek darbo negalėjau nė įsivaizduoti. Per tą laiką jis vieną kartą pasiūlė drauge pavalgyti, bet aš atsiprašiau ir atsisakiau, nes dirbau organų persodinimo intensyviosios terapijos skyriuje ir nė minties neturėjau išeiti anksčiau kaip devintą vakaro net tą naktį, kai nebudėdavau. Man pasirodė, kad jam palengvėjo.

1986-aisiais, penktaisiais mano stažuotės metais, man paaukštino pareigas: iš vyresniojo ordinatoriaus tapau Dypako asistentu ir ėmiau ruoštis diplomo patvirtinimo egzaminui. Nenoromis ėmiau žavėtis ilga ir sunkia amerikiečių chirurgų rengimo sistema; kai jau beveik baigi stažuotę, žavėtis lengviau. Mano nuomone, techniškai sugebėčiau padaryti visas svarbiausias bendrosios chirurgijos operacijas, be to, žinojau savo galimybes. Dievo Motinoje teko matyti beveik visko. O svarbiausia – mokėjau rūpintis pacientais prieš operaciją, po jos ir reanimacijos palatoje.

Be to, 1986 metais mano brolis išgarsėjo; straipsnį „The New York Times“ man parodė Dypakas. Pritrenktas išvydau Šivos nuotrauką, savo atspindį, bet trumpesniais plaukais, apsikirpusį beveik ežiuku, be žilės, kuri įsimetė man į žandenas ir smilkinius. Atvaizdas iškart mane supykdė, priminė išdavystės skausmą. Taip, pavydėjau. Šiva atėmė iš manęs pirmą ir vienintelę merginą, kurią mylėjau, ir ją sugadino. Dabar jis išgarsėjo mano krašte, mano laikraštyje. Aš laikiausi visų taisyklių, stengiausi elgtis teisingai, o jis taisyklių nepaisė, ir kas išėjo? Ar teisingas Dievas būtų leidęs tokį dalyką? Prisipažįstu, kad straipsnį perskaičiau ne iš karto.

Anot „The New York Times“, Šiva – pasaulinio garso makšties fistulės specialistas ir didžiausias ja sergančių moterų gynėjas. Jis talentingai vadovavo Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos kampanijai fistulėms išvengti, kuri „labai skiriasi nuo įprasto vakarietiško požiūrio į šiuos klausimus“. Laikraštyje buvo įdėta spalvingo plakato reprodukcija – „Penkios bėdos, dėl kurių atsiranda fistulių“: plakatas vaizdavo plaštaką išskėstais pirštais. Įsižiūrėjęs į fotografiją pažinau Šivos ranką. Ant delno sėdėjo prislėgta moteris – pozavo etatinė praktikantė?

Plakatas buvo platinamas visoje Afrikoje ir Azijoje ir išspausdintas keturiasdešimčia kalbų. Kaimo akušerės buvo mokomos išvardyti penkis trūkumus. Pirma – mergaitės ištekinamos per jaunos, dar vaikai; antras – nėra jokios nėščiųjų priežiūros; trečias – per ilgai nenorima pripažinti, kad moteris negali pagimdyti (o vaisiaus galvutė jau įstrigusi gimdymo kanalo viduryje ir daro žalą) ir reikia daryti cezario pjūvį; ketvirtas – sveikatos centrų, kuriuose daromas cezario pjūvis, per maža ir jie pernelyg toli; penktas, jei motina išgyvena (vaisius niekada neišgyvena) – vyras ir giminės išveja moterį dėl varvančios, dvokiančios fistulės iš pūslės į makštį arba iš tiesiosios žarnos į makštį, arba ir tokios, ir tokios. Šios istorijos paprastai baigiasi savižudybe.

„Moterys, kurioms atsiranda fistulė, randa kelią pas Šivą Gyrių Stouną, – buvo rašoma straipsnyje. – Jos važiuoja autobusu, kol kiti keleiviai jų neištrenkia lauk. Eina pėsčios, joja asilu. Dažnai atsineša tik lapelį popieriaus, kuriame amharų kalba parašyta: MISINGAS, FISTULIŲ LIGONINĖ arba OPERACIJA PAS STOUNĄ.“

Šiva Stounas ne gydytojas, „tik nagingas nespecialistas, kurį su šia sritimi supažindino motina ginekologė“.

Kitą kartą kalbėdamas su Hema, paprašiau nuo manęs pasveikinti Šivą.

– Mama, – tariau, – derėjo straipsnyje daugiau vietos skirti tau. Jei ne tu, Šiva negalėtų daryti to, ką dabar daro.

– Ne, Marijonai. Visi nuopelnai jo vieno. Fistulių chirurgijos nemėgau. Ji tinka tokiam atsidavusiam vienam tikslui žmogui kaip Šiva. Jai reikia nuolatinio dėmesio, prieš operaciją, operuojant ir po operacijos. Kad žinotum, kiek laiko jis galvoja apie kiekvieną atvejį, numato visas kliūtis. Fistulę jis įsivaizduoja trijų matmenų. – Šiva dirbtuvėje pasidarė naujus instrumentus ir rado naujų operavimo būdų. Straipsnis minėjo Vyresniosios pastangas prasimanyti pinigų ir žiaurų skurdą, ir staiga pasipylė aukos. Vyresnioji ketino Misinge pastatydinti naują pastatą, skirtą moterims, kurioms atsirado fistulių. – Šiva jau krūvą metų braižo planus. Ligoninė bus V pavidalo, priestatai susikirs trečiojoje operacinėje. Bus padarytas kapitalinis operacinės remontas, ji bus rekonstruota, turėsim dvi operacines su bendra prausykla viduryje.