Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Здесь есть возможность читать онлайн «Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: roman, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vienuolės paslaptis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vienuolės paslaptis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Jaudinanti šeimos saga, aprėpianti kelis dešimtmečius, kelias kartas ir kultūras. Blaškomiems po skirtingus žemynus – Indiją, Afriką, Ameriką – knygos veikėjams lemta patirti meilę, išdavystę, aukos ir atleidimo gydančią jėgą… Tai knyga visiems, pasiilgusiems nebanalios istorijos, turtingo, įtraukiančio, meistriškai parašyto pasakojimo. Abrahamas Verghese turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas. Šis romanas – daugiau nei šeimos saga. Chirurgas Verghese rašo apie spindulingą gydytojo pašaukimo grožį, menininkas Verghese pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų. „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus. Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko. Entertainment Weekly

Vienuolės paslaptis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vienuolės paslaptis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Daktare Stounai, – prabilo Aplbis atsikrenkštęs, ir jo nosis paraudo: aiškus ženklas, kad man nepatiks, ką jis pasakys. – Pagarbiai patarčiau patikrinti, ar tebėra stalo sidabras. Patikrinkite savo namus. Pažiūrėkite, ar ko nors netrūksta.

Ilgai žiūrėjau į jį.

– Bet, pone Aplbi, vienintelis man svarbus dalykas yra tas, kurio trūksta.

– Taip, žinoma, – sutiko jis.

Balse skambėjo užuojauta, ir aš supratau, kad mano skausmas jam pažįstamas. Mūsų – legionai.

Iš vėlesnių kelių savaičių įvykių prisimenu, kad vieną naktį pabudau nuo įkyraus telefono skambučio. Paėmęs ragelį, netekau nuovokos, nebesupratau, ar aš Dievo Motinos, ar Misingo ligoninėje. Buvau traumatologijos konsultantas dubleris, bet nenutuokiau, ko reikia paskambinusiam rezidentui. Pirmas dešimt pokalbio sekundžių vidurnaktį taip dažnai būna. Skambintojas nesistebėjo. Ir nors kalbėjomės daug ilgiau, migla galvoje neišsisklaidė. Padėjau ragelį. Ištraukiau telefoną iš elektros lizdo. Kitą rytą protas prašviesėjo, bet kūnas atsisakė keltis iš lovos. Man buvo silpna. Nuo minties apie maistą pasidarė bloga. Apsiverčiau ant kito šono ir vėl užmigau.

Gal tą pačią, o gal kitą dieną ant lovos krašto pamačiau žmogų. Jis apčiuopė mano pulsą, pašaukė mane vardu. Tai buvo mano vyresnysis ordinatorius, o dabar bendradarbis Dievo Motinoje Dypakas Jesudasas. Iš paskutiniųjų įsikibau jam į ranką ir paprašiau neišeiti – matyt, suvokiau, kokia grėsminga mano padėtis.

– Aš neišeisiu, – atsakė jis. – Tik atitrauksiu užuolaidas.

Prisimenu papasakojęs jam viską, kas nutiko. Kol kalbėjau, jis mane apžiūrėjo. Timptelėjo žemyn mano vokus, pertraukė tik paprašyti, kad pažiūrėčiau į pėdas ar ištarčiau: A. Paklausė, ar turiu namie stetoskopą.

– Juokauji? Aš juk chirurgas, – atsakiau, ir abu nusijuokėme: keistas garsas, negirdėtas mano namuose.

Aiktelėjau, kai jis ėmė čiuopti man dešinę pašonę po šonkauliais. Man pasidarė juokinga. Girdėjau, kaip jis kažką šnibžda telefonu. Visą laiką nepaleidau jo rankos.

Įėjo trys vyrai su neštuvais, jų veidai buvo pažįstami. Jie įvyniojo mane į flanelę, išnešė ant šaligatvio ir įkėlė į greitosios pagalbos mašiną. Prisimenu, kad norėjau pagirti gražius jų judesius, įgimtą grakštumą, ir pasakyti, kad jaustis kaip kengūriukui sterblėje nuostabu. Atsiprašiau, kad per šitiek metų neįvertinau jų įgūdžių.

Dypakas važiavo kartu. Dievo Motinoje jis ėjo šalia mano vežimėlio, personalas, kurį sutikome koridoriuose ir lifte, buvo priblokštas. Jis įstūmė mane į intensyviosios terapijos skyrių. Nuo ryškios fluorescencinių lempų šviesos mano akys degė geltonai, bet aš to nežinojau. Mano oda irgi. Pašėlusiai kraujavau nuo kiekvieno adatos dūrio. Slaugytojos per vėlai susizgribo slėpti nuo manęs grėsmingą arbatos spalvos šlapimą kateterio maišelyje, ir aš spėjau jį pamatyti. Pirmą kartą labai išsigandau.

Mano smegenys toliau tino, be galo norėjau miego. Iš visų jėgų laikiausi, kol paprašytas priėjo Dypakas.

– Kad ir kas atsitiktų, – sušnibždėjau, – neišvežk manęs iš Dievo Motinos. Jei turiu mirti, o Misinge mirti negaliu, tegu tai įvyksta čia.

Suvokiau, kad prie mano lovos priėjo Tomas Stounas ir žiūri į mane, bet jo susirūpinimas ne kaip gydytojo. Tai paklaikęs, puikiai man pažįstamas žvilgsnis tėvo, kurio vaiką ištiko bėda. Tada netekau sąmonės.

Vėliau sužinojau, kad telegrama Hemai skambėjo taip: IŠKART ATVAŽIUOK TŠK MARIJONAS SUNKIAI SERGA TŠK TOMAS STOUNAS TŠK P. S. NEDELSK TŠK – ir ji nedelsė. Hema priminė skolą draugo prezidento iki gyvos galvos žmonai, o ši puikiai suprato, kaip svarbu Hemai būti prie sergančio sūnaus patalo. Amerikos ambasada be vargo davė vizas, ir dienai baigiantis Hema su Šiva skrido į Frankfurtą per Kairą. Paskui, vis dar bendrovės „Lufthansa“ lėktuvu, jie kirto Atlanto vandenyną. Hema ne kartą išsitraukė telegramą, įdėmiai apžiūrinėjo raides, ieškodama viltingos anagramos.

– Gal miršta Tomas Stounas, o ne Marijonas? – guodėsi ji Šivai virš Grenlandijos.

– Ne, mama, – nė kiek nedvejodamas, atsakė Šiva. – Marijonas. Aš jaučiu.

Dešimtą valandą vakaro Niujorko laiku juodu įplaukė į intensyviosios terapijos skyrių, žilstanti moteris kaštoniniu sariu ir įstabaus grožio veidu, nors po akimis buvo ratilai it meškėno. Su ja buvo aukštas jaunas vyras, akivaizdžiai jos sūnus ir mano dvynys.

Jie sustojo prie mano stiklinės kabinos, pavargę Senojo pasaulio keliautojai, ir įdėmiai įsižiūrėjo į Naujojo pasaulio ligoninės palatos spindesį. Štai aš – sūnus, išvykęs į Jungtines Valstijas studijuoti, tapęs atstovu apsukrios, prabangios, vienkartinių daiktų, pelningos ir neįtikimai paveikios amerikietiškos medicinos, kurios paslaugų įkainiai nenurodomi, kurios turinys ir forma labai skiriasi nuo Misingo; tačiau dabar jiems turbūt atrodė, kad Amerikos medicina puolė mane kaip tigras dresuotoją, todėl gulėjau pritvirtintas prie melsvai pilko dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, prikaustytas prie monitorių ant spintelių už lovos, ištiktas komos, prismaigstytas plastikinių vamzdelių, kateterių ir laidų. Net iš kaukolės kyšojo nelanksti viela, panaši į vinį.

Jie pamatė Tomą Stouną, sėdintį mano kabinoje prie lango, galvą nepatogiai atrėmusį į apsauginį lovos skersinį, užsimerkusį, lyg miegotų. Per tris paras, kurios prabėgo išsiuntus telegramą, mano būklė pablogėjo. Tomas Stounas atsimerkė, staiga suvokęs, kad jie čia. Atsistojo, susitaršęs, sustingęs, mažesnis skolintais chirurgo drabužiais, pajutęs palengvėjimą, bet susirūpinęs. Nerimo raukšlelės apie akis, o veidas po baltų plaukų kupeta persikreipęs ir išblyškęs.

Paskutinį kartą du seni bendradarbiai ir priešininkai matė vienas kitą gimdykloje, praėjus kelioms sekundėms po mano gimimo ir mūsų motinos mirties. Tada Stounas paskutinį kartą matė ir Šivą: trečiojoje operacinėje, Hemos glėbyje.

Staliukas prie lovos ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas neleido Hemai prieiti arčiau prie lovos. Ji pasuko ten, kur sėdėjo Stounas, neatplėšdama akių nuo manęs.

– Jis sunkiai serga kuo, Tomai? – paklausė Hema, turėdama omeny du telegramos žodžius, kurie ją labiausiai sugniuždė. Kalbėjo santūriai, lyg klaustų kolegos apie pacientą; taip buvo lengviau dėtis rimtai, nors jai drebėjo širdis.

– Hepatinė koma, – atsakė Tomas tuo pačiu tonu, dėkingas, kad ji nusprendė kalbėti medikų kalba, kuri net sūnų paverčia tik diagnoze. – Ūminis hepatitas. Amoniako lygis labai aukštas, kepenys beveik nebefunkcionuoja.

– Nuo ko?

– Virusinis hepatitas. Hepatitas B.

Stounas nuleido lovos skersinį, ir juodu sustojo šalia manęs. Hema sugraibė permestą per petį sario galą ir prispaudė prie lūpų.

– Ne tik pageltęs, bet ir išblyškęs, – pagaliau įstengė ištarti. – Koks hemoglobino kiekis?

– Devyni, supylus keturias kraujo dozes. Jo viduriai kraujuoja. Trombocitų sumažėjo, kraujas nebekreša. Bilirubino dvylika, o kreatinino šiandien keturi, vakar buvo trys…

– Prašom pasakyti, kas čia? – paklausė Šiva, rodydamas į mano galvą.

Jis stovėjo prieš Tomą Stouną, juos skyrė lova.

– Vidinio kaukolės slėgio kontrolės prietaisas. Įsmeigtas į smegenų skilvelį. Jo smegenys pabrinkusios. Leidžiamas manitolis ir stebima intrakraninė hipertenzija, kad galvospūdis sumažėtų.

– Jis per kaukolę eina į smegenų skilvelį, kad matuotų? Negydo? – nepatikliai paklausė Šiva.

Tomas Stounas linktelėjo.

– Kaip tai prasidėjo? – paklausė Hema.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vienuolės paslaptis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vienuolės paslaptis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Vienuolės paslaptis»

Обсуждение, отзывы о книге «Vienuolės paslaptis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x