Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Kai taksi privažiavo prie Šivos sandėliuko, paprašiau vairuotojo mane išleisti. Pasakiau Hemai, kad važiuotų toliau, nes noriu kelio galą nueiti pėsčias.

Stovėjau ir klausiausi, kol automobilis nuvažiavo; sausi lapai šnarėjo it monetos dėžutėje, slystančios vaikui pro pirštus, ir man nebegrasino. Susiradau išduobtą ir įlenktą šaligatvio kraštą, sustabdžiusį motociklą, bet ne motociklininką. Pažvelgiau žemyn į medžius ir tamsą, kur jis nukrito. Vieta man nebekėlė baimės. Visos mano šmėklos išnyko; jos sulaukė atpildo, kurio reikalavo. Nebeturėjau nei ko duoti, nei ko bijoti. Pažvelgiau į miestą už medžių. Dangus buvo bepročio dailininko drobė, lyg tapytojas, įpusėjęs darbą, būtų nusprendęs, kad žydra spalva netinka, ir užtėškęs ant paletės geltonos, tamsiai raudonos ir juodos. Miestas švytėjo, uždegęs žiburius, bet šen bei ten jį slėpė didžiuliai miglos tumulai, aptraukę vaizdą it daugelio nedidelių mūšių dūmai.

Užlipau į kalvą prie namo, mintyse bėgo prisiminimai, kaip mudu su Šiva tūkstantį kartų bėgom porinių lenktynių, kad spėtume vakarienės, kaip su Ženete grįždavom namo, nešini vadovėliais, kaip motociklu atvažiavęs Zemujis paskutinį šimtą jardų lėkdavo nuokalnėn išjungęs variklį. Priekyje mačiau žmones, apspitusius mūsų taksi ir Hemą. Paskui Vyresnioji, Gebrus ir Almaza atsiskyrė nuo mašinos ir laukė manęs, siluetai paskutinių dangaus žarijų fone.

Misinge man pabuvus vos tris dienas, Vyresnioji iškvietė mane į skubiosios pagalbos skyrių. Mergaitė buliaus perdurtu pilvu baigė nukraujuoti mums prieš akis. Ji būtų mirusi, jei būtume ją išsiuntę kitur. Iškart nunešiau ją į trečiąją operacinę ir suieškojau gyslą, kuri kraujavo. Paskui buvo įprastas darbas – išpjoviau sudraskytą žarną, išploviau pilvo ertmę, padariau angą pilvo sienoje, – bet jaučiausi nepaprastai. Lyg stovėčiau ant pašventintos žemės, toje pačioje vietoje, kurioje stovėdavo Tomas Stounas, Ghošas ir Šiva, visi su skalpeliais rankoje. Po operacijos apsisukau ir nužingsniavau prie durų, aplenkdamas kibirą ir laidus ant grindų. Pakėliau akis ir išvydau Šivą stikle, skiriančiame trečiąją operacinę nuo naujutėlės ketvirtosios. Nuo vaizdo man užgniaužė kvapą. Prisiminiau pirmus Šivos žodžius, kai po kelerių metų tylos Kučulu šuniukų nužudymas paskatino jį prabilti: „Ar tu užmirši, jei kas nors nužudys mane ar Marijoną?“

Ne, Šiva, mes niekada tavęs neužmiršime, tariau savo atspindžiui. Ir tais žodžiais nulėmiau savo ateitį.

Šivos kambaryje tarp jo daiktų radau raktą su Kongo pavidalo laikikliu. Šivos sandėliuke buvo keistos išvaizdos motociklas skaisčiai raudonais trumpais purvasargiais, ašaros formos raudonu degalų baku, vairo rankenos buvo taip aukštai, kad motociklininkas tapdavo panašus į beždžionę, ratai chromuoti ir dailūs. Hema sakė, kad Šiva nusipirko seną motociklą prieš kelerius metus ir be paliovos jį remontuodavo, juo važinėdavo tik vėlai naktį, kai gatvėse tuščia. Į tešmenį panašus variklis atrodė labai pažįstamas, o kai koja paspaudžiau svertą, žemas burzgimas išdavė, iš kur jis.

Operuodavau tris dienas per savaitę, bilietas į Niujorką tuoj turėjo nustoti galioti, bet nieko nedariau.

Šivos kepenys metai po metų puikiai funkcionavo. Padėjo nedidelės dozės hepatito B antikūno. Virusas buvo toks neveiklus, kad kraujo tyrimai apskritai nerodė, jog esu nešiotojas ir galiu kitus užkrėsti. Vyresnioji tvirtino, kad tai stebuklas, ir aš turėjau sutikti.

1991-aisiais, praėjus penkeriems metams po sugrįžimo, stovėjau prie Misingo vartų tarsi vaikystėje ir žiūrėjau, kaip į miestą įžengia Tigrės liaudies išsivadavimo fronto ir kiti kovotojai už laisvę. Jie vilkėjo tokius pat praktiškus marškinius, šortus ir sandalus kaip partizanai, kuriuos mačiau Eritrėjoje, buvo su šovininėmis per krūtinę ir šautuvais rankose. Žygiavo ne rikiuote, bet veiduose atsispindėjo drausmė ir pasitikėjimas kaip žmonių, kurie neabejoja savo reikalu. Nebuvo nei plėšimų, nei suirutės. Tiesa, vienas plėšimas buvo: draugas prezidentas iki gyvos galvos ištuštino iždą ir su grobiu pabėgo į Zimbabvę, ten sėbras plėšikas Mugabė suteikė jam prieglobstį. Mengistu buvo neapkenčiama tautos pragaištis, žmogus, apie kurį iki šios dienos niekas nepasakė nė vieno gero žodžio. Almaza pareiškė, kad sielos visų, kuriuos jis nužudė, susirinko stadione ir laukia jo, norėdamos pasveikinti pakeliui į pragarą.

Kiekvieną vakarą, eidamas gulti, užsukdavau pas Vyresniąją. Ji kretėjo ir sulinko nuo senatvės, bet gyvenimo džiaugsmo neprarado. Išgerdavome kartu po puodelį kakavos. Fone mažas patefonas, kurį jai nupirkau, grodavo jos vienintelę plokštelę – Bachą. Vyresniajai niekada nenusibosdavo „Gloria“, šis kūrinys man visada siesis su ja. Kai sėdėdavau su Vyresniąja, ji žiūrėdavo į mane ir šypsodavosi, lyg būtų visada žinojusi, kad grįšiu į šalį, kurios kartą išsižadėjau. Vyresnioji troško, kad Dievas pasiimtų ją meldžiantis arba miegant, ir jis išklausė. Buvo 1991-ieji, praėję keli mėnesiai, kai prezidentas iki gyvos galvos pabėgęs; radau ją krėsle, gramofono plokštelė tebesisuko. Vakar rytą ji dar prižiūrėjo, kaip sodinama naujos veislės rožė – Rosa rubiginosa Shiva , jos oficialiai užregistruota Karališkojoje draugijoje. Man atrodė, kad į laidotuves atėjo visas miestas, turtuoliai ir vargšai. Almaza tvirtino, kad dangaus gatvėse rikiuojasi dėkingų Vyresniajai žmonių sielos, o jos sostas stovi greta Marijos.

Almaza ir Gebrus nebedirbo, gyveno naujuose patogiuose buteliuose, pastatytuose jiems Misinge, ir galėjo leisti laiką, kaip norėjo. Ko gero, nebūčiau nustebęs, jei būčiau sužinojęs, kad jie tik pasninkauja ir meldžiasi.

Šivos Stouno fistulių chirurgijos institutas, kuriam nominaliai vadovavo Hema, augo, finansavimas didėjo. Hema dirbo kasdien, o mokytis ir perimti patirties atvykdavo uolių jaunų ginekologų iš visos šalies ir iš kitų Afrikos valstybių. Etatinė praktikantė, į kurios kambarį buvau užsukęs prieš daugelį metų, Šivos vadovaujama buvo tapusi puikia asistente, o dabar, Hemos skatinama, ir savarankiška chirurge, puikiai tinkama kruopščiam jaunų gydytojų, atvykstančių mokytis gydyti šios vienos ligos, rengimo darbui. Prispyriau pasakyti, koks jos vardas, ir ji nenoromis ištarė: „Najima.“ Bet šiuo vardu ji niekam neprisistatydavo; net sau tapo etatine praktikante.

Peržiūrinėdamas Vyresniosios popierius, sužinojau, kad nežinomas aukotojas, tiek metų kukliai finansavęs Šivos darbą, buvo Tomas Stounas. Dabar jis ragino kitus aukotojus ir fondus remti Misingą.

Turėjau sulaukti 2004-ųjų, kad mane pasiektų sesers Marijos žinia. Tai įvyko iškart po Naujųjų metų pagal vakarietišką kalendorių, kai mimozos, supančios ambulatoriją, išskleidė violetinius ir geltonus žiedus, o Misingą apgaubė vanilės aromatas.

Tarp operacijų nuėjau į autoklavo kambarį. Įrėminta Berninio „Šventosios Teresės ekstazės“ nuotrauka kabėjo kreivokai. Taisydamas pamačiau, kad išklibęs kabliukas. Nukabinau nuotrauką norėdamas jį pataisyti, ir pastebėjau, kad storo popieriaus pagrindas viename krašte atsiklijavęs. Autoklavo kambaryje būdavo drėgna, matyt, todėl klijai nebelaikė. Stengdamasis vėl priklijuoti pagrindą, pastebėjau plonyčio kaip voratinklis laiškinio popieriaus lapą, sulankstytą ir užkištą už pagrindo, persišvietė mėlynos eilutės.

Išžvejojau jį.

Susmukau ant kėdės. Mano rankos niekada nedreba, bet tas plonutis popierėlis virpėjo.

Laiškas buvo pageltęs nuo laiko, beveik permatomas, kad kiek subyrėsiantis į dulkes. Kaip ir Ghošas, turėjau akimirksniu nuspręsti, skaityti asmenišką laišką, skirtą kitam žmogui, ar ne. Neabejojau, kad tai laiškas, kurį motina parašė prieš pat mano gimimą. Paskui jį priglaudė Ghošas. Kai buvau dvidešimt penkerių, laiškas atiteko man. Išsivežiau jį į Ameriką, paskui parvežiau atgal. Dvidešimt penkerius metus nežinojau, kad jį turiu. Iki šios dienos. „Kada ateisi, mama?“ – klausdavau, žiūrėdamas į nuotrauką, kai buvau mažas. Pagaliau ji atėjo.