Абрахам Вергезе - Vienuolės paslaptis

Cigė užsidengė ranka burną. Akyse atsispindėjo nuostaba ir užuojauta. Po valandėlės ji nuleido ranką ir liūdnai papurtė galvą.

– Tavo brolis norėjo su manim pergulėti, – tarė Cigė ir išsišiepė, pamačiusi, kad man atsiknojo žandikaulis. – Taip, taip. Judu tada buvote labai jauni, keturiolikos ar penkiolikos. Tačiau ne per jauni. Šiva buvo tiesmukas. „Kiek kainuos permiegoti su tavim?“

Žiūrėdama pro langą, ji nusijuokė iš tokio įžūlumo, prisiminusi tą tolimą laiką.

– Ir ką? – pagaliau ištariau, gerklė buvo taip išdžiūvusi, kad žodžiai galėjo uždegti tedžą mano skrandyje.

Cigė nenutuokė, koks svarbus man jos atsakymas.

– Kas ką?

– Permiegojai?

– Oi, mielasis. Ne! – Ji įgnybo man į skruostą. – Gaila, kad nematei savo minos. Ne, ne. – Atsikvėpiau. – Negi nežinai, kad su tavim būtų buvę kitaip? Jei tu būtum paprašęs… Aš tau skolinga, Marijonai. Aš vis dar tau skolinga.

Buvau tikras, kad paraudau. Ženetė išgaravo man iš galvos žaibiškai, kaip ir atsirado.

– Tu man nieko neskolinga, Cige. Atleisk, neturėjau tavęs klausti tokio dalyko – tai asmeniška, tavo reikalas.

– Marijonai, tu tikriausiai turi daugybę merginų. Chirurgas Niujorke! Kiek seselių dalijasi su tavim pagalve, a? Kur eini? Kodėl atsistojai? Kas atsitiko?

– Cige, jau vėlu, man verčiau…

Ji ryžtingai trūktelėjo mane žemyn, ir aš beveik užgriuvau ant jos. Cigė mane sulaikė. Šnerves pakuteno jos kūno ir kvepalų aromatas. Rijau akimis jos kaklą, smakrą, jos krūtinę. Daug naktų prisimindavau Cigę Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos personalo bloke, nesitikėdamas kada nors ją paliesti. Buvau bendro profilio chirurgas, ką tik gavęs diplomą, bet jaučiausi kaip spuoguotas paauglys.

– Kaip tu paraudai! Kas tau? Skaisčiausioji Mergele… šventasis Gabrieliau ir visi šventieji… tu tebesi skaistus, tiesa?

Droviai linktelėjau.

– Ko verki? – paklausiau.

Ji purtė galvą, įdėmiai žiūrėdama man į veidą ir braukdama per akis. Pagaliau, suėmusi mano skruostus, tarė:

– Verkiu, nes tai be galo gražu.

– Ne gražu, Cige. Kvaila.

– Ne, ne kvaila, – nesutiko ji.

– Aš save saugojau Ženetei. Taip, žinau – juokinga. Bet paskui, kai ji su Šiva… atsidėjau studijoms. Blogiausia, kad ją tebemylėjau. Šiva nemylėjo. Aš ją mylėjau. Jaučiausi atsakingas, kai ji vos nenumirė. Gali patikėti? Šiva su ja pergulėjo, o aš jaučiausi atsakingas? Paskui, su draugais pagrobdama lėktuvą, ji vėl mane išdavė. Ji nesijaudino, kas gali atsitikti man, Hemai ar Šivai. Bet tada, tą dieną, kai palikau Etiopiją, pagaliau išsivadavau iš jos. Atvykęs čia, bandžiau ją pamiršti. Vyliausi, kad ji žuvo tame kvailame kare – jos prakeiktame kare. Dabar sužinojau, kad ji čia. Gal reikėtų išvykti iš Amerikos, Cige. Į Braziliją. Arba Indiją. Nenoriu būti viename žemyne su ta moterimi.

– Liaukis, Marijonai. Nekalbėk kvailysčių. Kiek tedžo išgėrei? Čia didi šalis, o tu – didis žmogus. Užmiršk ją! Pagalvok, kur tu ir kur ji. Ji kalėjime, dėl Dievo meilės! – Cigė palietė man plaukus ir priglaudė mane prie krūtinės. – Moterys svajoja apie tokius vyrus kaip tu.

Aš susijaudinau. Negalėjau nuo jos nuslėpti nieko net norėdamas. Nei savo gėdos, savo paslapčių, nei sumišimo.

Ji pabučiavo mane į lūpas, iš pradžių trumpai, atsargiai, bandomai, paskui lėtai ir tiriamai. Pajutau, kaip plūsta adrenalinas, kaip krusteli nenaudojamo testosterono sankaupos. Štai kaip tai įvyks, pamaniau. Tą dieną, kai išlaikiau egzaminą ir buvo patvirtintas mano diplomas. Labai tinkamas laikas. Ištiesiau rankas į Cigę.

Ji atsiduso ir atsitraukė, pasodindama mane, paskui pasitaisė plaukus. Veidas buvo rimtas, lyg gydytojo praktiko po visapusiškos medicininės apžiūros.

– Pala, mano Marijonai. Tu saugojai save šitiek metų. Tai ne smulkmena. Grįžk namo. Jei, viską apgalvojęs, vis dar norėsi manęs, aš lauksiu tavęs. Gali grįžti čia arba galime kur nors drauge išvažiuoti. Arba aš atskrisiu į Niujorką, ir mes išsinuomosime gražų viešbučio numerį. – Ji išvydo nusivylimą mano veide, nepritarimą. – Nenusimink. Aš taip elgiuosi iš meilės tau. Kai turi tokį brangų daiktą, reikia gerai pagalvoti, kaip jį atiduosi. Nepyksiu, jei tai atiteks ne man. Jei išsirinksi mane, jausiuos pagerbta ir pagerbsiu tave. Dabar iškviesiu tau taksi. Eik, mielasis. Telydi tave Dievas. Kito tokio kaip tu nėra.

Toks jau mano gyvenimas, mąsčiau, kol taksi vos slinko mašinų užtvindytomis gatvėmis, paskui tuneliu į Logano oro uostą. Pašalinau, išpjoviau vėžį iš praeities; kirtau lygumas, nusileidau į dykumą, perplaukiau vandenynus ir įleidau šaknis į naują žemę; buvau junga, plušėjau kaip juodas jautis ir ką tik tapau laivo kapitonu. Bet kodėl, žvilgtelėjęs į savo pėdas, vis dar matau senas, degutuotas, purvinas kurpes, užkastas prieš kelionę?

50 SKYRIUS

Nurėžk vyriškumą

Dabar, gaudamas gydančiojo chirurgo atlyginimą, Kvinse nusipirkau butą per du aukštus tokių namų virtinės gale. Stogo linija virš mansardos lango, savininkiškai žvelgiančio į pleišto pavidalo sklypą, tankiai apaugusį klevais, buvo smailiaviršūnė kaip antakis. Vasarą išnešdavau vazonus su jazminaičiais į mažą vidaus kiemelį ir augindavau mažučiame sodelyje salotas. Žiemą įnešdavau jazminaičius į vidų, o lauke nelyginant memorialas sultingiems raudoniems kaip kraujas pomidorams, kuriuos išmaitino žemė, likdavo stovėti tušti vieliniai narvai. Nudažiau sienas, pakeičiau kai kurias stogo malksnas, sumeistravau knygoms lentynas. Atplėštas nuo Afrikos, tenkinau poreikį sukti gūžtą. Amerikoje radau savą laimės versiją. Prabėgo šešeri metai, ir nors galėjau aplankyti Etiopiją, niekaip negalėjau ištrūkti.

Vieną dieną, eidama iš ledainės, pro mane prasibrovė aukšta dailiai apsirengusi negrė odiniu paltu, šokančiu virš kulkšnių. Palaikiau jai duris, o kai ji plaukė pro šalį, mane apėmė didžiulis nerimas. Ji šypsodamasi atsisuko pažiūrėti į mane. Kitą vakarą, man važiuojant namo per Manhataną iš traumatologų konferencijos Naujajame Džersyje, akis užkliuvo už prostitutės, išlindusios iš po stoginės netoli Olandijos tunelio. Tai buvo vaiduoklis, apšviestas automobilio priekinių žibintų ir atspindžių balose. Lietuje ji man parodė krūtis. Arba pasidingojo, kad parodė. Vėl pajutau nerimą, lyg kas degtų, bet nežinia kur. Apvažiavau kvartalą, bet ji buvo dingusi.

Namie ruošiausi kitos dienos darbui. Po penkerių metų rezidentūros galėjau verstis privačia praktika arba pereiti į kitą klinikinę ligoninę. Bet aš likau ištikimas Dievo Motinai. Dabar Bruko armijos medicinos centras iš San Antonijaus ir Volterio Rido centras iš Vašingtono siuntė mums vyresniuosius chirurgus ordinatorius. Ir taikos metu mūsų ligoninė buvo artima karo zonai, vieta, kurioje jie galėjo lavinti įgūdžius. Aš buvau Dievo Motinos traumatologijos skyriaus vedėjas. Džiaugėmės, gaudami daugiau lėšų ir turėdami daugiau personalo. Neturėjau jaustis nelaimingas. Bet tą naktį, blėstant ugniai už grotelių, man buvo neramu, lyg netrukus turėtų įsimesti stingulys, jei nieko nesiimsiu.

Tą savaitgalį nusprendžiau, kad mano gyvenimui reikia dar kai ko, ne vien darbo. Paieškojau „The Times“ įvykių, skaitymų, premjerų, spektaklių, paskaitų ir kitų įdomių dalykų. Prisiverčiau šeštadienį, o paskui ir sekmadienį išeiti iš namų.

Kitą penktadienį grįžau iš darbo namo, padėjau lagaminėlį ir paštą bibliotekoje. Virtuvėje uždegiau žvakę, padengiau stalą ir pašildžiau paskutinę porciją vištienos troškinio, pataisyto sekmadienį pagal „The Times“ receptą.