Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Nebus taip, kaip visada.

— Ko?

— Kalėdų.

„Tikrai nebus“, — Liuteris kone ištarė garsiai. Keista, bet sukiodamasis tarp mašinų jis jau šypsojosi. II

Maloniai susišildęs ir kojas įsinėręs į storą vilną, Liuteris kaipmat užmigo, o prabudo dar staigiau. Nora klaidžiojo po kambarius. Vonioje ji leido vandenį ir spragsėjo šviestuvų jungiklius, paskui nuėjo į virtuvę, kur užsiplikė žolelių arbatos, vėliau Liuteris išgirdo ją nulipant į Bleiros kambarį, kur ji, be abejo, spoksojo į sienas ir šniurkščiojo pralėkusių metų. Paskui Nora sugrįžo lovon, vartėsi ir traukiojo antklodę iš paskutiniųjų stengdamasi prižadinti ir jį. Ji norėjo išgirsti savo mintims pritarimą. Norėjo, kad Liuteris užtikrintų, jog Bleira saugi, jai negresia Peru džiunglių siaubai.

Tačiau Liuteris gulėjo sustingęs, nekrustelėdamas nė sąnarėlio, kvėpuodamas kuo giliau, nes jei tik pokalbis prasidėtų, tai tęstųsi valandų valandas. Apsimetė knarkiąs, ir tai ją nuramino.

Ji nuščiuvo po vienuoliktos. Liuteris kone paklaiko, kojos jam degte degė. Kai jau visiškai įsitikino, kad ji užmigusi, spruko iš lovos, nusitraukė storąsias kojines, trenkė jas į kampą ir ant pirštų galiukų per koridorių nuslinko į virtuvę stiklinės vandens. Paskui — puodelio bekofeinės kavos.

Po valandos jis sėdėjo savo biure, pusrūsyje, prie atverstų bylų kompiuteriui dūzgiant, spausdintuvui leidžiant lenteles, — įrodymų ieškantis tardytojas. Liuterio profesija — mokesčių finansininkas, todėl jo sąskaitos buvo kuo kruopščiausiai surašytos. Įrodymų surinko visą krūvą, ir miegai išsilakstė.

Prieš metus Liuterio Krenko šeima Kalėdoms išleido 6100 dolerių — 6100 dolerių! — 6100 dolerių vėrinių blizgučiams, lemputėms, gėlėms, naujam Kalėdų Seneliui, kanadinei eglutei; 6100 dolerių! — kumpiams, kalakutams, pekano riešutams, sūriams ir sausainiams, kurių niekas nevalgė; 6100 dolerių! — visokiam vynui, likeriui ir cigarams bendradarbiams iš biuro; 6100 dolerių! — tai ir vaisiniams sausainiams gaisrininkų ir gelbėjimo brigadai, ir kalendorius policininkų sąjungai; 6100 dolerių! — į šią sumą įeina Liuterio kašmyro megztinis, kurio jis slapčia nekentė, sportinis švarkas, kurį buvo apsivilkęs gal keletą kartų, ir stručio odos piniginė, kuri buvo gan brangi, visiškai bjauri ir, atvirai kalbant, nebuvo maloni pačiupinėti. Noros suknelei, kurią ji apsivilko per firmos kalėdinę vakarienę, kašmyro megztukui, kurio nebeteko matyti nuo tada, kai jinai jį išpakavo, ir jos mėgstamai dailininko kaklaskarei — 6100 dolerių. Bleirai — vis tie 6100 dolerių! — paltui, pirštinėms ir batams, ausinukui, kad klausytųsi bėgiodama ristele ir, žinoma, paties paskutinio modelio, rinkoje mažiausiam mobiliajam telefonui; 6100 dolerių! — menkesnėms dovanėlėms saujai tolimesnių giminaičių, daugiausia iš Noros pusės — 6100 dolerių! — Kalėdų atvirukams iš kanceliarinių prekių parduotuvės už trijų durų nuo Čipo , prekybiniame rajone, kur visos kainos — dvigubos; 6100 dolerių! — vakaronei, kasmetinei prieškalėdinei puotai Krenkų namuose.

Ir kas iš viso to liko? Gal koks vienas ar du naudingi daikčiukai, bet ne daugiau — iš 6100 dolerių!

Su didžiuliu palengvėjimu Liuteris suskaičiavo nuostolius, lyg dėl jų būtų kaltas kažkas kitas. Įrodymai labai gražiai derinosi, ir byla atrodė visai aiški.

Galop ties labdaros skaičiais jis kiek padvejojo. Dovanos bažnyčiai, žaislų kampanijai, benamių pastogei ir maisto bankui. Tačiau prabėgęs mintimis dosnumo akcijas, jis vėl grįžo prie baisios išvados — 6100 dolerių Kalėdoms.

„Devyni procentai gryno mano uždarbio“, — negalėdamas patikėti tarė jis. — „Šeši tūkstančiai šimtas. Grynais. Visi šeši šimtai neapmokestinamųjų“.

Susinervinęs pasielgė kaip retai kada elgdavosi — išsitraukė iš stalčiaus butelį konjako ir truktelėjo kelis kartus.

Išmiegojo nuo trijų iki šešių, ir dušas sugrąžino jam jėgas. Nora nerimo dėl kavos ir avižinės košės, bet Liuteris visko atsisakė. Jis perskaitė laikraštį, pasijuokė iš komiksų, porą sykių ją patikino, kad Bleira iš tiesų linksminasi, paskui pabučiavo ją ir išbėgo į biurą: užsiėmęs žmogus — tvarkyti reikalų.

Kelionių agentūra buvo įsikūrusi Liuterio pastato atriume. Pro ją jis praeidavo bent keliskart per dieną, retai tepažvelgdavo į vitrinoje šviečiančius paplūdimius, kalnus, jachtas ir piramides. Tai buvo skirta laimingiesiems, galintiems pakeliauti. Liuteris niekuomet nebuvo ten užėjęs, iš tikrųjų niekuomet nebuvo net susimąstęs apie tai. Atostogas — penkias dienas — jie praleisdavo prie jūros, draugo nuomojamame name, ir dar džiaugėsi tai išgali su tokiais jo darbo mastais.

Tuoj po dešimtos jis vogčiomis paspruko iš darbo. Nulipo laiptais, kad niekam nieko nereikėtų aiškinti, ir šovė pro Regency Trave l agentūros duris. Jo laukė Bifė.

Bifė plaukuose segėjo didelę gėlę, veidas blizgėjo variniu, vaškiniu įdegiu, visa ji atrodė taip, lyg būtų čia valandžiukei užbėgusi per deginimosi paplūdimyje pertrauką. Nuo mielos šypsenos Liuteris sustingo lyg įbestas, o nuo pirmųjų žodžių visai apstulbo.

— Jums reikia kruizo, — ištarė ji.

— Iš kur jūs žinote? — vargais negalais sumurmėjo jis.

Bifė pačiupo jį už rankos, vis kratė, vedė prie ilgo stalo, pasodino iš vienos pusės jį, o pati įsitaisė iš kitos. Ilgos bronzinės kojos, pastebėjo Liuteris. Paplūdimio kojos.

— Gruodis — geriausias metų laikas kruizui, — pradėjo ji, ir Liuteris jau buvo nuginkluotas. Srautu pasipylė lankstinukai. Ji lankstė ir dėjo juos ant stalo prieš užsisvajojusias jo akis.

— Dirbate šiame pastate? — pasiteiravo ji po truputį kreipdama kalbą pinigų link.

— Vilis ir Bekas, šeštame aukšte, — atsakė Liuteris, neatitraukdamas akių nuo plaukiojančių rūmų, begalinių paplūdimių.

— Užstatas ir laidavimas? — paklausė ji.

Liuteris mažumėlę krūptelėjo.

— Ne. Mokesčių inspekcija.

— Atleiskite, — ištarė ji grauždamasi dėl apsirikimo. Išblyškęs, tamsiais ratilais paakiuose, aklinai užsagstyta standartine mėlyna Oksfordo eilute su prasta gimnazisto kaklaraiščio imitacija. Turėjo greičiau susivokti. Na, gerai. Ji paėmė dar blizgesnių lankstinukų.

— Nemanau, kad dažnai susilauktume klientų iš jūsų firmos.

— Mes ne kažin kaip leidžiame atostogas. Darbo iki kaklo. Man patinka štai šitas.

— Puikus pasirinkimas.

Jie sutarė dėl Islandijos princesės , naujintėlaičio jūrų giganto, galinčio priimti tris tūkstančius keleivių, turinčio keturis baseinus, tris kazino, maitinimas — kiaurą parą, aštuoni sustojimai Karibų jūroje, — paslaugų sąrašas vis tęsėsi ir tęsėsi. Liuteris išėjo su krūva lankstinukų ir nulėkė į savo biurą šeštajame aukšte.

Pasalą suplanavo rūpestingai. Pirma, užsibuvo darbe, ir tai nebuvo neįprasta: ruošti sceną vakaro įvykiams. Dėl oro jam pasisekė, nes jis vis dar buvo baisus. Sunkoka įsijausti į metų laiką, kai dangus pritvinkęs ir pilkas. Ir daug lengviau svajoti apie dešimt ištaigingų dienelių saulėkaitoje.

Jis būtinai šliūkštelėsiąs žibalo į ugnį, jeigu Nora liautųsi nerimavusi dėl Bleiros. Paprasčiausiai paminėtų kokią siaubingesnę naujieną apie naują virusą arba kokio Kolumbijos kaimelio skerdynes — jinai tikrai pasiduotų jaukui. Reikia išlaikyti jos mintis kuo toliau nuo Kalėdų džiaugsmų. Juk nebus taip, kaip visada, kai Bleiros nėra?..

Kodėl gi šiemet nepadarius pertraukos? Pasislėpkime. Pabėkime. Suteikime sau malonumo.