Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

– Šiva taisosi, – tarė Hema. – Jis pasveiks. Bet tu susirgai plaučių uždegimu, o apie tavo dešinį plautį kaupiasi skystis. Todėl tebekvėpuoji per dirbtinio kvėpavimo aparatą. Bet jau gerėji, ir Dypakas rytoj ketina jį išjungti. Naujos tavo kepenys dirba, inkstai atsigavo.

Ne taip įsivaizdavau susitikimą su Hema, bet jos veido išraiška, jos džiaugsmas, jos palengvėjimas buvo neįkainojami. Ji nuo manęs beveik nesitraukdavo.

Tą pačią dieną pamačiau ir Dypaką su Stounu. Kovojau su savo jausmais. Žinau, turėjau būti dėkingas. Kartais man atrodo, jog chirurgai dėvi kaukes norėdami paslėpti, kad visada pasiruošę išniekinti svetimą kūną. Galime būti chirurgai tik todėl, kad dėl amnezijos pacientas neprisimins nieko, tik anesteziologo žodžius: „Saldžių sapnų.“ Juodu stovėjo priešais, tie organizuoto smurto prieš mano kūną kaltininkai. Abu buvo drovūs ir kuklūs, beveik apgaulingai, kai pagalvoji, kad jiems užteko garbėtroškos ir puikybės rizikuoti Šivos gyvybe dėl mano gyvybės. Net džiaugiausi, kad man į gerklę ir tarp balso stygų įkištas bjaurusis vamzdelis, nes būčiau ištaręs žodžius, skambančius nedėkingai: „Laimė, kad Šiva nemirė, antraip būčiau jums sprandą nusukęs.“

Pabudęs po kurio laiko, pamiršau vamzdelį ir bandžiau kalbėti, vos neuždusau ir persigandau. Bespurdėdamas užkliudžiau dirbtinio kvėpavimo aparato pavojaus signalą ir siaubingai išsigandau, kad slaugytoja pamanys, jog kovoju su aparatu, ir gaus nurodymą man į veną įšvirkšti kurarės. Šis vaistas, tokios pat kilmės kaip nuodingosios Amazonijos genčių strėlės, paralyžiuoja visus raumenis: guli kaip negyvas, kad dirbtinio plaučių vėdinimo aparatas galėtų netrukdomas dirbti savo darbą. Bet, Dieve saugok, jei sykiu su kurare negaunate stiprių raminamųjų, nes tada būdraujate, negalėdamas ne tik sukrutėti, bet net sumirksėti. Mintis apie tokią paralyžiaus, nejudrumo būseną visada keldavo man siaubą, nors nerūpestingai liepdavau suleisti kurarės (ir raminamųjų) šimtams ligonių. Dabar, kai pats buvau pacientas, per daug žinių buvo mano rykštė.

Padedamas Hemos, jos raminamo balso, iš paskutiniųjų stengiausi nurimti, netrukdyti aparatui tiekti man oro, ir slaugytoja atsitraukė. Pasijutęs geriau, parašiau: „Kaip Šiva?“

Jai nereikėjo atsakyti, nes kaip tik tada Tomas Stounas įvedė mano antrąją pusę.

Brolis, kurio buvau nematęs septynerius metus, atrodė išsekęs, visai nepanašus į nuotrauką „The Times“. Man susvaigo galva, išvydus savo atspindį, judantį be mano pastangų. Šiva vilkėjo ligoninės chalatą, viena ranka atsargiai prilaikė pilvą, kita stūmė priešais lašelinės stovą kaip lazdą. Brolis nemėgo juoktis ir sąmojų dažniausiai nesuprasdavo, bet išvydęs mane išsišiepė kaip šimpanzė, ką tik užrakinusi zoologijos sodo prižiūrėtoją.

„Ak tu, beždžione, – norėjau pasakyti ir nekantriai stvėriau jam už rankos, pirštai susipynė, – turėtum dažniau juoktis, tau tinka: pažiūrėk, kaip išnyksta raukšlės apie antakius ir priglunda ausys.“ Pajutau, kaip per smilkinius man varva, jo akys irgi prisipildė ašarų. Suspaudžiau jam pirštus, Morzės abėcėle perduodamas, kas mano širdyje. Jis linktelėjo, tai reiškė: „Nereikia man nieko sakyti.“ Šiva atsargiai pasilenkė, ir aš ėmiau spėlioti, ką jis sumanęs, negi pabučiuoti… Jis trinktelėjo galva į manąją. Veiksmas buvo toks netikėtas, nederamas ir stulbinamas, vaikystės priminimas, labai švelnus smūgis galva, kad nusijuokiau, bet šlykštusis vamzdelis įdrėskė gerklę, taigi turėjau liautis.

Parodžiau Šivai į pilvą. Jis atitraukė chalato skverną, ir pamačiau dalį pjūvio, kitą dalį slėpė marlinis tvarstis ir iš jo kyšantis drenas. Kilstelėjau antakius klausdamas, ar skauda. „Tik kai kvėpuoju“, – atsakė jis, abu nusijuokėm ir abu turėjom liautis dėl skausmo. Apstulbęs Stounas keista mina stovėjo ir žiūrėjo į mūsų nebylų pokalbį.

Aš nežinojau, kad Šiva lėtai sveiksta dėl tulžies infekcijos, ją teko gydyti antibiotikais. Kad jo dešinės rankos venoje, į kurią lašinami vaistai, susidarė kraujo krešulys. Jis vartojo kraujo krešumą silpninančius vaistus, ir krešulys skaidėsi.

Ilgai laikiau jo ranką džiaugdamasis, kad matau jį, kad galiu padėkoti pirštais, bet jam mano dėkingumas buvo nė motais. Ištiesiau ranką prie rašiklio, Hema pastūmė man bloknotą, ir aš parašiau: „Nėra didesnės meilės, kaip…“

Šiva neleido man baigti. Sulaikė rašiklį. „Tu būtum padaręs tą patį“, – tarė. Abejojau, bet jis linktelėjo. „Taip, būtum.“

Tą vakarą Dypakas išsiurbė skystį, susikaupusį aplink mano kairį plautį, ir galėjau juo kvėpuoti. Paskui išėmė man iš gerklės prakeiktąjį vamzdelį. Mano pirmas žodis buvo: „Ačiū“, o kai bjaurus mėlynas aparatas buvo išneštas iš palatos, kietai užmigau.

Kitas rytas buvo pilnas mažų stebuklų: galėjau apsiversti ant šono, pažiūrėti pro langą ir pamatyti dangų, aiktelėti, kai sujudėjus įsitempė pjūvis. Hemos šalia nebuvo. Intensyviosios terapijos skyriuje buvo ramu. Mano slaugytoja Amelija elgėsi neįprastai linksmai. Maniau, kad dar ankstyvas rytas. „Važiuosim į apačią daryti rentgeno nuotraukos“, – pasakė ji, atkabindama mano grandines ir ruošdama lovą kelionei.

Radiologijos skyriuje buvau paguldytas ant stalo kompiuterinei tomografijai, bet, keista, tyrė mano galvą, o ne mano pilvą. Turbūt klaida. Bet ne, nurodymą davė Dypakas, jis skambėjo taip: „Paprasta kompiuterinė galvos tomografija ir kontrastinė.“

Grąžintas į palatą, iki vidurdienio taip ir nesulaukiau nei Hemos, nei Stouno, nei Šivos. Amelija pasakė, kad jie netrukus ateis.

Fizioterapeutas padėjo man kelias sekundes pastovėti prie lovos. Kojos buvo kaip guminės. Prilaikomas žengiau kelis žingsnius, paskui atsisėdau ant kėdės, išsekęs, apsvaigęs, lyg ką tik būčiau bėgęs maratoną. Pasnaudžiau, truputį pavalgiau. Po pietų žengiau dar kelis žingsnius ir net nusišlapinau stačias. Slaugytojos padėjo man vėl atsigulti į lovą. Kai pagalvoji, jos su malonumu dingo iš mano palatos.

Antrą valandą po pietų prie mano durų pasirodė Tomas Stounas. Jam po akimis juodavo ratilai. Droviai atsisėdo ant lovos krašto. Palietė man ranką. Prasižiojo.

– Palauk, – paprašiau. – Dar nieko nesakyk. – Pažvelgiau pro langą į debesis, į tolimus kaminus. Pasaulis tebebuvo vientisas, bet aš žinojau, kad taip nebebus, kai Tomas Stounas prabils. – Tiek to, – tariau. – Kas atsitiko Šivai?

– Gausus kraujavimas į smegenis, – kimiai atsakė jis. – Vakar naktį, maždaug po valandos, kai išėjome iš tavo palatos. Su juo buvo Hema. Staiga jis griebėsi už galvos iš skausmo… Ir per kelias sekundes neteko sąmonės.

– Jis mirė?

Tomas Stounas papurtė galvą.

– Kraujavo dėl patologinio arterioveninio kraujagyslių rezginio galvos smegenų žievėje. Turbūt įgimta… Atsiradus krešuliui rankoje, leidome jam kraujo krešumą silpninančių vaistų… Po savaitės būtume liovęsi.

– Kur jis?

– Čia. Intensyviosios terapijos skyriuje. Prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Jį apžiūrėjo du neurochirurgai. – Stounas papurtė galvą. – Kraujo išsiurbti neįmanoma. Jų nuomone, per vėlu. Jo smegenys nebegyvos.

Mažai atsimenu, ką Tomas Stounas kalbėjo toliau. Prisimenu, sakė, kad kompiuterinė tomografija rodo, jog mano smegenyse irgi yra panašus, tik mažesnis voratinklinis kraujagyslių mazgas, ir manasis nekraujuoja: savotiškas stebuklas, nes kol nebuvau gavęs Šivos kepenų, kraujavau iš visur.

Po valandėlės į palatą įėjo Hema, Dypakas ir Vinu. Supratau, kad Stounas buvo įgaliotas pranešti naujieną.