Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Ir kiekviena parduotuvėlė buvo pilna. Prie sūrių krautuvės žvangsėjo dar vienas Kalėdų Senis su tokiu pačiu varpeliu. „Rudolfai, mielasis šiaurės ėlne!“ — sklido iš paslėpto garsiakalbio nuo šaligatvio priešais Motiną Žemę , kur žvitruoliai, be abejo, dar vaikščiojo su sandalais. Liuteris nekentė tos parduotuvės — nė kojos ten nekeldavo. Nora ten pirkdavo ekologiškas vaistažoles, bet dėl ko — jam taip ir nebuvo lemta suprasti. Senas meksikietis, cigarų parduotuvės savininkas, burnos kamputyje pypkei smilkstant, dūmams besiveržiant, laimingas prekylangy kabino spingsinčių lempučių vėrinius, o ant dirbtinės eglutės jau tviskėjo dirbtinis sniegas.

Visai gali būti, kad vėliau, naktį, jau iš tikrųjų pasnigs. Apsipirkinėtojai nešvaistė veltui laiko lakstydami pirmyn atgal, iš vienos krautuvėles į kitą. Dešinė Liuterio kojinė iki kulkšnies jau buvo sustirusi į ledą.

Čipe prie įėjimo nebuvo krepšių, ir tai, aišku, blogas ženklas. Liuteriui jokio krepšio nereikėjo, tačiau tai reiškė, kad per pirkėjus čia nė adatos neįbesi. Tarpueiliai — siauri, o prekės suverstos bet kaip. Kad ir ką būdavai užsirašęs pirkti, visą parduotuvę reikėdavo išmaišyti skersai išilgai keletą kartų, kol viską rasdavai.

Jaunas darbuotojas plušo stengdamasis gražiai išdėlioti kalėdinius šokoladus. Plakatas šalia mėsininko griežtai reikalavo, kad visi geri klientai savo kalėdinius kalakutus užsisakytų tučtuojau. Jau parduodamas naujas kalėdinis vynas! Ir kalėdiniai kumpiai!

„Kiek tuščio švaistymosi, — pagalvojo Liuteris. — Kodėl mes tiek ryjame ir tiek geriame per Kristaus gimimo šventę?“ Pistacijas jis rado šalia duonos. Nesuvokiama, kokią gudrybę čia buvo sumanęs Čipas . Niekur kepinių skyriuje baltojo šokolado nebuvo, todėl Liuteris susikeikė, užgniaužė kvapą ir nuplumpino palei lentynas žiūrėdamas į viską iš eilės. Į jį atsitrenkė pirkėjas su vežimėliu. Niekas neatsiprašė, nė vienas nepastebėjo. Iš viršaus sklido „Dievo ramybė jums, mielieji ponai!“, ir tai, matyt, turėjo nuraminti Liuterį, bet taip pat gerai čia būtų tikę ir „Sniego seni besmegeni!“.

Už dviejų eilių, greta ryžių kolekcijos iš viso pasaulio, jis rado lentyną su šokoladais. Žingtelėjęs arčiau pamatė vieno svaro Logano plytelę. Žengus dar žingsnį, tas staiga dingo, nučiuptas iš pat panosės — taip padarė kažkokia atgrubnagė boba, Liuterio net nepastebėjusi. Tarpelis, skirtas Logano šokoladams, buvo tuščias, ir desperatiškai besidairydamas jis taip daugiau ir nerado nė kruopelytės baltojo šokolado. Krūvos juodojo, pieniško ir visa kita, bet baltojo šokolado — jokio.

Žinoma, greitojo aptarnavimo eilė buvo lėtesnė nei kitos dvi. Baisios Čipo kainos vertė pirkti mažais kiekiais, tačiau eilės greitumui tai nedarė absoliučiai jokio poveikio. Kiekvieną prekę, kad ir mažiausią, nemalonus kasininkas turėdavo pakelti, apžiūrėti ir ranka visus jos duomenis įvesti į kasos aparatą. Ar sukraus tau į maišą prekes — laimės dalykas, nors apie šventes patarnautojai atkusdavo, džiugindavo pirkėjus šypsenomis, entuziazmu ir stulbindavo tuo, jog kreipdavosi vardu. Tai arbatpinigių sezonas — dar vienas užslopintas Kalėdų aspektas, kurio Liuteris nekentė.

Šeši žalieji ir grąža — už pistacijų svarą. Jis nubloškė jauną uolų patarnautoją ir sekundę pamanė, ar nereikės anam vožtelėti, kad tik išsaugotų savo brangiąsias pistacijas nuo dar vieno maišo. Susikišo jas į apsiausto kišenę ir movė iš čia.

Prie senojo meksikiečio cigarų prekylangio jau būriavosi minia žioplių, stebinčių, kaip šis prekeivis jį puošia. Jis bandė įjungti robotukus, kurie plumpsėjo per dirbtinį sniegą, o minia be galo tuo žavėjosi. Liuteris buvo priverstas nulipti nuo šaligatvio, o kai žengė, tai pataikė kairiąja, o ne dešine, ir koja nugrimzdo į penkių colių gylio ledo tižę. Akimirksnį jis sustingo kvėptelėjęs pilnus plaučius šalto oro, keikdamas senąjį meksikietį, visus jo robotus bei gerbėjus ir tas sumautąsias pistacijas. Ištraukė koją, palaukė, kol nuo klešnės nuvarvės purvinas vanduo ir, stovėdamas prie šaligatvio suledėjusiom kojom, skalambijant varpeliui, iš garsiakalbio kaukiant „Santa Klausas grįžta miestan!“ ir pramogautojams džiūgaujant ant nepraeinamo šaligatvio, Liuteris ėmė nekęsti Kalėdų.

Kai priėjo prie savo mašinos, vanduo jau merkte merkė kojas.

— Baltojo šokolado nėra, — sušnypštė jis Norai lįsdamas prie vairo.

Toji trynėsi akis.

— Kas gi dabar? — piktai paklausė jis.

— Ką tik kalbėjausi su Bleira.

— Ką? Kaip? Jai viskas gerai?

— Ji skambino iš lėktuvo. Viskas gerai, — Nora kramtė lūpą stengdamasi atsigauti.

„Kažin, kiek tiksliai kainuoja paskambinti namo iš trisdešimt tūkstančių pėdų aukščio?“ — pasvarstė Liuteris. Buvo matęs telefonus lėktuvuose. Priima bet kokią kreditinę kortelę. Bleira vieną tokią turėjo, buvo jai davęs — tokią, per kurią mamytei ir tėveliui atsiunčiamos sąskaitos. Mobiliuoju telefonu iš ten, iš aukštybių, į mobilųjį čia — tikriausiai ne mažiau kaip dešimt žalių.

Ir ko? „Man viskas gerai, mamyt. Jau visą valandą tavęs nemačiau. Visi mes mylime vienas kitą, visi ilgimės vienas kito. Na, mamyt, iki“.

Variklis burzgė, nors Liuteris neprisiminė, kad būtų jį užkūręs.

— Užmiršai baltąjį šokoladą? — visiškai atsigavusi paklausė Nora.

— Ne, neužmiršau. Nebuvo.

— Ar klausei Rekso?

— Kas tas Reksas?

— Mėsininkas.

— Ne, Nora, kažkodėl nesusipratau paklausti mėsininko, ar kartais neturi kur nukišęs tarp kumpių ir kepenų baltojo šokolado.

Susierzinusi, kiek tik pajėgdama Nora atplėšė dureles.

— Man jo reikia. Ačiū tau už nieką.

Ir išėjo.

„Tikiuosi, pliumptelėsi ledo tižėn“, — suniurnėjo Liuteris pats sau. Jis siuto ir piktai bambėjo. Atsuko šilto oro pūstuvus į grindis, kad atitirptų kojos, paskui ėmė stebėti didžiuosius žmones, užeinančius ir išeinančius iš užkandinės, palikusius mašinas už kelių gatvių.

„Kaip būtų puiku, jei pavyktų išvengti Kalėdų“, — mąstė jis. Spragteli pirštais — ir jau sausio antroji. Nei eglutės, nei parduotuvių, nei beprasmių dovanų, nei arbatpinigių, nei griozdinimosi ir vyniojamojo popieriaus, nei eismo ir minių, nei vaisinių sausainių, nei likerių su kumpiais, kurių niekam nereikia, nei „Rudolfo“ su „Besmegeniu“, nei vakaronės darbe, nei pinigų švaistymo. Susidarė ilgas sąrašas. Jis užsikniaubė ant vairo, dabar jau šypsodamasis, laukdamas, kol kojas pasieks šiluma, ir maloniai svajodamas, kaip nuo viso to paspruks.

Nors ji sugrįžo su nedideliu rudu maišeliu, kurį numetė šalia jo — pakankamai atsargiai, kad nesulaužytų šokolado, bet vis dėlto aiškiai siekdama parodyti pastarąjį suradus, ogi jis — to nesugebėjęs.

— Kaip visiems žinoma, reikia paklausti, — dygiai ištarė ji truktelėjusi ant peties saugos diržą.

— Keistas prekiavimo būdas, — mintyse peržvelgdamas įvykius ištarė Liuteris. — Paslėpk pas mėsininką, padėk mažai, ir žmonės puls reikalauti. Esu įsitikinęs, kad ir kaina didesnė, kai gauni paslėptojo.

— Oi, nutilk, Liuterį.

— Tavo kojos šlapios?

— Ne. O tavo?

— Ne.

— Tai kodėl klausi?

— Šiaip pasiteiravau.

— Kaip manai, ar jai viskas bus gerai?

— Ji lėktuve. Juk ką tik su ja kalbėjai.

— Turiu omeny, kai nusileis, ten, tose džiunglėse?

— Liaukis nerimavusi, gerai? Taikos korpusas nesiųs jos į pavojingas vietas.