Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Jo kūnas mano glėbyje toliau vėso, lyg būčiau traukęs, siurbęs iš jo šilumą. Prisiminiau, kaip mudu bėgome kalvos šlaitu į skubiosios pagalbos skyrių, pakaitomis nešdami atšalusį, be gyvybės ženklų vaiką, o jo tėvai vilkosi įkandin. Dabar tas negyvas vaikas buvo jis.

Bėgo laikas.

Galop atšiaurus Šivos odos šaltis, nubrėžęs siaubingą ribą tarp gyvenimo ir mirties, atskyręs mūsų sulipusius kūnus, privertė mane iš naujo mus abu suvokti, tokios staigios jo netekties akivaizdoje naujai mudu pamatyti, ir štai ką supratau:

Šiva ir aš buvome viena esybė – ŠivaMarijonas.

Net kai mudu skyrė vandenynas, net kai manėme, kad mes du, buvome ŠivaMarijonas.

Jis buvo palaidūnas, o aš dar neseniai – skaistuolis, jis – genijus, be jokių pastangų perprasdavęs mokslus, o aš, kad neatsilikčiau, turėdavau sėdėti per naktis, jis – garsus fistulių chirurgas, aš – vienas iš daugybės chirurgų traumatologų. Jei būtume pasikeitę vaidmenimis, visatai tai nieko nebūtų reiškę.

Likimas ir Ženetė susimokė sunaikinti mano kepenis, bet dėl Ženetės likimo, vadinasi, ir dėl manojo, iš dalies buvo kaltas Šiva. Paaiškėjo, kad kiekvienas mudviejų poelgis priklausė nuo kito. Bet talentingai ir drąsiai pertvarkius organus ŠivaMarijonas prisitaikė. Keturios kojos, keturios rankos, keturi inkstai, tik vietoj dvejų kepenų – vienos. Paskui karma ir nesėkmė pareikalavo daugiau, pareikalavo dar didesnių nuolaidų: iš po Šivos kojų ėmė slysti žemė, keletas jo organų žuvo. Na gerai – jo pusėje žuvo beveik viskas, bet išsaugojome pusę kepenų, ir jos klesti. Dabar mudviem reikės taupyti toliau, vėl visa dalyti pusiau, sunkūs laikai – griežtos priemonės: pakaks dviejų kojų, akių, inkstų. Pusės kepenų, vienos širdies, vienos kasos, dviejų rankų… bet mudu tebebūsime ŠivaMarijonas.

Šiva gyvena manyje.

Jei norit, vadinkit tai neįtikima teorija, kurią sukūriau, kad galėčiau gyventi toliau… Ką gi, ji suteikė man jėgų gyventi. Ji mane nuramino. Ji nušluostė man ašaras, atplėšė mano rankas ir kojas nuo kūno, kurio mums nebereikia. Klaikioje ramybėje palatos, prigrūstos aparatų, kurie visi tylėjo, su šaltu kaip ledas lavonu prie šono, pajutau, kad Šiva mane moko. Jis atplaukė iš skęstančio laivo ir liepė man šitaip galvoti, nes toks mąstymas būdingas Šivai. Gimdami buvome viena esybė, šiurkščiai išskirta, o dabar vėl esame viena.

Už durų buvo susirinkę visi, šėtoniška sutinkančiųjų eilė, pamaniau iš pradžių. Bet jie negalėjo žinoti, kas ką tik įvyko, todėl jų nekaltinau. Jų norai buvo geri. Tomas Stounas, Dypakas, Vinu, daugybė mano seselių ir sanitarų – mano draugai, mano Dievo Motinos šeima, tapusi mano slaugytojais. Paspaudžiau kiekvienam ranką ir padėkojau jiems už abu. Turbūt jie būtų pasakę, kad elgiausi ramiai, anaiptol ne taip, kaip jie tikėjosi. Tomą Stouną pasilikau paskutinį. Paspaudęs jam ranką, paklusau nepaaiškinamai nuojautai – turbūt Šivos, tikrai ne savo, – kad reikia jį apkabinti, ne imti, o duoti. Kad jis suprastų – padarė tai, ką turi daryti tėvas: jis gyvena mumyse, o mes gyvename dėl jo meistriškumo. Jis prisiglaudė prie manęs, įsikibo į mane taip, lyg skęstų, ir aš supratau pasielgęs teisingai, arba Šiva pasielgė teisingai, nors ir buvo nesmagu.

Lėtai nuėjau koridoriumi į poilsio kambarį, šiuo eufemizmu vadinome vietą, kurioje pranešdavome blogas naujienas; jame buvo kėdžių, stalas, sofa, didelis langas, Nukryžiuotasis ant sienos, bet nei televizoriaus, nei žurnalų, tik tvirtos garso nepraleidžiančios durys. Kiek kartų eidavau čia kaip chirurgas traumatologas? Kaip dažnai lūkuriuodavau prie šių durų suprasdamas, kaip priblokš naujiena, kurią atnešiau? Ar gerbiau tų, kurie laukdavo šiame kambaryje, tėvų, brolių, seserų, vyrų, žmonų, vaikų, jausmus ir orumą, nors mano žodžiai reiškė, kad jų maldos neišklausytos? Prisiminiau visus aliai vieno susitikimus; prisiminiau visus aliai vieno veidus, viltingus ir nuogąstaujančius, atsisukančius į mane durims atsidarius.

Hema, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žiūrėjo pro langą į Linijinio Laivo kvartalo, besišliejančio prie mūsų personalo būstų, žiburius ir tolimą tiltą. Buvo atsukusi man nugarą. Mano atspindį stikle pamatė pirmiau negu mane, bet, priešingai nei visi aliai vieno žmonės, su kuriais ateidavau susitikti šiame kambaryje, neatsigręžė. Stovėjo kaip statula, žiūrėdama į mano atspindį lange. Sustojau, laikydamas atidarytas duris. Stikle išvydau, kaip plečiasi jos akys, kaip kyla antakiai. Ji ilgai ilgai buvo įbedusi žvilgsnį į mane. Veide šmėkštelėjo nuostaba… lyg žmogus, kurį mato, ne tas, kurį tikėjosi išvysti.

– Štai ir mes, mama, – tariau.

Išgirdusi mano balsą, ji pakreipė galvą. Pakėlė ranką prie smakro, suglaudusi pirštus, ir mąsliai pridėjo prie skruosto pernelyg tiksliais judesiais. Įdėmiai žiūrėjo man į veidą, į mano atspindį, kaip kaimo mergaitė, užklupta prie šulinio semianti vandenį, ir dabar turinti perprasti aukšto besišypsančio avataros, stovinčio už nugaros, ketinimus.

Paskui lėtai, lyg mudu būtume šokėjai ir šoktume, atsisuko.

Priėjau prie jos.

– Štai ir mes, – pakartojau ir išskėčiau rankas. – Dabar galim važiuoti namo, mama.

Turbūt jai mano žodžiai pasirodė labai keisti, net netinkami. Gyventi tik čia ir dabar, žiūrėti tik į priekį, niekada atgal – tai būdinga Šivai.

– Štai ir mes, – tariau.

Ji puolė man į glėbį.

Mudu stipriai ją apkabinome.

53 SKYRIUS

Ji ateina

Vieną gražų rytą, praėjus vos trims savaitėms po Šivos atsimainymo, mudu su Hema atsisveikinome su Nuolatinės pagalbos Dievo Motina. Tomas Stounas užsimetė mus lydėti. Išėjome į lauką, oras buvo skaidrus skaidrus, man net pasirodė, kad kosulys ar čiaudulys sutrupintų jį kaip stiklą. Kai atsisveikinome, plytinis Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos fasadas žvilgėjo nuo rasos. Ligoninė neseniai atsidūrė dėmesio centre, taigi miestas skyrė jai lėšų avariniam remontui. Fontano monsinjoras jau nebesviro, jo kokteilių lazdelė ir paukščių išmatų luoba dingo. Nublizgintas, rausvai rudas, jis prarado vyriškumą ir nebetiko vietoje, kurioje praleidau pastaruosius septynerius metus.

Geltonas mūsų taksi per Vaitstouno tiltą lėkė į Kenedžio oro uostą. Saulė ką tik patekėjo, tačiau greitkelyje buvo tiršta automobilių, vienišus vairuotojus vieną nuo kito skyrė plonytis metalas, tik apsaugos iliuzija, turint omeny greitį. Mes įsiliejome į srautą kaip orlaiviai, grįžtantys į rikiuotę. Hema susimąsčiusi žvelgė pro langą kaip aš prieš septynerius metus. Spėliojau, ar ji girdi superego, superorganizmo, gelbstinčio visa tai nuo chaoso, gaudesį.

1986 metai mūsų šeimai buvo pražūtingi. Hema manė, kad tai susiję su skaičiais, nes 1 reiškia gimimą, o 8 – lemtį. Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštieji prasidėjo siaubingai – sausio 28 dieną sprogo erdvėlaivis „Challenger“ (1 mėnuo, ir vėl skaičius 8). Lygiai po aštuoniasdešimt aštuonių dienų įvyko Černobylio tragedija. Pasaulio mastu vieno dvynio mirtis – aštuonioliktą mėnesio dieną – menka netektis.

Po aštuonių dienų mirė dar vienas su mumis susijęs žmogus: mano kaimynas Holmsas atėjo su Aplbiu iš seklių agentūros ir pranešė, kad Galvestono kalėjimo ligoninėje kaip tik tada, kai aš pradėjau atgauti jėgas, mirė Ženetė. Jos sūnų buvo įsivaikinusi šeima iš Teksaso, ir Ženetė leidosi jo ieškoti. Ji gyveno pusbadžiu pašiūrėje iš kartono už kelių kvartalų nuo pylimo, ten ir buvo suimta. Buvo sudžiūvusi kaip giltinė ir kalėjimo ligoninėje išgyveno tik dvi paras. Neva mirė tuberkuliozei pažeidus antinksčius. Aš žinojau daugiau. Ji mirė vaikydamasi didybės, bet radusi jos nematydavo ir ieškodavo toliau nesuprasdama, kad jai įgyti ar išlaikyti reikia paplušėti. Gėdijuosi prisipažinti, kad man palengvėjo sužinojus apie Ženetės mirtį, nes tik jos mirtis galėjo sutrukdyti mums draskyti vienas kitam širdį iki gyvenimo pabaigos.