Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Pardavėjas uždarinėjo vyninės prekylangį ir ruošėsi rakinti duris. Vieniša kasininkė skubiai trumpino paskutinių klientų eilę. Prieš Norą buvo trys žmonės, už jos — vienas. Palto kišenėje suskambo mobilusis.

— Klausau, — pusiaušnibžda atsiliepė ji.

— Nora, čia Dagas Zabriskis.

— Sveiki, Tėve, — ištarė ji, ir pasidarė silpna. Išdavė jo balsas.

— Mes čia turime šiokių tokių problemėlių, — liūdnai pradėjo jis. — Žinai, tipiškas Kūčių chaosas, visi laksto kaip patrakę. Dar užsuko Betės tetulė iš Toledo, visai netikėtai, ir viską dar labiau apsunkino. Bijau, kad negalėsime užbėgti ir šįvakar pasimatyti su Bleira.

Kalbėjo taip, lyg nebūtų matęs Bleiros jau daug metų.

— Kaip gaila, — tesugebėjo išspausti Nora beveik nė trupučio neapgailestaudama. Jai norėjosi vienu metu ir keiktis, ir verkti. — Kada nors kitą kartą.

— Tai nieko tokio, ar ne?

— Nieko tokio, Tėve.

Atsilabino vienas kitam palinkėję linksmų Kalėdų bei visa kita, ir Nora prikando virpančią lūpą. Sumokėjo už vyną, paskui pusę mylios tempė jį iki mašinos, žengė sunkiai, tarsi akmenis vilkdama, mintyse — vien dygūs priekaištai savo vyrui. Nulėkė iki Krogerio, per minią prasibrovė į vidų ir nusliūkino palei lentynas ieškodama karamelės.

Paskambino Liuteriui, bet tas neatsakė. Geriau jau dabar būtų ant stogo.

Jie susitiko prie žemės riešutų sviesto, abu tuo pat metu pastebėję vienas kitą. Ji pažino raudonų plaukų kupetą, žilstelėjusią ugninę barzdą ir nedidelius juodus apvalius akinius, tačiau niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. O jis tuojau sumojo:

— Linksmų Kalėdų, Nora.

— Linksmų Kalėdų ir jums, — atsakė ji skubiai ir šiltai nusišypsojo. Kažkas bloga nutikę jam su žmona — arba mirė nuo kokios ligos, arba pabėgo su jaunesniu. Prieš kelerius metus jie buvo susitikę iškilmingame pokylyje — prisiminė ji. Vėliau ji išgirdo apie jo žmoną. Koks jo vardas? Gal dirba universitete? Gerai apsirengęs — megztinis po dailiu neperlyjamu apsiaustu.

— Kodėl taip skubate? — paklausė jis. Pats nešėsi tuščią krepšj.

— Ai, žinote, pritrūko paskutinę minutę. O jūs? — jai kilo įspūdis, kad jis išvis nieko neveikia, išėjo į parduotuves drauge su visais vien kad išeitų, jis, matyt, vienišas.

Kas, po galais, nutikę jo žmonai?

Gedulo juostelės nematyti.

— Prireikė kelių dalykėlių. Ryt — dideli pietūs, a? — paklausė jis žiūrėdamas į riešutų sviestą.

— Tiesą sakant, šįvakar. Iš Pietų Amerikos grįžta duktė, tai skubiai ruošiamės nedideliam vakarėliui.

— Bleira?

— Taip.

Jis pažįsta Bleirą!

Tarsi šokdama nuo uolos, Nora instinktyviai pasakė:

— Gal užvažiuotumėte trumpam?

— Tikrai kviečiate?

— Taip, žinoma, galima užeiti ir greitai išeiti. Bus daug žmonių, daug skanaus maisto — pagalvojo apie rūkytą upėtakį ir norėjo užsičiaupti. Žinoma, akimirksniu prisimins ir jo vardą.

— Kokiu metu? — paklausė jis aiškiai apsidžiaugęs.

— Kuo anksčiau, tuo geriau. Na, tarkim, apie septynias.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Vos už dviejų valandų.

Dvi valandos! Nora turėjo laikrodį, tačiau, išgirdus iš kito, pasidarė baisu. Dvi valandos!

— Oi, jau reikia bėgti, — pasakė ji.

— Gyvenate Hemloke? — pasiteiravo jis.

— Taip. 1478-ame name.

Kas tas žmogus?

Ji spruko tolyn beveik melsdamasi, kad tik kaip nors iš atminties iškiltų jo vardas. Rado karamelės, zefyrinio kremo ir paplotėlių pyragui.

Prie greitosios kasos — perkantiems mažiau nei dešimt daiktų — eilė buvo nusidriekusi iki pat šaldytuvų. Nora stojo drauge su kitais, beveik nematydama kasininkės, visai nenorėdama žiūrėti į laikrodį, svyruodama ant bedugnės krašto: jos laukė visiška ir nenusakomai klaiki kapituliacija. XVII

Liuteris laukė kuo ilgiau, nors neturėjo nė sekundės laisvo laiko. Netrukus, pusę šešių, sutems, ir pašėlusią akimirką jis stengėsi atsikratyti kvailos minties kelti senąjį besmegenį prisidengus tamsa. Nieko neišeis, ir jis tai žinojo, tačiau buvo sunku išlikti racionaliam.

Kelias akimirkas sugaišo planuodamas. Būtinai teks atakuoti iš vidinio kiemo — nė už ką pasaulyje jis neleis Voltui Šylui, Vikui Fromejeriui nei kam kitam stebėti, kaip jis dirba.

Liuteris išvilko besmegenį iš rūsio nei jo nepažeidęs, nei pats nesusižeidęs, tačiau iki kiemo nusigavo baisiai keikdamasis. Iš palėpės išsitraukė kopėčias. Kol kas jo niekas nepastebėjo, bent jam taip atrodė.

Stogas buvo drėgnas, su viena kita ledo dėme. Ir dar — viršuje buvo žymiai šalčiau. Prisirišęs prie juosmens ketvirčio colio nailoninę virvę, Liuteris kaip katė, persigandęs, kabarojosi aukštyn bituminėmis čerpėmis, kol pasiekė kraigą. Žvilgtelėjo per viršų į kitą stogo pusę — tiesiai prieš jį, apačioje, — Šylai.

Užmetė virvę aplink kaminą, paskui kelis colius paslinko žemyn, atgal, kol pasiekė ledo dėmę ir slystelėjo dvi pėdas. Susigriebęs luktelėjo, kol vėl ims plakti širdis. Su siaubu pažvelgė žemyn. Jei nutiks tokia tragedija ir jis kris, tai trumpai palėks laisvu kritimu ir trenksis žemėn į metalinės kiemo furnitūros, įtaisytos į kietas plytas, tarpą. Mirtis nebus staigi, ne, pone. Jis kentės, ir jeigu nemirs, bus susilaužęs sprandą arba liks pažeistos smegenys.

Kaip be galo kvaila. Penkiasdešimt ketverių metų vyriškis, o leidžiasi į štai tokius žaidimus.

Pats baisiausias numeris — užkelti ant viršaus kopėčias; tai jis sugebėjo padaryti suleidęs nagus į čerpes ir kartkartėmis viena koja vis atsispirdamas į stogo lietvamzdį. Vėl atsidūręs ant žemės, jis giliai atsikvėpė ir pasveikino pats save sėkmingai nukakusį ir grįžusį iš aukštybių.

Besmegenis buvo iš keturių dalių: plati apvali apačia, paskui — dar vienas rutulys, toliau — liemuo su viena mojuojančia ranka, o kita įremta į šoną, paskui — besišypsanti galva, traukianti kukurūzų burbuolės pypkę ir apvožta juodu cilindru. Liuteris niurzgėdamas surinko tas dalis, sustatė tą prakeiktąjį besmegenį, vieną kiton sugrūdęs plastmasines detales. Į vidurinę dalį įsuko lempą, įjungė į aštuoniasdešimt pėdų ilgintuvą, apvyniojo besmegeniui apie juosmenį virvę ir pastatė iš karto taip, kaip bus tempiamas viršun.

Buvo be penkiolikos penkios. Duktė su naujuoju sužadėtiniu pasieks žemę po vienos valandos ir penkiolikos minučių. Nuvažiuoti į oro uostą reikia dvidešimt minučių, dar pridėk mašinai pastatyti, pasiekti autobusu sales, nueiti, prasistumti, prasibrauti.

Liuteris jau norėjo pasiduoti ir griebtis konjako butelio.

Bet jis tvirtai apsuko virvę aplink kaminą, ir besmegenis ėmė kilti. Jis lipo kopėčiomis drauge su juo, perkėlė per lataką, ant čerpių. Liuteris trukteli — besmegenis truputį pakyla. Jis — tik keturiasdešimt svarų kieto plastiko, tačiau netrukus ėmė atrodyti daug sunkesnis. Pamažu, šonas prie šono, jie abu kopė aukštyn: Liuteris — visomis keturiomis, besmegenis — colis po colio slinkdamas nugara.

Tik šiokia tokia prieblanda, ir daugiau jokios paguodos iš dangaus. Kai juodu pasieks kraigą, Liuteris taps matomas. Teks atsistoti besitąsant su tuo besmegeniu ir betvirtinant jį prie kamino priekio, o kai jau viskas atsidurs savo vietose, reikės uždegti dviejų šimtų vatų lempą, ir senasis besmegenis įsilies į keturiasdešimt vieno kompaniono bendriją, o visas Hemlokas sužinos, kad Liuteris pasidavė. Taigi jis stabtelėjo akimirką prie pat kraigo ir bandė įsiteigti, kad jam visai nesvarbu, ką sakys ar galvos kaimynai. Jis pagriebė besmegenį laikančią virvę, atsirėmė nugara į stogą, pažvelgė į debesis virš galvos ir pajuto, kad prakaituoja ir šąla. Jie juoksis, kikens ir daugybę metų seks istoriją, kaip Liuteris bandė išvengti Kalėdų, o jisai pats taps pašaipos taikiniu, tačiau koks gi iš tikrųjų skirtumas?