Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Man neatėjo į galvą, – tyliai prisipažino Vinu Mehta. – Ponia, turėjau susiprasti. Ačiū, Šiva. Persodinti kepenis kitam žmogui, sergančiam ūminiu hepatitu B, būtų naudinga tik dėl viruso. Bet visiškas suderinamumas… Be abejo, Šiva, tu labai rizikuotum.

Mano brolis buvo pasiruošęs ir prabilo nežiūrėdamas į užrašus, dažniausiai kreipdamasis į Tomą Stouną, nors klausimą uždavė Vinu.

– Rašydamas, kad būtų išpjauta tik viena ar kelios skiltys ir jos persodintos ligoniams, kurių kepenys pažeistos, jūs, daktare Stounai, apskaičiavote, kad mirties tikimybė man, donorui, būtų ne didesnė kaip penki procentai. Sunkių komplikacijų – tarkim, gali sutrikti tulžies veikla ir donoras gali nesustabdomai kraujuoti, – tikimybė, pasak jūsų, ne didesnė kaip dvidešimt procentų, jei donoras sveikas. – Šiva stumtelėjo Dypakui ir Tomui Stounui popieriaus lapą. – Vakar pasidariau kraujo tyrimus. Kepenys funkcionuoja normaliai. Kaip matote, nesu hepatito B ar kitų ligų nešiotojas. Nevartoju alkoholio ir vaistų, kurie galėtų pakenkti kepenims. Niekada nevartojau. – Šiva laukė Tomo Stouno atsakymo.

– Tu gerai išstudijavai straipsnį, dabar žinai vos ne daugiau už mane, sūnau, – atsiliepė Stounas. – Deja, tai tik skaičiavimai, gryniausia spėlionė. – Jis padėjo rankas ant stalo. – Mes nenutuokiame, koks iš tikrųjų būtų poveikis žmonėms.

– O jei mums nepavyks, – atsargiai pridūrė Dypakas, nes Tomas Stounas baigė kalbą, – neteksime tavęs, įžengusio čia sveiko, ir neteksime Marijono. Ką jau kalbėti, kad mes nieko negalėsime įrodyti, o mūsų karjera tikriausiai bus baigta. Net jei mums pavyktų, būtume griežtai pasmerkti.

Galbūt jie manė perkalbėję Šivą, bet jie nepažinojo mano brolio. Hema žiūrėjo į sūnų kitomis akimis.

– Suprantu jūsų nenorą. Būčiau nekokios nuomonės apie jus kaip chirurgus, jei būtumėt iškart sutikę. Tačiau jei galite padaryti tokią operaciją ir jei tikimybė, kad pavyks išgelbėti Marijonui gyvybę, didelė, nors dešimt procentų, o kad aš numirsiu, mažesnė nei dešimt procentų, ir vis tiek nuspręstumėte operacijos nedaryti, tokiu atveju, mano nuomone, jūs apviltumėt Marijoną, apviltumėt Hemą ir mane, apviltumėt mediciną, apviltumėt save. Jūs apviltumėt mano brolį ne tik kaip gydytojai, bet ir kaip draugas ir tėvas. Jei padarytumėte operaciją, ir ji būtų sėkminga, jūs ne tik išgelbėtumėte mano brolį, bet ir chirurgija dešimtmečiu pažengtų į priekį. Laikas atėjo. – Jis pažvelgė į akis tėvui, paskui Dypakui. – Tokios progos gali nebepasitaikyti. Ką darytų tokioje padėtyje atsidūrę jūsų varžovai Pitsberge? Negi neišdrįstų?

Kaltinimas baigė duoti paaiškinimus. Atėjo laikas atsakyti kitai stalo pusei.

– Išdrįstų, – sudrumstė ilgą tylą Stounas. Kalbėjo pusbalsiu, lyg sau pačiam: – Bet jie neoperuotų savo sūnaus. Atleisk, Šiva, negaliu šito įsivaizduoti. – Jis atsitraukė nuo stalo, uždėjo rankas ant krėslo porankių, lyg ketintų eiti.

– Tomai Stounai! – prikaustė jį prie krėslo aštrus kaip „Bard-Parker“ skalpelio ašmenys Hemos balsas. – Aš tavęs, Tomai, jau kartą kai ko prašiau. Dėl šių berniukų. Tada tu išėjai. Bet jei išeisi šį kartą, nei aš, nei Ghošas šiems berniukams negalėsime padėti. – Stounas išblyško ir delsė. – Tomai, negi manai, kad leisčiau Šivai neprotingai rizikuoti? Manai, kad noriu netekti abiejų sūnų? – Hemos balsas nutrūko. – Tomai, išmesk iš galvos mintį, kad jie tavo sūnūs, – kalbėjo toliau susitvardžiusi ir garsiai nusišnypštusi nosį. – Tai chirurgo klausimas, o tu labiausiai gali jiems padėti… ir todėl, kad jie niekada nebuvo tavo sūnūs. Jie niekada tavęs nesulaikė, jie niekada netrukdė tavo moksliniams tyrimams, tavo karjerai. – Jos balse nebuvo pagiežos. – Daktare Stounai, jie – mano sūnūs. Jie – dovana man. Skausmas, sielvartas, jei jis ištiks, bus mano vienos – tai neatsiejama nuo dovanos. Aš esu jų motina. Prašom išgirsti mano žodžius. Tai niekaip nesusiję su tavo sūnumis. Spręsk, ką privalai padaryti dėl paciento.

Po ištisos amžinybės Dypakas prisitraukė geltonąją užrašinę iš Šivos stalo pusės ir atvertė naują puslapį. Atsuko parkerio dangtelį ir paklausė brolio:

– Sakyk, kodėl tu pasiruošęs taip rizikuoti?

Bent kartą Šiva nežinojo, ką atsakyti. Užsimerkė ir suglaudė pirštus bokšteliu, lyg norėtų išdildyti iš atminties jų veidus. Hema sunerimo, pamačiusi jį tokį. Atsimerkė liūdnas – pirmą kartą atvykus.

– Marijonui visada atrodydavo, kad aš nesidairau atgal, – tarė. – Jis manė, kad aš rūpinuosi tik savim. Jis buvo teisus. Jis nustebtų, kad rizikuoju gyvybe, aukodamas dalį kepenų. Tai neišmintinga. Bet… suvokęs, kad brolis gali mirti, aš atsigręžiau atgal. Yra dėl ko apgailestauti. Jei merdėčiau aš, jei būtų galimybė mane išgelbėti, Marijonas priverstų jus operuoti. Toks jau jis. Anksčiau to nesupratau, nes tai neišmintinga. Bet dabar suprantu. – Jis dirstelėjo į Hemą ir vargo toliau. – Nebuvo priežasties galvoti apie visa šita, kol neatvykau čia. Bet prie jo lovos… supratau, kad jei kas nors nutiks jam, nutiks ir man. Myliu save, vadinasi, myliu ir jį, nes mes esame vienis. Todėl rizikuoti verta – nebūtų verta, jei nemylėtum. Aš vienintelis, kurio organų suderinamumas idealus. Aš noriu tai padaryti. Negalėčiau sau atleisti, jei šito nepadaryčiau, ir, mano nuomone, jūs negalėtumėt sau atleisti, jei nepabandytumėt. Toks mano likimas. Mano išskirtinė teisė. Jūsų irgi.

Hema, iki šiol santūri, prisitraukė Šivą ir pabučiavo į kaktą.

Dypako parkeris pakibo ore. Neparašęs nė žodžio, jis padėjo rašiklį.

Tą akimirką visi suvokė, kad jis imsis to, ko dar niekas niekada nebuvo daręs.

– Sakei, kad yra ir dar viena priežastis, kodėl iš pradžių atmetei mintį apie persodinimą. Kokia? – paklausė Šiva Dypako.

– Prieš netekdamas sąmonės, Marijonas privertė mane pažadėti, kad nebus išvežtas kitur, – atsakė Dypakas. – Ši ligoninė jam labai brangi. Tai ne tik vieta, kurioje stažuojamės mes, medicinos absolventai iš užsienio. Kitur mūsų nenorėjo, o čia priėmė. Čia mūsų namai.

Hema atsiduso ir padėjo galvą ant rankų. Jau šitiek pasiekta, o iškilo dar viena kliūtis.

– Galime daryti operaciją čia, – tyliai pasakė Tomas Stounas. Jis klausėsi Šivos nė nekrustelėdamas, mėlynos ramios akys sublizgo ir pagyvėjo. Jis ryžtingai atstūmė krėslą ir atsistojo. – Chirurgija yra chirurgija, ir tik chirurgija. Čia galima padaryti operaciją ne blogiau negu bet kur kitur, jei turime instrumentų ir žmonių. Laimė, šalia manęs sėdi geriausias kepenų dalijimo specialistas pasaulyje, – tarė, dėdamas ranką Dypakui ant peties, – o instrumentai, kurių daugelį jis išrado, irgi čia ir iškart bus sterilizuoti. Laukia daug darbo. Hema, jei tu ar Šiva apsigalvotumėte, nesvarbu kada, jums tereikės pasakyti. Šiva, nuo šios akimirkos prašau nieko nevalgyti ir negerti.

Eidamas pro Šivos kėdę, jis suėmė mano broliui petį, spustelėjo ir išėjo.

69 Hindi filmas, kurio herojė nušauna nedorėlį sūnų.

70 Brolis ( hindi ).

71 Neraugintos duonos papločiai.

72 Ankštinių (lęšių, pupelių ar žirnių) troškinys.

52 SKYRIUS

Du neporiniai organai

Naktį Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos ligoninės nusileidimo aikštelėje nutūpė Bostono bendrosios ligoninės sraigtasparnis. Jis atgabeno tam tikrus instrumentus ir svarbiausius nepriekaištingai vykdomos kepenų persodinimo programos darbuotojus. Koridorius prie Dievo Motinos operacinių, paprastai tuščias ruožas, kuriame matydavai nebent neštuvus ar kilnojamąjį rentgeno aparatą technikui nuėjus parūkyti, dabar priminė bataliono štabą karo žygio pradžioje. Buvo pakabintos dvi klasės lentos, viena pavadinta DONORAS, kita – RECIPIENTAS, jose buvo išvardyta, ką dar reikia padaryti, ir langelis „paukščiukui“ greta darbo pavadinimo padėti. Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos komanda, vadovaujama Dypako, operuos donorą (Šivą), o Bostono ligoninės komanda, vadovaujama Tomo Stouno, imsis recipiento (manęs). Dievo Motinos komanda vilkėjo mėlynais chirurgų drabužiais, o Bostono – baltais, be to, dėl visa pikta ant vienų kepuraičių ir marškinių buvo juodu žymekliu užrašyta didelė D (donoras), o ant kitų – R. Iš esmės skirtingos komandos dėl adrenalino antplūdžio buvo puikios nuotaikos; vienas Bronkso aštrialiežuvis net pasiūlė kolegai iš Dorčesterio pavadinti komandas „Įsilaužėliais“ ir „Čiabuviais“. Tomas Stounas ir Dypakas Jesudasas vieninteliai priklausė abiem komandoms, vienas asistavo kitam.