Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Ką aš jaučiau? Tai buvo Pyro pergalė. Ji karščiavo – termometras, kurį įkišau jai po pažastimi, rodė 39,4 °C. Kol miegojo, sudėjau jos šlapius drabužius į džiovintuvą ir įkišau į skalbyklę džinsus. Nunešiau į virtuvę vištienos troškinį. Paskui atsisėdau bibliotekoje ir bandžiau skaityti. Ko gero, užsnūdau. Po kelių valandų išgirdau tualete šniokščiant nuleidžiamą vandenį. Ji sėdėjo ant lovos, atmetusi antklodę, nusivilkusi pižamą, nusimovusi puskojines, apsimuturiavusi rankšluosčiu ir šluostėsi kaktą rankšluostėliu. Karštis nukrito. Ji pasislinko, kad galėčiau atsisėsti šalia.

– Ar dabar nori, kad išeičiau? – paklausė.

Pajutau, kad ji darosi padėties šeimininkė, nes į tokį klausimą atsakymas gali būti tik vienas.

– Tu miegosi čia.

– Aš visa degu, – tarė ji.

Vonios kambaryje apsimoviau boksininko trumpikes, apsivilkau marškinėlius, paėmiau iš spintos antklodę ir pasukau į biblioteką.

– Lik su manim, – pasakė ji. – Prašau?

Į tokį klausimą atsakymo nebuvau paruošęs.

Įsiropščiau į lovą. Jau ruošiausi gesinti šviesą, bet ji tarė:

– Tegu dega.

Vos spėjau atsigulti, ir ji prisispaudė prie manęs, kvepianti mano dezodorantu, mano šampūnu ir tepaliuku „Vicks“. Pakėlė mano ranką ir įsikniaubė į peties linkį, glausdamasi drėgnu kūnu. Pirštais palietė man veidą, labai atsargiai, lyg būgštautų, ar neįkąsiu. Prisiminiau naktį prieš daugelį metų, kai radau ją nuogą sandėliuke.

– Koks čia garsas? – krūptelėjo ji.

– Džiovintuvo skambutis. Išskalbiau tavo drabužius.

Išgirdau jos šniurkščiojimą. Paskui kūkčiojimą.

– Tu vertas geresnės, – tarė pakėlusi akis.

– Iš tikrųjų.

Žiūrėjau jai į akis, prisimindamas mažą dūmuotą taškelį dešinėje rainelėje, kur įsiskverbė kibirkštis. Taip, jis tebebuvo, dabar tamsesnis, ir atrodė kaip įgimta yda. Pačiupinėjau jos lūpas. Jos nosį. Nuo prisilietimo ji užsimerkė. Po vokais slidinėjo ašaros. Ji nusišypsojo mūsų nekaltybės amžiaus šypsena. Atitraukiau ranką. Ji atsimerkė, akys žvilgėjo. Neryžtingai pabučiavo mane į lūpas.

Ne, aš neužmiršau. Tą akimirką pykau ne tiek ant jos, kiek ant laiko tėkmės. Laikas atėmė iš manęs nuostabias iliuzijas, atėmė per greitai. Bet anuomet aš troškau iliuzijos, kad ji mano.

Ji vėl mane pabučiavo, ir aš pajutau sūrų ašarų skonį. Gal ji manęs gailisi? Su jos gailesčiu taikstytis negalėjau. Staiga atsidūriau ant jos, nuplėšiau paklodę, nuplėšiau rankšluostį, nevikriai, bet ryžtingai. Ji išsigando, kaklo raumenys įsitempė kaip lynai. Griebiau jai už galvos ir pabučiavau.

– Palauk, – sušnibždėjo ji, – ar neturėtum?..

Bet aš jau buvau joje.

Ji krūptelėjo.

– Ką turėčiau, Ženete? – paklausiau trūkčiodamas, dubuo savaime žinojo, ką reikia daryti. – Čia mano pirmas kartas… – įstengiau pasakyti. – Iš kur man žinoti, ką turėčiau ar ko neturėčiau daryti.

Jos lėliukės išsiplėtė. Ar jai buvo malonu tai sužinoti?

Dabar žino.

Dabar žino, kad šiame pasaulyje yra žmonių, kurie tesi pažadus. Vienas jų buvo Ghošas, kurio aplankyti mirties patale ji neturėjo laiko. Norėjau, kad ši žinia ją sugėdytų ir išgąsdintų. Po visko likau gulėti ant jos.

– Mano pirmas kartas, Ženete… – tyliai tariau. – Nemanyk, kad tavęs laukiau. Ne, tiesiog tu suėdei man gyvenimą. Galėjai manim kliautis. Tikras pinigas, kaip sakoma čia. O tu ką padarei? Viską nuleidai šuniui ant uodegos. Norėjau, kad tavo gyvenimas būtų gražus. Dievaži, nesuprantu, Ženete. Turėjai Hemą ir Ghošą. Turėjai Misingą. Turėjai mane, o aš mylėjau tave labiau nei tu save.

Ji verkė po manimi. Bėgo laikas, ji švelniai glostė man galvą, bandė mane bučiuoti.

– Man reikia į vonios kambarį, – tarė.

Nepaisiau jos. Mane vėl apėmė geismas. Iš naujo ėmiau judėti joje.

– Marijonai, prašau, – tarė ji.

Neatsiskirdamas nuo jos, apsiverčiau ant nugaros. Prilaikydamas Ženetę, pasisodinau ją ant savęs, ir virš manęs pakibo jos krūtys.

– Nori šlapintis? Šlapinkis, – tariau, tankiai alsuodamas. – Jau esi tai dariusi.

Griebiau jai už pečių ir prispaudžiau prie savęs. Užuodžiau jos karštinę, kraują, lytį ir šlapimą. Ir vėl baigiau.

Tada ją paleidau. Ir ji nuslydo nuo manęs.

Šeštadienio rytą pabudau vėlai ir pamačiau, kad ji žiūri į mane, įsitaisiusi alkūnės linkyje. Vėl ją paėmiau – ir kaip galėjau taip ilgai atsisakyti šio malonumo.

Kai pabudau, buvo antra valanda po pietų. Girdėjau, kaip ji kuičiasi virtuvėje. Nuėjau į vonią. Grįžęs į lovą pamačiau, kad patalynė kruvina. Nuvilkau lovos skalbinius ir sudėjau į skalbyklę.

Ženetė atnešė du puodelius kavos, vištienos troškinio ir du šaukštus. Ji vėl karščiavo, chalatas nešildė, dantys barškėjo, ją vis ištikdavo sauso kosulio priepuoliai. Paėmiau kavą. Jos chalatas prasiskleidė. Žiūrėjo, kaip aš kloju lovą.

– Atleisk, – atsiprašė, – aš kraujuoju dėl randų… Visada kraujuoju per… sueitį. Rozinos dovana man. Kad visada ją prisiminčiau, kai…

– Skauda?

– Iš pradžių. Ir jei ilgai būnu nesantykiavusi.

– O karštinė? Seniai sergi? Pasidarei rentgeno nuotrauką?

– Pasveiksiu, – atsakė ji. – Persišaldžiau. Viliuosi, kad tavęs neužkrėčiau. Išgėriau ibuprofeno, radau tavo vaistinėlėje.

– Ženete, turėtum…

– Tikrai nieko baisaus, daktare.

– Papasakok, už ką sėdai į kalėjimą.

Jos šypsena išblėso. Papurtė galvą.

– Neprašyk, Marijonai. Ne.

Tada supratau, kad ta istorija neišeis man į naudą, bet vis tiek turiu ją išgirsti. Vėliau, kai susėdome mano bibliotekoje, prispyriau ją papasakoti.

Jis buvo intelektualas, kiršintojas, tigrajus, kaip ir ji, išsižadėjęs kovos. Jo vardo ji neminėsianti – ir taip skaudu. Pakaks pasakyti, kad jis pavergė jos kūdikio širdį. (Kūdikio tėvas žuvo mūšyje.) Paskui jis pavergė jos širdį – jau Niujorke, atvykus čia. Jai pasirodė, kad gyvenimas tik prasideda. Juodu susituokė. Nepraėjus metams, ji jau laukėsi. Ėmė įtarinėti, kad jis neištikimas. Sužinojo, kur gyvena kita moteris, rado butą, kuriame juodu susitikinėdavo. Įsibrovė slapta, pasislėpė tos moters spintoje ir pusę dienos laukė, kol pavakare pasirodys porelė. Kai vyras su baltąja meiluže atsidūrė lovoje ir ėmė triukšmingai, energingai dulkintis, Ženetė dar nežinojo, lįsti iš spintos ar ne.

– Marijonai, – tarė ji, – stovėdama spintoje su tos moters diržais kaip gyvatėmis pintinėse man po kojomis, prisiminiau viską. Viską, ką iškenčiau po Zemujo mirties. Atvykau į Ameriką ir ką padariau? Pirmą kartą gyvenime visiškai pamečiau galvą dėl žmogaus, kuris buvo mažiausiai vertas mano meilės. Aš jį mylėjau – kaip tu anksčiau sakei? – labiau už save. Visko išsižadėjau dėl to netikėlio. Stovėdama spintoje supratau, kad bandydama keršyti rizikuosiu savo gyvybe. Mano gyvenime buvo tik vienas vyras, vertas tokios aukos, Marijonai, – tu. Buvau per kvaila, kad tai suprasčiau jaunystėje. Buvau per kvaila. Jis nebuvo vertas tokios aukos, bet negalėjau susilaikyti. Matai, Marijonai, mylėdama jį, vėl užsimaniau didybės. Man atrodė, kad jis bus didis mokslininkas, intelektualas, o aš būsiu didi, nes būsiu su juo. Pirmą kartą supratau, kas yra proletariatas. Proletariatas – tai aš, aš visada buvau proletariatas, ir dabar turiu veikti kaip proletariatas. Rankoje laikiau skustuvą. Pradėjau tylutėliai dainuoti. Jie manęs negirdėjo, nors aš juos mačiau. Atidariau spintos duris, ketindama nurėžti jo vyriškumą, nupjauti kaip heninės lavsonijos stiebą. Gali tai padaryti tik tokiu atveju, jei myli ką nors visa siela ir nieko sau nepasilieki – viskas atiduota. Supranti?