Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Kelias minutes iškilmingai spaudžiau rankas visiems susirinkusiems.

Vėliau sėdėjau su Cige ant sofos svetainėje antrame aukšte. Ji nuspyrė aukštakulnius ir parietusi kojas atsisėdo. Tebelaikė man už rankos ir dažnai lietė man skruostą, vis sušukdama, kaip džiaugiasi mane matydama.

Ketinau po pietų grįžti į Niujorką, bet Cigė užsispyrė ir paleido Mesfiną.

– Gali skristi vėlesniu lėktuvu, – tarė ji.

– Manai, man čia pavyks rasti taksi? – paklausiau neva rimtai.

Po akimirkos Cigė atmetė galvą ir nusijuokė.

– O tu pasikeitei! Buvai labai drovus.

Pro langą mačiau šešis ar septynis ožiukus dideliame vielos aptvare. Už jo stovėjo vištidė. Vieną ožką glostė svajingas vaikinukas ilga siaura galva.

– Mano pusbrolis, – paaiškino Cigė. – Matai replių žymes ant kaktos? Jis turi psichikos sutrikimų, bet labai mėgsta prižiūrėti gyvulius. Turėtum čia ateiti, kai rugsėjo mėnesį švęsime Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Paskersime kelias ožkas ir taisysime valgį lauke. Pamatysi ne tik taksi, bet ir policijos automobilių. Jie atvažiuoja iš Roksberio ir Saut Endo nuovadų pavalgyti.

Cigė išvyko iš Adis Abebos keliais mėnesiais vėliau už mane. Baro nuolatinis lankytojas, kapralas, užsimetė ją vesti.

– Jis buvo tuščia vieta. Bet per revoliuciją net eiliniai kareiviai tampa galingi. – Jinai jį atstūmė, todėl buvo neteisingai apkaltinta imperialistine veikla ir įkalinta. – Po dviejų savaičių išsipirkau. Kol sėdėjau Kerkelėje, mano namas buvo konfiskuotas. Jis atėjo manęs aplankyti, neva niekuo dėtas dėl mano suėmimo. Pasakė, kad viskas bus grąžinta, jei už jo tekėsiu. Šalį valdė tokie šunys kaip jis. Turėjau pasislėpusi pinigų. Nesižvalgiau atgal. Išvykau. Chartume, Amerikos ambasadoje, paprašiau politinio prieglobsčio ir mėnesį laukiau. Tarnavau britų Hankinsų šeimoje. Jie buvo malonūs. Mokiausi angliškai prižiūrėdama jų vaikus. Tai buvo vienintelis geras dalykas Chartume. Nebijau Bostono šalčio, nes kiekviena šalta diena man primena, kaip gera negyventi Chartume. Čia aš sunkiai dirbau, Marijonai. „Quick Mart“ parduotuvėje prie degalinės, dažnai dvi pamainas. Paskui penkias naktis garaže. Taupiau iš paskutiniųjų. Tapau pirmąja etiope taksi vairuotoja Bostone. Pažinau miestą. Rasdavau darbo etiopams. Krovikas, automobilių aikštelės patarnautojas, taksi vairuotojas, pardavėja viešbučio suvenyrų parduotuvėje. Skolinau pinigus etiopams už palūkanas. Tajitu dirbo man bare, todėl kai čia atvyko, išsinuomojau šį namą. Ji taisė valgį. Paskui nusipirkau šį namą. Dabar, Dieve mano, darbo per akis: sumalti abisininės posmilgės grūdus, iškepti indžerą, išvalyti vištidę, pagaminti troškinį, iššluoti trobą. Reikia trijų keturių žmonių. Etiopai ateina prie mano durų kaip ką tik atvesti ėriukai, susirišę visą mantą į paklodę, dar su rentgeno nuotrauka rankoje. Bandau jiems padėti.

– Tu iš tikrųjų esi Šebos karalienė.

Ji šelmiškai nusišypsojo. Prabilo angliškai, kalba, kuria niekada negirdėjau jos šnekant.

– Marijonai, žinai, kuo verčiausi Adis Abeboje, kad pamaitinčiau savo kūdikį. Sudane smukau dar žemiau – buvau ne geresnė už bariją, – ji pavartojo žargonišką žodį, reiškiantį „vergė“. – Sakoma, kad Amerikoje gali tapti viskuo. Aš tuo tikėjau. Aš sunkiai dirbau. Todėl, išgirdusi sakant „Šebos karalienė“, pamanau: „Taip, nuo barijos iki karalienės.“

Aš papasakojau Cigei, kad mačiau ją tą dieną, kai paskubomis palikau Adis Abebą, mačiau, kaip ji išlipo iš „Fiat 850“.

– Ką šiandien išvydau anksčiau nei tavo veidą? Tavo gražią koją, keliamą iš automobilio. Paskutinis mano žvilgsnis į tave Adis Abeboje irgi užkliuvo už tavo dailios kojos, išnyrančios iš automobilio. Norėjau su tavim atsisveikinti. Bet negalėjau.

Ji nusijuokė ir droviai timptelėjo žemyn sijoną.

– Žinojau, kad dingai iškart po Ženetės, – tarė Cigė. – Niekas nežinojo, ar prisidėjai prie lėktuvo pagrobimo.

– Tikrai? Žmonės manė, kad aš – Eritrėjos partizanas?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Aš nemaniau, kad tu su jais susijęs. Bet kai sutikau Ženetę, ji nei patvirtino, nei paneigė.

Suglumau.

– Kaip tu galėjai sutikti Ženetę? Ji išvyko tą pačią dieną kaip aš. Todėl ir turėjau bėgti… matei ją Chartume?

– Ne, Marijonai. Mačiau ją čia.

– Tu matei Ženetę Amerikoje?

– Aš mačiau ją čia. Šiuose namuose… Dieve mano. Tu nežinojai?

Pajutau, kaip pliūkšta mano plaučiai. Po kojomis prasivėrė žemė.

– Ženetė? Negi ji nebekovoja su Eritrėjos partizanais?

– Ne, ne, ne. Ta mergina atvyko čia kaip pabėgėlė, kaip mes visi. Kažkas ją čia atvežė. Su kūdikiu ant rankų. Iš pradžių dėjosi manęs nepažįstanti. Turėjau priminti. – Cigės veidas surūstėjo. – Žinai, Marijonai, čia atvykę, visi esame vienodi. Tigrajai, amharai, oromai, dideli viršininkai, barijos, tavo padėtis Adis Abeboje čia nieko nereiškia. Amerikoje pradedi nuo nulio. Tie, kuriems čia geriausiai sekasi, tenai buvo niekas. Bet Ženetė atvyko čia manydama, kad ji ypatinga, ne tokia, kaip mes visi…

– Kada tai buvo?

– Prieš dvejus, gal trejus metus. Ji pasakė, kad jūs išsiskyrėte. Nežinanti, kur tu išvykai. Elgėsi taip, lyg nebūtų girdėjusi, kad tu pabėgai iš Adis Abebos.

– Ką? Ji melavo, – pasipiktinau. – Man pabėgti padėjo Eritrėjos partizanai. Ji buvo jų žvaigždė… jų didvyrė. Ji turėjo žinoti.

– Gal ji manim nepasitikėjo, Marijonai. Aš nepažinojau jos taip, kaip pažinojau tave, niekada su ja nebuvom kalbėjęsi. Žmonės keičiasi. Palikęs tėvynę, esi kaip išrautas augalas. Kai kurie žmonės surembėja ir jau nebepražysta. Prisimenu, ji sakė, kad kovos lauke subloguodavo. Man rodos, jai nusibodo kariauti. Turėjo kūdikį. Pažįstamos iš Niujorko rado jai darbą ir pasisiūlė prižiūrėti vaiką. Taigi jai mano pagalbos nereikėjo.

– Dieve mano, – tariau, susmukdamas ant sofos. Džiaugiausi, kad anksčiau šito nežinojau, džiaugiausi, kad nežinojau, jog ji Niujorke. – Ji vis dar ten?

– Ne. – Cigė delsė, lyg svarstytų, pasakoti man viską ar ne. – Sklido visokie gandai. Girdėjau… ji susipažino su vyriškiu, ir juodu susituokė. Kažkas įvyko. Jinai vos jo nenužudė. Nežinau, kodėl ar kaip. Žinau tiktai, kad ji kalėjime. Kūdikis atiduotas įvaikinti… – Iš mano veido Cigė suprato, koks esu sukrėstas. – Atleisk. Maniau, žinai… galėčiau paklausinėti, ar ji vis dar kalėjime.

– Ne! – papurčiau galvą. – Tu nesupratai. Nenoriu daugiau jos matyti, – pridūriau. Nebent norėčiau spjauti jai į veidą, pamaniau.

– Bet ji buvo tavo sesuo.

– Ne! Nesakyk taip, – atkirtau.

Sėdėjome tylėdami. Turbūt Cigei mano elgesys pasirodė netikėtas, ir aš negalėjau jos kaltinti. Valandėlę luktelėjau, kol jaudulys atslūgo.

– Cige, atleisk, – pagaliau tariau, imdamas jai už rankos. – Privalau paaiškinti. Matai, Ženetė man buvo ne sesuo. Ji buvo mano gyvenimo meilė.

Cigė buvo priblokšta.

– Tu mylėjai savo seserį?

– Ji man ne sesuo!

– Atsiprašau. Žinoma.

– Negi tai svarbu, Cige? Ar ji man sesuo, ar ne, aš ją mylėjau. Negalėjau pakeisti savo jausmų jai. Mes ketinome susituokti, kai baigsiu universitetą…

– Kas atsitiko?

– Mane išdavė tikras brolis. Mane išdavė ji. – Kaip sunku tai ištarti. – Juodu buvo vienas kito pagalvė, – pavartojau amharų frazeologizmą.

Suvokiau ką tik pasakęs Cigei tai, ko niekada niekam, net Hemai, nesakiau. Vos nepasakiau Tomui Stounui restorane, bet susilaikiau. Kokį palengvėjimą pajutau pasakęs. Neslėpiau nieko – kaip neteisingai buvau apkaltintas, o Ženetė apipjaustyta, kaip pasikorė Rozina, kaip Hema įtarė, kad kaltas aš. Per šešerius metus Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos ligoninėje nepasakojau savo istorijos niekam, nors turėjau artimų draugų – Dypaką, B. S., įvairių medicinos studentų.