— Manau, tik spokso.
— Gal mums vis dėlto reikėjo nupirkti eglutę?
— Ne.
— Juk nebūtina jos pastatyti.
— Patylėk.
— Būtume palaikę savo kieme.
— Liaukis, Nora. Ko tu šnabždi? Čia juk mūsų namai.
— Tu dėl to paties slapstaisi už užuolaidų.
Jis išsitiesė ir užtraukė užuolaidas. Skautai išvažiavo pamažėliais slinkdami gatve ir dalydami Hemloko gatvei eglutes.
Liuteris pakūrė ugnį ir pusiausėda įsitaisė krėsle pasiskaitinėti apie mokesčius. Buvo vienas, nes Nora užsiraukė — trumpalaikiai burtai, kurie iki ryto išsisklaidys.
Jei išdrįso duoti atkirtį mažiesiems skautams, ko dar jam bijoti? Be abejo, ateis ir daugiau įkyruolių, ir tai viena iš priežasčių, dėl ko Liuteris nemėgo Kalėdų. Visi ką nors pardavinėjo, kėlė kainas, laukė arbatpinigių, magaryčių, dar kažko, ir dar, ir dar, ir dar... Jis vėl pasipiktino ir pasijuto gerai.
Po valandos Liuteris tyliai išėjo iš namų. Žingsniavo Hemloko gatvės šaligatviu eidamas nežinia kur. Salo, oras buvo lengvas. Už kelių žingsnių jis sustojo prie Bekerio pašto dėžutės ir žvilgtelėjo į netoliese esančios svetainės langą. Ten puošė eglutę, ir jis kone girdėjo barnius. Nedas Bekeris svyruodamas stengėsi išsilaikyti ant viršutinio sudedamų kopėčių laiptelio, kur kabino blizgučių vėrinius, o Džudė Beker stovėjo per žingsnį už nugaros ir niurgzdama nurodinėjo, kur ką dėti. Džudės motina, nenuspėjamo amžiaus stebuklas, dar siaubingesnis nei pati Džudė, taip pat buvo išlindusi iš apkasų. Ji pirštu rodė vargšui Nedui, kur ką kabinti, ir tie nurodymai aiškiai kirtosi su Džudės. „Kabink čia, kabink ten. Ant tos šakos, ne, ant tos. Ar nematai, koks ten plyšys? Kur tu, po galais, žiūri?“ Tuo metu Rokis Bekeris, dvidešimtmetė jų atžala, sėdėjo sau ant sofos su kažkokio gardumyno skardine, juokėsi iš jų ir kaišiojo savo trigrašį, o į jį, aišku, nė vienas nekreipė dėmesio. Tačiau tik jis vienintelis ir juokėsi.
Pamatęs sceną, Liuteris šyptelėjo. Tai patvirtino jo išmintingą sprendimą, leido didžiuotis, kaip paprasčiausiai išvengti visos tos košės.
Jis nužingsniavo pirmyn, išdidžiai traukdamas į plaučius vėsų orą, džiaugdamasis, kad pirmą sykį gyvenime pavyko išsisukti iš siaubą varančio eglutės puošimo ritualo. Dar už dviejų namų stabtelėjo pasižiūrėti, kaip aštuonių pėdų eglę atakuoja Fromejerių klanas. Ponas Fromejeris vedė turėdamas du vaikus. Ponia Fromejer į šią santuoką atsivedė tris savuosius, ir tada jie susilaukė dar vieno, iš viso jau šešto, o vyriausiam iš jų nebuvo nė dvylikos. Žaisliukus ir blizgučius kabinėjo ištisa orda. Kažkada, kažkurį gruodį, Liuteris buvo nugirdęs, kaip viena iš kaimynių pakomentavo, jog Fromejerių eglutė papuošta tiesiog siaubingai. Lyg jam tai būtų rūpėję.
Siaubinga tai ar ne, bet jiems aiškiai labai patiko tąsytis su tomis nusenusiomis dekoracijomis. Fromejeris dirbo mokslinį darbą universitete, sklido gandai, kad jo alga — 110 000 dolerių per metus, tačiau su šešiais vaikais ne kažin kaip galėjo imti ir pasipuikuoti. Jų medis po Naujųjų bus išmestas paskutinis.
Liuteris apsigręžė ir pasuko namų link. Pas Bekerius ant sofos jau gulėjo Nedas su ledo maišeliu ant peties, Džudė — palinkusi ir aiškių aiškiausiai jam rėžianti pamokslą. Kopėtėlės stovėjo kur stovėjusios, apžiūrinėjamos uošvienės. Nesvarbu, kodėl nukrito, neabejotina, kad visa kaltė bus suversta vargšeliui Nedui.
„Nuostabu, — pamanė Liuteris. — Dabar artimiausius keturis mėnesius turėsiu klausytis smulkmenų apie dar vieną negalavimą“. Tik pamanykite, Nedas Bekeris buvo nukritęs nuo kopėčių ir anksčiau, prieš kokius penkerius, gal šešerius metus. Trenkėsi į eglę ir viską nuvertė. Sudaužė kraitinius Džudės žaisliukus. Toji visus metus buvo užsiraukusi.
„Kažkoks išprotėjimas“, — pamintijo Liuteris. IV
Nora su dviem draugėm buvo okupavusios stalą savo mėgstamiausioje cukrainėje, buvusioje degalinėje, kur vis dar buvo pardavinėjamas ir benzinas, bet taip pat ir įvairių formų sumuštiniai su balta kava po tris žalius už puodelį. Kaip visada po pietų, ten net nebuvo kuo kvėpuoti, o ilgos eilės traukė dar daugiau žmonių.
Tai buvo dalykiniai pietūs. Kendė ir Merė taip pat buvo komiteto narės, turinčios prižiūrėti aukcioną meno muziejuje. Aplink daugumą kitų stalelių taip pat vargais negalais buvo susigrūdusios panašios labdaros poniutės.
Suskambo Noros mobilusis. Ji atsiprašė užmiršusi jį išjungti, tačiau Merė primygtinai reikalavo, kad ji atsilieptų. Po visą cukrainę skambėjo mobilieji.
Tai vėl Obis, ir iš pradžių jai buvo galvosūkis, iš kur šis bus gavęs jos numerį. Bet paskui prisiminė, kad dalija jį bet kam.
— Čia Obis iš Moliūgo sėklos , — paaiškino ji Kendei ir Merei taip ir jas susiedama su paskambinusiuoju. Jos be jokio susidomėjimo linktelėjo. Nekilo abejonių, kad visi pažįsta Obį iš Moliūgo sėklos . Jis užsikėlęs aukščiausias pasaulyje kainas, taigi jei perkiesi pas jį, gali jaustis viršesnis už bet ką, jei tai — kanceliarijos prekės.
— Užmiršome aptarti jūsų kvietimus į vakaronę, — pasakė Obis, ir Norai nudiegė širdį. Ji irgi buvo pamiršusi kvietimus ir aiškiai nenorėjo to aptarinėti girdint Merei ir Kendei.
— Ak, taip, — pasakė ji. Merė buvo įsitraukusi į pokalbį su savanore prie gretimojo stalelio, o Kendė akimis šaudė per minią cukrainėje žiūrėdama, ko čia trūksta.
— Mums nereikės nė jų, — pasakė Nora.
— Vakaronės nebus? — pasiteiravo Obis baisiai nustebęs.
— Taip, šiais metais vakaronės nebus.
— Na, aš...
— Ačiū už skambutį, Obi, — tyliai ir skubiai ištarė ji ir spustelėjo telefono mygtuką.
— Ko jums nereikės? — paklausė Merė, staiga nutraukusi kitą pokalbį ir įbedusi akis į Norą.
— Šiemet nebus vakaronės? — pasiteiravo Kendė, akimis kaip radarais prirakindama Norą. — Kas atsitiko?
„Sukąsk dantis, — perspėjo pati save Nora. — Prisimink paplūdimius, šiltą sūrų vandenį, dešimt rojaus dienų“.
— A, dėl viso to, — pasakė ji. — Šiemet vietoj Kalėdų plaukiame į kruizą. Bleira išvažiavo, juk žinote, ir mums reikia pertraukėlės.
Staiga cukrainė nuščiuvo, bent jau taip pasirodė Norai. Kendė ir Merė susiraukė svarstydamos šią žinią. Nora, ausyse skambant Liuterio žodžiams, tęsė ataką:
— Dešimt dienų Islandijos princesėje , prabangiame laineryje. Bahamai, Jamaika, Grand Kaimanas. Aš jau numečiau du svarus, — smagiai pasipūtusi pasakė ji.
— Nešvęsite Kalėdų? — netikėdama perklausė Merė.
— Taip, juk sakiau, — atsiliepė Nora. Merė staigiai pareikšdavo nuosprendį, ir Nora ilgainiui buvo išmokusi mikliai atsikirsti. Ji sustingo laukdama kandaus žodžio.
— Kaip galima šiaip sau imti ir nešvęsti Kalėdų? — paklausė Merė.
— Nekreipi į tai dėmesio, ir viskas, — atsakė Nora, lyg taip būtų galima viską paaiškinti.
— Skamba nuostabiai, — tarė Kendė.
— Tai ką mes darysime Kalėdų išvakarėse? — paklausė Merė.
— Ką nors sugalvosite, — atsiliepė Nora. — Bus kitų vakaronių.
— Bet tokios, kaip pas jus, nebus.
— Kokia tu miela.
— Kada išvykstate? — pasiteiravo Kendė, jau įsisvajojusi apie paplūdimius ir užmiršusi, kad laukia užgriūsiant vyro giminaičius.
— Per pačias Kalėdas. Po pietų.
„Keistas laikas išvykti“, — pamaniusi ji, kai Liuteris užsakė kruizą. „Brangusis, jei nešvenčiame Kalėdų, kodėl gi neišvykstame prieš kelias dienas? Nešvęsti Kūčių, kai esi namie? Juk taip išvengtume visos tos košės“. — „O ką, jei per Kūčias paskambins Bleira?“ — atsakęs jis. Be to, Bifė numušė kainą 399 doleriais vien dėl to, kad dvidešimt penktąją į kelionę išsiruošia labai mažai žmonių. Kad ir kaip būtų, viskas jau užsakyta, sumokėta, ir nieko nebepakeisi.
Читать дальше