Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Kol Tomas Stounas pasakojo, Šiva atitraukė staliuką ir rado tarpą tarp lovos ir reguliuojamo dirbtinio kvėpavimo aparato. Nuleido lovos skersinį iš savo pusės. Slinkdamas lėtai ir stropiai it akrobatas prasmuko po vamzdeliais ir laidais. Dypakas įėjęs pamatė Šivą, gulintį ant šono šalia manęs, mūsų galvos lietėsi. Nors atrodė nesaugu, bet savaime suprantama. Dypakas išvertė akis, tačiau atkreipė dėmesį į prietaiso rodmenis: mano galvospūdis, tris dienas tik kilęs, ėmė kristi.

Vos spėjo Dypakas prisistatyti, tarpduryje švokšdamas išdygo Vinu Mehta, gastroenterologas, ką tik užlėkęs laiptais. Kai Dievo Motinoje buvau chirurgas rezidentas, Vinu buvo vidaus ligų rezidentas. Pasirinkęs gastroenterologo specialybę, jis ėmė verstis pelninga gydytojo praktika Vestčesteryje, bet nebuvo laimingas ir grįžo į Dievo Motiną, personalui algos čia irgi mokamos.

– Vinu Mehta, ponia daktare, – tarė jis ir sudėjo rankas indiškai sveikindamasis, paskui suėmė Hemos ranką. – O čia turbūt Šiva, – tarė neimdamas į galvą, kad Šiva guli mano lovoje. – Pažinau tik todėl, kad antras egzempliorius yra Marijonas. – Jis vėl atsisuko į Hemą. – Turbūt jūs labai sukrėsta, ponia. Mes visi irgi. Pasaulis apsivertė aukštyn kojom! Marijonas vienas mūsų.

Nuo tokio staigaus posūkio prie nemoksliškos jausmų kalbos Hemai suvirpėjo lūpos.

Tereikėdavo pažvelgti į Vinu ir patikėdavai pasakojimais, kad jis perka buvusiems pacientams maistą. Mačiau, kaip jis užlaikė ligoninėje vieną pacientę, kad apsaugotų ją nuo smurto namie. Jis buvo geriausias viso personalo draugas ir nuolat kepdavo man tortus ir pyragaičius. Motinos dieną visada nusiųsdavau jam atviruką ir be galo nudžiugindavau.

– Mane iškvietė iškart, kai tik Marijonas čia buvo atvežtas, ponia daktare, – pasakojo Vinu. – Hepatologija, kepenys, yra mano sritis. Hepatitas B nuolat sklando aplinkui. Daugybė nešiotojų, per švirkštus – narkomanai, užsikrečiama nuo sergančios motinos per nėštumą ir gimdymą – naujagimiai… labai dažna imigrantų iš Tolimųjų Rytų liga. Ponia, šis virusas daugeliui žmonių sukelia kepenų cirozę ir net kepenų vėžį. Bet ūminis hepatitas B? Per visą darbo laiką mačiau tik du taip sunkiai sergančius žmones.

– Vinu, pasakyk tiesą, ar mano sūnus girtuoklis? – dalykišku „Motinos Indijos“69 herojės tonu paklausė Hema jaunojo daktaro, kuris mielai būtų elgęsis kaip jos sūnėnas.

Tinkamas klausimas. Buvau nematęs jos daugiau kaip septynerius metus. Ji žinojo, kad tai užkoduota mano genuose. Ką ji iš tikrųjų žino apie mane – kas aš ar kuo tapau?

– Ponia, nieku gyvu ne! – atsakė Vinu. – Ne, ne. Jūs turite auksinį sūnų.

Griežtas Hemos veidas sušvelnėjo.

– Nors, ponia, – toliau kalbėjo Vinu, – pastarąsias kelias savaites, ponia, nesupraskit manęs neteisingai, pasak kaimyno, Marijonas buvo susirūpinęs ir girtuokliavo.

Dypakas rado mano namuose naują izoniazido, vaisto nuo tuberkuliozės, receptą. Izoniazidas gali sukelti kepenų uždegimą. Įprasta po dviejų savaičių nuo gydymo pradžios išsitirti kepenų fermentus ir nevartoti vaisto, jei nustatoma, kad kepenys pažeistos.

– Spėju, ponia, kad Marijonas bhaja 70 ėmė savavališkai vartoti izoniazidą. Receptas išrašytas prieš mėnesį. Turbūt jis nepasidarė kraujo tyrimų kepenų funkcijai ištirti, nors turėjo. Juk jis, vargšas, yra chirurgas. Ką jis žino apie tokias smulkmenas? Jei būtų pasitaręs su manim! Man būtų buvusi garbė jį gydyti. Juk Marijonas bhaja taip dailiai sutvarkė man išvaržą. Šiaip ar taip, ponia, aš pats nuvažiavau į Manhataną, į „Sinajaus kalno“ ligoninę, ir atsigabenau geriausią pasaulio kepenų specialistą, savo mokytoją. „Profesoriau, – pasakiau, – hepatitu serga ne šiaip ligonis, o mano brolis.“ Jis sutinka, kad alkoholis ir izoniazidas galėjo prisidėti, bet, nėra abejonės, pirmiausia turime reikalą su hepatitu B.

– Kokia prognozė? – paklausė Hema. – Kas nors man pasakys? – Tai svarbiausias dalykas, kurį nori žinoti motina. – Ar jam pagerės?

Vinu pažvelgė į Dypaką ir Tomą Stouną, bet nė vienas nenorėjo kalbėti. Šiaip ar taip, ši liga – Vinu sritis.

– Pasakykit man. Jis gyvens? – iškošė Hema.

– Be abejo, liga labai sunki, – tarė Vinu, ir ji viską suprato pamačiusi, kad jis ryja ašaras.

– Nagi! – pasipiktino Hema ir atsisuko į Tomą Stouną, paskui į Dypaką. – Tai hepatitas. Žinau, kas yra hepatitas. Afrikoje matėme, kokią žalą jis gali padaryti. Bet… čia, Amerikoje! Šioje turtingoje šalyje, šioje prabangioje ligoninėje, – ji mostelėjo ranka į aparatus, – čia, be abejo, hepatitą galima gydyti, o ne grąžyti rankas ir kartoti: „Liga labai sunki.“

Jie turbūt krūptelėjo, kai ji ištarė „prabangi“. Palyginti su moderniausiais intensyviosios terapijos skyriais turtuolių ligoninėse, tokiose kaip Tomo Stouno įstaiga Bostone, mūsiškė buvo labai skurdi.

– Mes išbandėme viską, ponia, – slopiau ištarė Dypakas. – Perpylėme plazmą. Visus pasauliui žinomus būdus šiai ligai gydyti.

Hema, rodos, nepatikėjo.

– Ir meldžiamės, ponia, – pridūrė Vinu. – Seselės jau dvi dienos be perstojo paeiliui meldžiasi. Dievaži, mums reikia stebuklo.

Šiva gulėjo, tylėjo ir klausėsi ausis ištempęs.

Hema stovėjo ir žiūrėjo į nieko nesuvokiantį mano kūną, glostydama man ranką ir purtydama galvą.

Vinu įkalbėjo abudu atsigulti jiems paruoštame personalo bloko kambaryje; jis net pasirūpino užkandžiais: čapačiais71 ir dalu72. Hema buvo tokia nuvargusi, kad nesiginčijo.

Kitą rytą Hema atėjo apsitaisiusi oranžiniu sariu. Po nakties atrodė pailsėjusi ir sykiu pasenusi keleriais metais.

Tomas Stounas tebesėdėjo ten, kur jį buvo palikusi. Jis pažvelgė į tarpdurį už jos, tikėdamasis pamatyti Šivą, bet Šiva neatėjo.

Ji vėl stovėjo prie mano lovos, trokšdama išvysti mane dienos šviesoje. Vakar vakare jai viskas atrodė netikra, lyg lovoje gulėčiau ne aš, o koks nors dar vienos triukšmingos aparatūros pavidalas. Bet dabar ji matė mane, besikilnojančią mano krūtinę, užtinusias mano akis, mano lūpas, persikreipusias dėl kvėpavimo vamzdelio. Tai buvo tikra. Ji nesusitvardė ir tyliai pravirko, užmiršusi Tomą Stouną, nes jis jai neberūpėjo. Suvokė, kad jis čia, tik tada, kai šis nedrąsiai atkišo jai nosinę. Čiupo ją, lyg Tomas Stounas būtų delsęs pasiūlyti.

– Atrodo, lyg aš būčiau kalta, – tarė Hema ir nusišnypštė nosį. – Skamba savanaudiškai, bet netekti Ghošo, paskui pamatyti Marijoną šitokį… Tu nesupranti, man atrodo, lyg visus apvyliau, lyg leidau, kad tai ištiktų Marijoną.

Jei ji būtų atsisukusi, būtų pamačiusi, kaip krūpteli Tomas Stounas, pamačiusi, kaip jis trina krumpliais smilkinius, lyg mėgindamas save išdildyti.

– Tu… judu su Ghošu jų neapvylėte, – kimiai ištarė. – Aš apvyliau. Apvyliau jus visus.

Pagaliau, turbūt pamanė Hema; jis atsiprašo ir dėkoja, seniai metas, bet keisčiausia, kad dabar jai tai neberūpi. Nebesvarbu. Ji nė nepažvelgė į jį.

Įėjo Šiva. Jis nekreipė dėmesio į Tomą Stouną, net jei jį matė, nes žiūrėjo tik į mane, brolį.

– Kur buvai? – paklausė Hema. – Ar bent kiek numigai?

– Bibliotekoje viršuje. Ten nusnūdau. – Šiva apžiūrėjo mane, paskui dirbtinio kvėpavimo aparato režimą, paskui etiketes ant kabančių man virš galvos maišelių su tirpalais.

– Vieno dalyko Vinu nepaklausiau, – kreipėsi Hema į Stouną. – Kaip Marijonas užsikrėtė hepatitu B?

Tomas papurtė galvą, lyg sakydamas, kad nežino. Bet jinai į jį nežiūrėjo, todėl turėjo kalbėti: