Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Tarptautinių skrydžių salėje girdėjau šnekant bengališkai, arabiškai ir tagališkai. Žmogus, vykstantis į Lagosą, darkyta anglų kalba spigiai piktinosi „British Airways“ nesąžiningumu, nes jo bagažas nieku gyvu negalįs sverti keturiais svarais per daug. Tokioje aplinkoje Tomas Stounas be balto chalato ar chirurgo drabužių atrodė kaip ką tik atskridęs užsienietis.

– Ar grįši, Marijonai? – paklausė, kai atėjo laikas atsisveikinti.

Težinojau, kad noriu būti su Hema, kai ji laidos Šivos pelenus tarp Ghošo ir sesers Marijos. Dauba prie galinės Misingo sienos netoli upelio sparčiai virto šeimos kapinėmis. Be to, grįžtu pamatyti Vyresniosios, Almazos ir Gebraus. Žinojau, kad mano buvimas juos paguos. O apie tolesnę ateitį beveik negalvojau.

– Žinoma, grįšiu, – atsakiau. – Tebeturiu namą, automobilį, darbą…

– Žiūrėk, ką valgai, ką geri, – priminė jis.

Taip liepė man saugoti jo rankų triūsą.

Jaučiausi puikiai. Kiti transplantatų recipientai turi kovoti su savo kūnu, kad šis neatmestų persodinto organo. Kortizonas, kurį jie vartoja, sukelia kataraktą, diabetą, šlaunikaulių lūžius ir kitokių nepageidautinų organizmo reakcijų. Man pasisekė: nereikėjo gerti nė tabletės. Man nieko neskaudėjo, tik kartais dilgsėdavo po šonkauliais, bet tai buvo viltingi diegliai, ženklas, kad Šivos kepenys auga ir netrukus užpildys naujuosius namus.

– O tu? – dar nesugalvojau, kaip tinkamai kreiptis į tėvą; ligoninėje jį vadindavau daktaru Stounu, o tokiais atvejais kaip šis – niekaip. – Ar turėsi kur grįžti? – paerzinau.

Jis nesirodė Bostone nuo tada, kai susirgau.

Vangi šypsena tik pabrėžė liūdesį Tomo Stouno veide. Šivos mirtis jį labai įskaudino, lyg likimas taip ir nebūtų atleidęs už aną jo bandymą sunaikinti Šivą ir senasis ketinimas per operaciją būtų prasikišęs.

Tėvas nebandė paspausti man rankos. To vieno apkabinimo po Šivos mirties pakaks visam gyvenimui. Išsiskyrėme linktelėdami.

Tačiau Hema suėmė Tomo Stouno ranką. Nemačiau, kaip jie susitaikė prie mano patalo. Dabar spoksojau kaip smalsus vaikas.

– Tomai, tučtuojau liaukis! – subarė jį Hema už sielvartingą miną. – Padarei viską, ką galėjai, girdi mane? Dėl sūnų pranokai save. Niekas kitas pasaulyje nebūtų galėjęs padaryti to, ką padarei tu. Tomai, jei čia būtų Ghošas, jis būtų pakartojęs tą patį. Jis būtų be galo tavim didžiavęsis ir būtų pasakęs: „Toliau dirbk šį darbą, nes jis labai svarbus.“ – Paskutinį kartą patapšnojusi, ji paleido jo ranką, nusisuko ir nuėjo.

Kai mūsų lėktuvas, padaręs viražą virš Kvinso, pasuko atviros jūros link, susimąsčiau apie Hemos atsisveikinimo žodžius Stounui. Juose slypėjo atsiprašymas, kad šitiek metų įsivaizdavo jį kaip pabaisą. Tapšnodama jam ranką ir nueidama, ji išsivadavo.

„Alitalia“ lėktuvu nuskridome į Romą. Dėl techninių kliūčių nuo vieno skrydžio iki kito reikėjo laukti keturiolika valandų. Ir tada aš kai ką sumaniau. Mudu su Hema kaipmat atsidūrėme taksi ir vėl švilpėme greitkeliu, tik šį kartą į Romos centrą. Lyg vaikai, pabėgę iš pamokų.

Hemos nereikėjo ilgai įkalbinėti. Apsistojome prabangiame viešbutyje „Hassler“, kadaise kažkas man buvo sakęs, kad jis geriausias Romoje. Didingas pastatas ir Ispaniškųjų laiptų vaizdas. Temstant nuo stogo raudono dangaus fone išryškėdavo tolimas Šventojo Petro bazilikos kupolas.

Kiekvieną rytą mes trumpam išvykdavome apžiūrėti įžymybių. Grįždavome į viešbutį pietauti, paskui ilgai snūduriuodavome. Vakarais klaidžiodavome gatvėmis ir skersgatviais Ispaniškųjų laiptų papėdėje. Galų gale išsirinkdavome lauko kavinę vakarienei.

– Be galo pažįstama, tiesa? – tarė Hema. – Valgiaraščiai, išspausdinti mašinėle ir padauginti rotatoriumi, daržovių sriuba, makaronai su pupelėmis, padavėjai baltais marškiniais, juodomis kelnėmis, baltomis prijuostėmis…

Supratau, ką ji turi galvoj. Visa tai italai atvežė į Etiopiją, net skėčius virš mažų apskritų staliukų plastikiniu viršumi. Vakarieniaujant Hemos veidas buvo ramus kaip tada, kai, atgavęs sąmonę, išvydau ją prie lovos Dievo Motinoje.

– Gaila, kad su mumis nėra Ghošo. Kaip jis būtų mėgavęsis, – šypsodamasi pasakė.

Ketvirtą rytą leidomės įkalbami durininko pasiimti viešbučio ekskursijų vadovą. Ką norėtume pamatyti? Nustebinkit mus, atsakėme. Veskite mus nepramintais takais. Į vietas, kuriose reikia nelabai daug vaikščioti ir nelabai ilgai laukti eilėje.

Jis pradėjo nuo Švenčiausiosios Marijos Nugalėtojos, iki jos nuo viešbučio buvo dešimt minučių kelio. Negraži bažnyčia stovėjo tiesiog gatvėje, pro šalį važiavo automobiliai, o prašmatnų fasadą, regis, kažkas buvo paskubomis uždrėbęs ant prastos akmeninės dėžės. Vadovas pasakė, kad ji pastatyta apie 1624 metus, iš pradžių skirta šventajam Pauliui, vėliau – Švenčiausiajai Mergelei. Viduje vietos nedaug – visai maža, jei lygini su Šventojo Petro bazilika, – nava trumpa, skliautas žemas. Labiau į šoną prie sienos prigludusios korintiškojo orderio kolonos atskyrė tris koplyčias, veikiau nišas, kiekvieną su turėklais pasimelsti ir vieta žvakėms uždegti. Kai priėjome navos galą, gidas atsisuko į kairę ir ištiesė ranką.

– Kornaro koplyčia, – tarė. – Štai ką norėjau jums parodyti.

Prireikė kelių sekundžių, kol mano akys perdavė vaizdą į smegenis, ir dar kelių, kol smegenys patikėjo. Melsvo marmuro skulptūra, plevenanti priešais, buvo Berninio „Šventosios Teresės ekstazė“. Norėjau nutildyti vadovą ir pasakyti: „Liaukitės, aš matęs šią skulptūrą.“ Bet iš tikrųjų aš turėjau tik kalendoriaus nuotrauką, kurią motina buvo prismeigusi prie autoklavo kambario sienos. Ji ten kabėjo gal trisdešimt metų, kol Ghošas nukabino senstantį popieriaus skutelį ir įrėmino, kad nebetrūnytų. Nuotrauka man buvo labai brangi, tačiau ant sienos Amerikoje visada atrodė ne vietoje, lyg pigiausias turistų niekutis. Pasiėmiau ją į šią kelionę, ketindamas grąžinti į jai tinkamiausią vietą, autoklavinę.

Žvilgtelėjau į Hemą. Jos veidas švytėjo. Ji suprato. Kieno įžvalga mus atvedė į šią vietą? Be abejo, taip Ghošas pranešė apie save, nes Ghošas tikrai būtų žinojęs, kad Berninio „Šventosios Teresės ekstazė“ yra už kelių minučių kelio nuo mūsų viešbučio, nors jis niekada nesilankė Romoje. Čia mus atvedė Ghošas, bet pamatyti ne marmurinės šventosios Teresės, o gyvos sesers Marijos, nes skulptūra man buvo ji. Aš atėjau, mama .

Uždegėme po žvakutę. Hema puolė ant kelių, liepsna metė ant veido mirkčiojančią šviesą. Jos lūpos krutėjo. Ji tikėjo visomis dievybėmis, reinkarnacija ir prisikėlimu, nematydama jokio prieštaravimo. Kaip aš žavėjausi jos tikėjimu, jos nesidrovėjimu – hinduistė uždega žvakę karmelitei vienuolei katalikų bažnyčioje.

Aš irgi atsiklaupiau. Meldžiausi Dievui, seseriai Marijai, Šivai ir Ghošui – visoms būtybėms, kurias nešiojau savo kūne ir sieloje. Ačiū, kad leidote man gyventi, leidote pamatyti šią marmurinę svajonę. Pajutau begalinę ramybę, lyg ateidamas į šią vietą būčiau sujungęs grandinę, dabar srovė tekės, o aš galėsiu ilsėtis. Jei ekstazė reiškia, kad į kasdienybę staiga įsiveržė šventumas, vadinasi, aš ką tik patyriau ekstazę.

Mano motina prabilo.

Tačiau tada dar nežinojau, kad ji dar ne viską pasakė.

54 SKYRIUS

Namų židinys

Mes nusileidome temstant. Adis Abeboje nebuvau septynerius metus. Atrodė, kad baltų Misingo pastatų kraštai suapvalėję, o jie patys nudilę, lyg būtų atkasti archeologų, bet nerestauruoti.