Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Minia prasiskyrė, kad leistų pravažiuoti greitajai. Ši sustojo už dešimt pėdų nuo kopėčių, nuo vyriškio, kabančio už kojų, ir jo busimųjų gelbėtojų. Iššoko du medikai ir gaisrininkas, nukėlė kopėčias, nuvarė Fromejerį su visa jo kariauna, paskui vienas jų rūpestingai po ponu Krenku pavarė greitosios automobilį.

— Liuteri, ką tu ten darai? — lėkdama per minią suriko Nora.

— O į ką tai panašu? — atrėžė jis, ir galva sutvinkčiojo dar smarkiau.

— Tau viskas gerai?

— Nuostabu.

Medikai ir gaisrininkas užsilipo ant mašinos stogo, greitai Liuterį kilstelėjo, atpainiojo laidą, susiraizgiusį su virve, paskui palengvėle nuleido ir jį patį. Keletas žmonių paplojo, bet dauguma nerodė susidomėjimo.

Medikai patikrino Liuterio būklę, tada nuleido ant žemės ir nunešė prie mašinos paskuigalio, kur buvo atidarytos durys. Kojos Liuteriui buvo nutirpusios, jis negalėjo atsistoti. Visas drebėjo, todėl vienas medikas užmetė ant jo du oranžinius apklotus. Sėdėdamas ten, greitukės gale, ir žiūrėdamas į gatvę bei stengdamasis nekreipti dėmesio į besilinksminančią žioplių minią, be abejo, dėl to, kad jis — pažemintas, Liuteris jautė tik palengvėjimą. Kristi žemyn galva nuo stogo teko trumpai, bet siaubo patyrė per akis. Laimė, dabar jis visiškai atgavęs sąmonę.

Tegu sau spokso, tegu žiopso. Jam pernelyg skauda, kad kreiptų į juos dėmesį.

Priėjo Nora jo apžiūrėti. Ji pažino gaisrininką Kistlerį ir gydytoją Kendalį — tai buvo tie patys šaunūs jaunuoliai, prieš keletą savaičių užėję parduoti vaisinių sausainių savo labdaros fondui. Ji padėkojo jiems, kad išgelbėjo vyrą.

— Norite į ligoninę? — paklausė Kendalis.

— Tik dėl viso pikto, — pasakė Kistleris.

— Ne, ačiū, — atsakė Liuteris kalendamas dantimis. — Niekas nelūžo, — nors tą akimirką atrodė, kad jis sulūžęs visas.

Skubiai atlėkė policijos automobilis, sustojo gatvėje ir, aišku, neišjungė švyturėlio. Pasidairyti, kas vyksta, per minią atbrido Trynas su Salinu.

Fromejeris, Bekeris, Keras, Šylas, Brikslis, Kropas, Goldis, Belingtonas — visi susibūrė aplink Liuterį ir Norą. Su jais buvo ir Spaikas. Liuteriui ten besėdint, besiglostant sužeidimus ir atsakinėjant į banalius uniformuotųjų berniukų klausimus, kad geriau matytų, aplink susigrūdo beveik visas Hemlokas.

Vos sugromuliavęs reikalo esmę, Šalinas gana garsiai paklausė:

— Besmegenis? Maniau, jūs, pone Krenkai, šiemet Kalėdų nešvęsite. Iš pradžių skolinatės eglę, dabar štai toks reikaliukas.

— Kas atsitiko, Liuteri? — šūktelėjo Fromejeris. Tai buvo viešumai skirtas klausimas. Atsakymo laukė visi.

Liuteris pažvelgė į Norą ir suvokė, kad toji nesiruošia tarti nė žodžio. Aiškintis teks jam.

— Bleira grįžta namo, Kalėdų, — burbtelėjo jis trindamasis kairę blauzdą.

— Bleira grįžta namo, — garsiai pakartojo Fromejeris, ir naujiena nuvilnijo per minią. Kad ir ką tuo momentu apie Liuterį manė kaimynai, Bleirą dievino visi. Ji augo jų akyse, jie išlydėjo ją į koledžą ir kiekvieną vasarą laukdavo grįžtant. Ji buvo padėjusi prižiūrėti daugumą mažesnių Hemloko vaikų. Pati būdama vienturtė, Bleira kitus vaikus globodavo kaip savo šeimos narius. Visiems ji buvo vyresnioji sesuo.

— Ir ji parsiveža sužadėtinį, — pridėjo Liuteris, ir ši žinia taip pat pasklido stebėtojų minioje.

— Kas ta Bleira? — paklausė Šalinas tarsi žmogžudystę besiaiškinantis detektyvas, ieškantis pėdsakų.

— Tai mano duktė, — paaiškino Liuteris nežinantiems. — Ji maždaug prieš mėnesį išvažiavo į Peru su Taikos korpusu, nesiruošdama grįžti metus, bent jau taip manėme. Šiandien apie vienuoliktą ji paskambino. Iš Majamio. Kad grįžta namo — padarys mums staigmeną Kalėdų proga, ir kad parsiveža sužadėtinį — kažkokį daktarą, kurį tenai nuvažiavusi sutiko, — Nora pasislinko arčiau ir dabar jį laikė už alkūnės.

— Ir ji viliasi pamatyti Kalėdų eglutę? — pasiteiravo Fromejeris.

— Taip.

— Ir besmegenį?

— Žinoma.

— O kasmetinę Krenkų kalėdinę vakaronę?

— Ir ją norėtų.

Kol Fromejeris aiškinosi, minia pasislinko artyn.

— Kada ji grįš? — paklausė jis.

— Lėktuvas nusileidžia šeštą.

— Šeštą!

Žmonės pasižiūrėjo į laikrodžius. Liuteris pasitrynė kitą blauzdą. Dabar kojos jau dilgsėjo — geras požymis.

Jomis vėl teka kraujas.

Vikas Fromejeris žingtelėjo atgal ir pasižiūrėjo kaimynams į akis. Jis atsikrenkštė, kilstelėjo smakrą ir pradėjo:

— Gerai, žmonės, štai koks žaidimo planas. Mes suruošime vakaronę čia, pas Krenkus, kalėdines sutiktuves Bleirai. Tie iš jūsų, kurie gali, meskite viską ir ateikite padėti.

Nora, turi kalakutą?

— Ne, — suglumusi atsakė ta. — Tik rūkyto upėtakio.

— Rūkyto upėtakio?

— Tik tiek tegavau.

Kelios moteriškės susišnabždėjo:

— Rūkyto upėtakio?

— Kas turi kalakutą? — paklausė Fromejeris.

— Turime du, — atsiliepė Džudė Beker. — Abu orkaitėje.

— Puiku, — pasakė Fromejeris. — Klifai, pasiimi komandą, eini pas Brikslius ir paimi jų besmegenį. Paimk ir lempučių, ištempsime ant Liuterio krūmų. Visi eikite namo, persirenkite. Atsineškite bet kokio maisto, kokio tik galite, ir vėl sugrįžkite čia po pusvalandžio.

Jis pažvelgė į Saliną su Trynu ir pasakė:

— Jūs, vaikinai, važiuojate į oro uostą.

— O ko? — paklausė Šalinas.

— Reikės parvežti namo Bleirą.

— Nesu tikras, ar galėsime.

— Gal man paskambinti komisarui?

Trynas su Salinu nuėjo prie automobilio. Kaimynai, gavę nurodymus iš Fromejerio, ėmė skirstytis. Liuteris su Nora stebėjo, kaip jie liejasi į abi Hemloko puses — visi paskubom, visi turėdami tikslą.

Nora su ašarom akyse pažvelgė į Liuterį, ir tas pasijuto taip, tarsi irgi tuoj pravirks. Blauzdas perštėjo.

Fromejeris tarė:

— Kiek svečių susirinks į vakaronę?

— Oi, nežinau, — žvelgdama į tuščią gatvę atsiliepė Nora.

— Ne tiek, kiek tikiesi ateisiant, — pasakė jai Liuteris. — Andervudai paskambino ir atsisakė. Taip pat ir Doksė.

— Taip pat ir Tėvas Zabriskis, — pasakė Nora.

— Ar ne Mičas Andervudas? — pasiteiravo Fromejeris.

— Tas pats, bet jis neateis.

„Koks varganas vakarėlis“, — pagalvojo Fromejeris.

— Tai kiek jums reikia svečių?

— Kviečiame visus, — tarė Liuteris. — Visą gatvę.

— Taip, visą gatvę, — paprašė ir Nora.

Fromejeris pasižiūrėjo į Kistlerį ir paklausė:

— Kiek šiąnakt stotyje vaikinų?

— Aštuoni.

— č) gaisrininkai su medikais irgi gali atvažiuoti? — paklausė Noros Vikas.

— Taip, kviečiame visus, — atsakė ji.

— Taip pat ir policiją, — pridūrė Liuteris.

— Bus visa minia.

— Na, ir puiku, ar ne, Liuteri? — neva klausdama teigė Nora.

Jis aukščiau užsitraukė apklotus ir pasakė:

— Taip, minia Bleirai labai patiktų.

— O giedotojai? — paklausė Fromejeris.

— Irgi puiku, — atsakė Nora.

Jie padėjo Liuteriui grįžti į namus, o į virtuvę jis jau nuėjo savo jėgomis, tik baisiai šlubuodamas. Kendalis jam paliko plastikinę lazdelę — o Liuteris dievagojosi tikrai jos neimsiąs.

Likę vienudu svetainėje su Trogdonų eglute, Liuteris ir Nora kelias akimirkas drauge sau ramiai pasėdėjo prie ugnies. Pasikalbėjo apie Bleirą. Bergždžiai bandė įsivaizduoti sužadėtinį — būsimą jaunikį, o vėliau — ir žentą.