Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Vidurnaktį per operacijos repeticiją su manekenais abiejose operacinėse buvo nustatyta keletas esminių trūkumų: Bostono ligoninės anesteziologai nelabai mokėjo elgtis su Dievo Motinos aparatūra, be to, prireikė tvarkytojo, kurio darbas – suderinti laiką, kad komandos dirbtų neatsilikdamos viena nuo kitos; jam vieninteliam buvo leista nešioti ir, svarbiausia, registruoti visus R komandos pranešimus D komandai ir atvirkščiai. Į abi operacines buvo atnešta dar po vieną naują klasės lentą: jose buvo surašytos užduotys, prie kurių ilgainiui rasis varnelės. Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos ligoninė nebepriėmė ligonių, traumų aukos buvo nukreiptos į gretimų rajonų ligonines. Ketvirtą ryto lemiama valanda išmušė.

Tomas Stounas susivėmė chirurgų drabužinėje. Dievo Motinos komandai pasirodė, kad tai blogas ženklas, bet Bostono ligoninės personalas tikino, kad išblyškęs, suprakaitavęs Stounas reiškia sėkmę (nors, tiesą sakant, jie dar nė karto nematė jo tokio išbalusio ir nusilpusio, pasliko išsitiesusio ant suolo su dubeniu vėmalams prie šalies).

Operacijoje dalyvavo tiek žmonių iš dviejų ligoninių, kad ją nuslėpti būtų buvę sunku. Prie Dievo Motinos įsitaisė dvi televizininkų grupės. Laikraščių redaktoriai vėlavo atiduoti spaustuvei rytinį laikraštį, bet tikėjosi, kad juos išgelbės puikus straipsnis apie istorinio persodinimo etiką; laukė, norėdami pamatyti, kaip seksis, ir tik tada imtis reikalo.

Chirurgai negalvojo apie istorinę reikšmę ar slaptumą. Dypakas sėdėjo ant suolo už kelių spintelių nuo besikamuojančio Stouno ir, stengdamasis praleisti pro ausis bjaurų kolegos žiaukčiojimą, vartė kepenų atlasą.

Rytą, ketvirtą valandą dvidešimt dvi minutės, Šivai buvo sušvirkšta diazepamo ir pentotalio, o į trachėją įkištas vamzdelis. Donoro operacija prasidėjo. Tomas Stounas ir Dypakas apskaičiavo, kad ji truks keturias ar šešias valandas.

Plakanti širdis – tikras teatras: žaismingas, permainingas, ekstravertiškas organas, šokinėjantis krūtinėje, o kepenys, įsitaisiusios po diafragma, yra vaizdingas paveikslas, santūrus ir tylus. Kepenyse gaminasi tulžis (be jos nevirškinami riebalai) ir kaupiasi gliukozės perteklius glikogeno pavidalu. Jos tyliai, be jokių išorinių požymių vaistus ir chemines medžiagas padaro nekenksmingas, sintetina baltymus, o šie palaiko reikiamą kraujo krešėjimą ir padeda pernešti medžiagas, kepenys šalina iš organizmo amoniaką, žalingą medžiagų apykaitos produktą.

Lygus ir žvilgantis kepenų viršutinis paviršius yra vienodas, neįdomus ir nesuskaldytas, išskyrus raiščio prisitvirtinimo liniją, dalijančią jas į didžiulę dešiniąją skiltį ir mažesnę kairiąją. Keista, kad chirurgai kalba apie aštuonis anatominius segmentus – lyg jie būtų atskiri ar panašūs į apelsino skilteles. Pabandykite atskirti tuos segmentus ir pamatysite atvirą žaizdą, iš kurios sunksis kraujas ir tulžis, ir negyvą ligonį. Tačiau segmentų sąvoka padeda chirurgui apibrėžti kepenų sritis, kurios turi visą kraujagyslių ir tulžies latakų komplektą, taigi yra tarsi pusiau savarankiški vieno fabriko padaliniai.

Į kepenis įeina ir iš jų išeina keturių rūšių kraujagyslės organizmo skysčiams, visų pirma – vartų vena, kuria po valgio veninis kraujas (šiame gausu riebalų ir kitų maistingų medžiagų) iš žarnyno teka į kepenis ir čia perdirbamas. Kepenų arterija aprūpina kepenis deguonies prisotintu krauju iš širdies per aortą. Kepenų venos surenka perdirbtą kraują, perfiltruotą per kepenis, ir grąžina jį į širdį per tuščiąją veną. Tulžis, išskiriama kiekvienos kepenų ląstelės, patenka į mažučius tulžies latakėlius, kurie jungiasi, didėja ir galop virsta bendruoju tulžies lataku, o šis atsiveria dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies perteklius kaupiasi tulžies pūslėje – į balioną panašioje tulžies latako atšakoje. Kaip ir pridera doroms ir santūrioms kepenims, tulžies pūslė paslėpta ir glūdi už kepenų.

Dypakas, stovėdamas iš dešinės, padarė pjūvį. Pirmas etapas – išpjauti Šivai tulžies pūslę. Paskui jis atsidėjo pluoštui kraujagyslių, nervų ir latakų, įeinančių į kepenis (kepenų vartams): išpjovė dešiniąją kepenų arteriją, paskui dešinę vartų venos atšaką ir dešinįjį tulžies lataką. Kad atpalaiduotų dešiniąją skiltį, jis turėjo perpjauti kepenų audinį ir atskirti kepenų venas užpakalyje, kur jos įsilieja į tuščiąją veną, dorsalinėje kepenų pusėje; čia kraujavimas reiškia, kad chirurgas gali „pamatyti Dievą“. Išpjaunant kepenų skiltį, pažeistą vėžio, kraujavimą įmanoma sustabdyti užspaudžiant kraujagysles kepenų vartuose (Pringlio manevras). Bet Dypakas negalėjo to daryti, nes skilties, kurią jie išimtų, funkcijos sutriktų, ji atitektų man beveik nebegyvybinga. Dabar kepenys pjaunamos ultragarsu ar net radijo dažniu, taip lengviau ir kraujo būna mažiau. Bet Dypakui su asistentu Tomu Stounu teko brautis per kepenų audinį traiškant spaustukais, traukant pirštais ir dar vengti stambiųjų kraujagyslių ir tulžies latakų. Dypakas nerimavo dėl vyresniojo partnerio. Tomas Stounas atrodė išsiblaškęs, tokio Dypakas jo iki šiol nebuvo matęs. Dypakas nenutuokė, kad Stounas iš paskutiniųjų bando nuvyti vaizdą ir prisiminimą, kaip bergždžiai stengėsi išgelbėti seseriai Marijai gyvybę, kaip pavojingai bandė sutraiškyti vaisiui kaukolę.

Donoro operacija praėjo sklandžiai. Lygiai devintą ryto mane įvežė į operacinę, o pusę dešimtos, tą akimirką, kai Šivos dešinioji skiltis atsiskyrė, Bostono komanda be Tomo Stouno padarė ilgą pjūvį skersai mano juosmens, žemiau krūtinės ląstos, bet aukščiau bambos, ir ėmė laisvinti iš sąaugų mano kepenis, pjaustyti raiščius ir atidalyti lapelius.

Tomas Stounas nunešė išpjautą Šivos dešiniąją skiltį ant šoninio stalo ir tvirtesnėmis nei jo dvasia rankomis praplovė vartų veną Viskonsino universiteto tirpalu. Tuo tarpu Dypakas pasirūpino, kad iš Šivos kepenų – iš esmės dabar juos sudarė tik kairioji skiltis, – žaizdos nepratekėtų tulžis. Stropiai patikrino kraujagysles, ar nepražiopsojo kraujuojančių, dukart suskaičiavo kempines ir instrumentus, paskui užsiuvo Šivai pilvą. Po mėnesio Šivos kepenys ataugs iki ankstesnio dydžio.

Tomas Stounas su Dypaku apsivilko švarius drabužius, apsimovė švarias pirštines ir atėjo baigti išpjauti man kepenų. Kadangi mano kraujas krešėjo prastai, daugybė mažučių gyslelių, ypač už kepenų, atskiriamų nuo diafragmos, kraujavo. Man reikėjo daugybės kraujo ir trombocitų masės. Juodu rūpestingai atskyrė ir išsaugojo mano tulžies lataką, kepenų arteriją ir vartų veną. Pirmą valandą popiet puspenkto svaro vidaus organas, glūdėjęs po mano krūtinės ląsta šitiek metų, mane paliko. Po dešiniuoju diafragmos kupolu žiojėjo ertmė, keista tuštuma.

Prijungti Šivos kepenis ar veikiau jų dešiniąją skiltį buvo sudėtinga. Reikėjo atidžiai stabdyti kraujavimą, kad Tomas Stounas galėtų aiškiai matyti ir, padedamas Dypako, prisiūtų arteriją prie arterijos, tulžies lataką prie tulžies latako, veną prie venos. Žirklės ir adatų laikikliai buvo specialiai suprojektuoti mikrochirurgijai. Abu chirurgai prie kaktos buvo prisitvirtinę po lempelę ir užsidėję akinius su didinamaisiais stiklais, nes siuvo siūles, plonesnes už žmogaus plauką. Vienas Dypako sprendimo persodinti man dešiniąją Šivos kepenų skiltį pranašumų – kad ją paprasčiau įtaikyti po diafragmos kupolu, o jos vartus, ta vietą, pro kurią eina kraujagyslės, nervai, tulžies latakai, savaime nukreipti tuščiosios venos pusėn. Todėl chirurgams buvo šiek tiek lengviau dirbti.

Donoro komanda nuvežė Šivą į pooperacinę palatą ir ėmė laukti drabužinėje. Jų nuotaika netikėtai sugedo. Dabar niekas nuo jų nebepriklausė, todėl įtampa darėsi nepakeliama.