Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Per praeitas Kalėdas Šylams rūpėjo kita, ne namus dekoruoti. Nekėlė besmegenio, eglutės kaip ir neturėjo, ant priekinio lango kabojo vos kelios lemputės, ir tai vos ne per vėlai susigriebus.

Dar prieš metus du namai Hemloke išsivertė be besmegenių — Šylų ir dar vienas vakariniame gale, kur gyveno pakistaniečių pora, kuri po trijų mėnesių išsikraustė. Namas buvo parduodamas, ir, tiesą sakant, Fromejeris ketino užsakyti dar vieną besmegenį, o per naktinį reidą — iškelti jį ir tenai.

— Nagi, Šylai, — murmėjo Liuteris važiuodamas gatvėmis, — tik netrauk besmegenio iš rūsio.

Mintis dėl besmegenių atrodė labai šauni prieš šešerius metus, kai tik Fromejeris ją sugalvojo. O dabar tai tik vargino. Tačiau Liuteris turėjo pripažinti, kad Hemloko vaikams tai anaiptol nebuvo vargas. O pats slapta džiūgavo, kai prieš keletą metų vėtra nubloškė besmegenius nuo stogų ir nunešė per pusę miesto.

Pasuko į Hemloką, ir, kiek tik akys užmatė, gatvėje ant namų rikiavosi visų kaip vienas besmegenių, pūpsančių lyg tviskantys sargybiniai, eilė. Jų gretose — tik du plyšiai: ties Šylais ir ties Krenkais. „Ačiū, Šylai“, — sušnabždėjo Liuteris. Su dviračiais laksto vaikai, kaimynai, išėję į kiemus, kabina lemputes, plepa per gyvatvores.

Šylo garaže renkasi gatvės gauja, pastatęs mašiną ir skubiai eidamas namo pastebėjo Liuteris. Žinoma, po kelių minučių jau stovėjo kopėčios ir aukštyn tarsi stogų veteranas užsikabarojo Fromejeris. Liuteris spoksojo pro laukujų durų akutę. Prie namo, iš gatvės pusės, stovėjo Voltas Šylas su dešimtim kitų žmonių, ant laiptelių — Bevė, susisupusi į šiltą apsiaustą. Spaikas Fromejeris kovojo su ilgintuvu. Visi šūkavo, juokėsi, atrodė, visi kažką patarinėja Fromejeriui, o ant stogo kilo priešpaskutinis Hemloko besmegenis.

Per vakarienę valgant makaronus be padažo, su varške, buvo ištarti vos keli žodžiai. Nora jau numetusi tris svarus, Liuteris — keturis. Užkandęs jis nulipo į rūsį, kur penkiasdešimt minučių mynė bėgtakį, kad sudegintų 340 kalorijų — daugiau, regis, ką tik buvo suvalgęs. Paskui palindo po dušu ir bandė skaityti.

Kai gatvė ištuštėjo, išėjo pasivaikščioti. Kalinys namie jis tikrai nebus, nuo kaimynų nesislapstys — ko jam bijoti šitų žmonių.

Gėrintis dviem dailiom linijom besmegenių, saugančių jų gatvės ramybę, grybštelėjo kaltės jausmas. Trogdonai ant eglutės kabino dar daugiau žaisliukų, ir tai jam priminė kelias tolimas akimirkas iš Bleiros vaikystės — tų tolimų tolimų laikų. Ilgėtis jis nebuvo linkęs. „Gyveni nūdienoj, o ne rytojuje, ir jau tikrai ne vakarykštėje dienoj“, — taip visada sakydavo jis. Šiltus prisiminimus kaipmat ištrynė mintys apie parduotuves, pičpilnes mašinų gatves ir pinigų švaistymą. Liuteris vis dėlto didžiavosi sprendimu nuo viso to šiemet atsipūsti.

Diržas kiek palaisvėjęs — laukia paplūdimiai.

Iš kažin kur iššoko dviratis ir čiūžtelėjęs sustojo.

— Sveiki, pone Krenkai.

Tai Spaikas Fromejeris, be abejo, braukiantis namo po kokio slapto paauglių susibūrimo. Vaikas miegodavo mažiau už tėvą, ir kaimynystėje sklandė daugybė istorijų apie naktinius Spaiko žygius. Jis — puikus berniokas, bet įprastai nepagydomas.

— Sveikas, Spaikai, — sulaikęs kvapą ištarė Liuteris. — Kas tave čia gena?

— Tikrinu reikaliukus, — atsakė tas tarsi oficialus naktinis sargas.

— Kokius reikaliukus, Spaikai?

— Tėtis pasiuntė mane į Stentono gatvę pasižiūrėti, kiek iškelta elnių.

— Ir kiek? — pasiduodamas žaidimui pasiteiravo Liuteris.

— Nė vieno. Mes vėl juos patiesėm.

„Koks pergalingas vakaras bus pas Fromejerius, — pagalvojo Liuteris. — Kvailystė“.

— Jūs iškelsite, pone Krenkai?

— Ne, Spaikai, nekelsiu. Šiemet mes išvažiuojame, Kalėdų mums nebus.

— Nežinojau, kad taip galima.

— Tai laisva šalis, Spaikai, čia galima daryti kone visa, ką nori.

— Juk iki Kalėdų jūs neišvažiuosite, — pasakė Spaikas.

— Ką?

— Girdėjau šiandien. Turite sočiai laiko iškelti besmegenį. Taip mes vėl laimėtume prizą.

Liuteris sekundę nutilo ir dar sykį nusistebėjo, kokiu greitumu asmeniniai reikalai pasklinda per visus kaimynus.

— Pernelyg siekiama nugalėti, Spaikai, — išmintingai paporino jis. — Tegu šiemet prizą gauna kita gatvė.

— Turbūt taip.

— Na, lėk dabar.

Jis pastūmė dviratį šalin ir pasakė per petį:

— Iki pasimatymo.

Vaikigalio tėvas tūnojo pasaloje Liuteriui žingsniuojant pro šalį.

— Labas, Liuteri, — tarė Vikas, tartum jie būtų susitikę visai atsitiktinai. Jis palinko ant savo pašto dėžutės keliuko gale.

— Labas, Vikai, — beveik sustodamas atsiliepė Liuteris. Tačiau paskutinę sekundę nusprendė vis dėlto drožti toliau. Žengė pro Fromejerį, kuris nuturseno iš paskos.

— Kaip laikosi Bleira?

— Ačiū, Vikai, gerai. Kaip tavo vaikai?

— Puikiai nusiteikę. Geriausias metų laikas, Liuteri. Ar tu taip nemanai? — Fromejeris prisivijo, ir juodu ėjo koja kojon.

— Be abejo. Negalėčiau būti laimingesnis. Aišku, ilgiuosi Bleiros. Be jos taip nebus, kaip visada.

— Žinoma, taip nebus.

Jie stabtelėjo priešais Bekerius, artimiausius Liuterio kaimynus, pasižiūrėti, kaip vargšas Nedas trypinėja ant viršutinio kopėčių laiptelio beviltiškai stengdamasis užkabinti ant aukščiausios medžio šakos pernelyg didelę žvaigždę. Žmona stovėjo už nugaros griausmingai padėdama nurodymais, bet nė piršteliu neprilaikydama kopėčių, o uošvienė buvo žingtelėjusi kiek į šoną, kad geriau matytų vaizdą. Kumštynės atrodė neišvengiamos.

— Kai kurių dalykų, susijusių su Kalėdomis, tikrai nepasigesiu, — tarė Liuteris.

— Tai tu tikrai atsisakai Kalėdų?

— Būtent, Vikai. Džiaugčiausi, jei prisidėtum.

— Kad tai neatrodo teisinga dėl tam tikrų priežasčių.

— Pats negali nuspręsti, taip?

— Ne, ne tai.

— Labanakt, Vikai, — Liuteris paliko jį apstulbusį prie Bekerių. VI

Rytinis visuotinis pasitarimas (tai Nora buvo jį suorganizavusi smurtą patyrusių moterų prieglaudoje) baigėsi prastai — Klaudija, kurią geriausiu atveju būtų galima pavadinti atsitiktine drauguže, nesusimąsčiusi leptelėjo:

— Tai ką, Nora, šiemet per Kūčias — jokio pasibuvimo?

Iš aštuonių ten buvusių moterų, kartu su Nora, lygiai penkios anksčiau būdavo kviečiamos pas ją į Kūčių vakaronę. Trijų nekviesdavo, ir jos taip pat, kaip ir pati Nora, mintyse ieškojo kokios skylės kur pasislėpus.

„Žiauri akiplėša“, — smilktelėjo Norai, tačiau ji tuojau pat susitvardė ir pasakė:

— Bijau, kad taip. Šiemet darome pertrauką, — ir dar norėjo pridurti: „Ir jei dar kada nors rengsime vakaronę, brangioji Klaudija, nė nesvajok apie kvietimą“.

— Girdėjau, plaukiate į kruizą, — tarė Džeinė, viena iš trijų, nepatenkančių į pakvietimus, stengdamasi nukreipti pokalbį kita vaga.

— Taip, plaukiame ir išvykstame per pačias Kalėdas, iš tikrųjų.

— Tai jūs tiesiog visiškai nešvęsite Kalėdų? — pasiteiravo Betė, dar viena atsitiktinė draugužė, kasmet kviečiama į vakaronę tik todėl, kad jos vyras turėjo verslo reikalų su Viliu ir Beku .

— Neabejotinai, — agresyviai atsakė Nora įtraukusi pilvą.

— Geras būdas sutaupyti pinigų, — tarė Lila, didžiausia kalė šioje kompanijoje. Pabrėždama žodį „pinigu“ norėjo prakišti mintį, kad, ko gero, Krenkams namų ūkyje darosi striukoka. Norai plykstelėjo skruostai. Lilos vyras — pediatras. Liuteris gerai žinojo, kokį didelį jie pasiėmę kreditą — didžiuliam namui, didžiuliams automobiliams, priemiesčio klubams. Daug uždirbdavo, dar daugiau išleisdavo.