Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Tik minutėlę, Voltai. Galiu užeiti?

— Žinoma.

Liuteris įšlubavo į prieškambarį, kur įsitaisė ant kilimėlio. Ant batų buvo sniego, ir jis nenorėjo palikti pėdų.

— Gal paimsiu tavo paltą? — paklausė Voltas. Virtuvėje kažkas kepė, ir Liuteris palaikė tai geru ženklu.

— Ne, ačiū. Kaip Bevė?

— Jai šiandien gerai, ačiū. Mes jau buvome susiruošę ateiti pasimatyti su Bleira, bet ėmė snigti. Tai kaip tas sužadėtinis?

— Labai puikus jaunuolis, — atsakė Liuteris.

Iš svetainės atėjo Bevė, pasisveikino, palinkėjo linksmų Kalėdų. Ji vilkėjo raudoną šventinį megztinį ir atrodė nepasikeitusi, bent jau Liuterio akimis. Sklido gandai, neva gydytojas jai davęs šešis mėnesius.

— Gana bjauriai kritai, — šypsodamasis pasakė Voltas.

— Galėjo būti ir blogiau, — atsakė Liuteris ir šyptelėjo stengdamasis pasismaginti, kad jau tapo juokų objektu. „Šios temos neplėtosime“, — paskelbė pats sau.

Jis atsikrenkštė ir tarė:

— Klausykit, Bleira grįžo dešimčiai dienų, todėl mes nebeplauksim į kruizą. Abu su žmona norėtume, kad jūs, bičiuliai, ten vyktumėte, — jis kilstelėjo voką, tarsi šitaip pamojuodamas jiems.

Atsakymo teko palaukti, nes buvo apsikeista žvilgsniais, stengiamasi sukaupti mintis. Jie buvo priblokšti, ir gerą laiko tarpą negalėjo pratarti nė žodžio. Taigi Liuteris varė toliau:

— Lėktuvas išskrenda rytoj po pietų. Turėsite nusigauti ten anksčiau, kad pakeistų vardus ir visa kita — truputis vargo, bet vertėtų. Šiandien jau paskambinau į kelionių agentūrą. Dešimt dienų Karibų jūroje, paplūdimiai, salos, viskas. Bus svajonių atostogos.

Voltas papurtė galvą: „Ne“, bet tik nežymiai. Bevei sudrėko akys. Nė vienas negalėjo pratarti nė žodžio, kol pagaliau Voltas nelabai įtikinamai išspaudė:

— Negalime, Liuteri, taip neteisinga.

— Nebūkite kvaili. Nepirkau kelionės draudimo, tai jeigu ne važiuosit, viskas pražus veltui.

Bevė pažvelgė į Voltą, o jis jau žvelgė į ją, ir kai jų žvilgsniai susidūrė, Liuteris suprato:“ Beprotiška, bet kodėl gi ne?“

— Nesu tikra, ar daktaras leis, — silpnu balsu pratarė ji.

— Ir dar tas Leksorivs su priekiniu degikliu, aš jau susitariau, — sumurmėjo sau po nosim Voltas kasydamasis pakaušį.

— Ir esame prižadėję Šortams atvažiuoti švęsti Naujųjų, — pridūrė Bevė susimąsčiusi.

— Benis minėjo, kad gali užvažiuoti.

Benis buvo jų vyriausiasis sūnus, jau seniai nebuvęs namie.

— Ir kaip katinas? — paklausė Bevė.

Liuteris davė jiems laiko išsisukinėti ir atsikalbinėti, o kai menki jų argumentai baigėsi, jis pasakė:

— Tai mūsų dovana jums, nuoširdus, be jokių sąlygų kalėdinis pasiūlymas iš visos širdies — judviem, kuriems šiuo momentu sunku ir atsikalbinėti. Važiuokit ir tiek, gerai?

— Nesu tikra, kad turėsiu ką apsirengti, — kaip ir buvo galima tikėtis, pasakė Bevė.

Į tai Voltas atitarė:

— Nebūk juokinga.

Slopstant jų pasipriešinimui, Liuteris žengė paskutinį žingsnį. Jis įbruko Voltui voką.

— Čia viskas: bilietai lėktuvui, kruizo pasai, lankstinukai — viskas, taip pat ir kelionių agentūros telefonas.

— Kiek tai kainavo, Liuterį? Jei važiuosime, tai tau atlyginsime.

— Čia paprasčiausia dovana, Voltai. Jokios kainos, jokio išsimokėjimo. Nekomplikuok visko.

Voltas suprato, bet išdidumas darė savo.

— Turėsime apie tai pasikalbėti, kai sugrįšime.

Štai, jie jau išvykę ir sugrįžę.

— Tada galėsime apie viską pasikalbėti.

— O kaip katinas? — vėl užsiminė Bevė.

Voltas, rimtai susimąstęs, įsižnybo į smakrą ir pasakė:

— Taip, problema rimta. Globos namams skambinti per vėlu.

Slėpiningai padelsęs, į prieškambarį įtipeno didžiulis juodas ilgaplaukis katinas. Pasitrynė Voltui į koją, o paskui ilgam įrėmė žvilgsnį į Liuterį.

— Negalime tiesiog imti jį ir palikti, — prabilo ponia Šyl.

— Ne, negalime, — pasakė Voltas.

Liuteris negalėjo pakęsti kačių.

— Galime paprašyti Džudės Beker, — vėl tarstelėjo ji.

— Jokių problemų. Aš juo pasirūpinsiu, — tarė Liuteris sunkiai nurijęs seiles ir puikiai žinodamas, kad vargas teks Norai.

— Tikrai? — truputį per skubiai paklausė Voltas.

— Jokių problemų.

Katinas dar sykį pažvelgė į Liuterį ir nupėdino. Jausmas aiškiai buvo abipusis.

Atsisveikinimas truko žymiai ilgiau nei pasisveikinimas, ir, apkabinęs Bevę, Liuteris išsigando, kad ji sulūš. Po storiausiu megztiniu slypėjo trapi ir ligota moterytė. Per skruostus jai riedėjo ašaros.

— Paskambinsiu Norai, — sušnabždėjo ji. — Ačiū. Senam, kietam kaip titnagas Voltui akys irgi sudrėko.

Ant laiptelių, paskutinįkart spausdamas ranką, jis pasakė:

— Tai taip daug reiškia, Liuteri. Ačiū tau.

Šylai vėl užsirakino, ir Liuteris patraukė namo. Kai jau nebereikėjo nešti sunkaus voko, kai atsikratė brangiųjų bilietų ir storų lankstinukų, išsilaisvino nuo ten slypinčio pataikavimo sau pačiam, galėjo žingsniuoti kiek greičiau. Ir, sklidinas pasitenkinimo dėl puikios dovanos, Liuteris šlubavo tiesus ir išdidus.

Prie gatvės stabtelėjo ir pasižiūrėjo per petį. Šylų namas, prieš kelias akimirkas tamsus kaip urvas, dabar atgijo nuo šviesų, uždegtų ir viršuje, ir pirmame aukšte. „Krausis daiktus visą naktį“, — pagalvojo Liuteris.

Kitoje gatvės pusėje atsivėrė durys, ir iš Krenkų svetainės su triukšmu išvirto Goldžių šeimynėlė. Drauge su jais pasiliejo ir po visą Hemloką aidu pasklido juokas ir muzika. Pasirodė pirmieji ženklai, kad vakaronė eina į pabaigą.

Stovėdamas gatvės pakrašty, retoms snaigėms besileidžiant ant vilnonės kepurės ir šaliko, ir žiūrėdamas į ką tik išpuoštus namus, kuriuose buvo susigrūdę kone visi gatvės kaimynai, Liuteris stabtelėjo, kad suskaičiuotų tuos visus stebuklus, kuriuos gyvenime turi. Namo grįžo Bleira, parsivežė tikrai puikų, gražų, mandagų jaunuolį, aiškiai pametusį galvą dėl jos. Ir kuris tą akimirką drauge su Marčių — ar kuo jis vardu — buvo pati vakarėlio siela.

O Liuteris galėjo būti dėkingas, kad pajėgia stovėti, o ne taikiai gulėti ant plokštės Franklino šarvojimo namuose ar lovoje ligoninėje, reanimacijos palatoje, visas apkabinėtas vamzdeliais. Vis dar šiurpino mintis prisiminus, kaip ritosi stogu žemyn galva. Žinoma jam labai pasisekė.

Tikra Dievo dovana — draugai ir kaimynai, sutikę paaukoti savo Kūčių planus, kad tik išgelbėtų jį.

Jis pažvelgė į kaminą, nuo kurio jį stebėjo Brikslio besmegenis. Apvalus besišypsantis veidas, cilindras, pypkė iš kukurūzų burbuolės. Nuvilnijo vėjo šuoras, ir Liuteriui pasirodė, kad besmegenis mirktelėjo jam.

Kaip visuomet išbadėjęs, Liuteris staiga labai užsimanė rūkyto upėtakio. Pasileido ilgon kelionėn per sniegą. „Valgysiu ir vaisinių sausainių“, — davė sau žodį.

Nešvęsti Kalėdų — kokia absurdiška mintis.

Gal kitais metais.

Išnašos

Amortizacija — skolų išmokėjimas dalimis. Vert.

Nerekomenduojama asmenims iki 17 metų. Vert.

Nedidelė brangių moteriškų drabužių ir reikmenų parduotuvė. Vert.