Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Abu neapsakomai paveikė kaimynų vienybė. Kruizo nė sykio nepaminėjo.

Nora pažvelgė į laikrodį ir pasakė turinti susiruošti.

— Kaip gaila, kad neturėjau fotoaparato, — tarė ji nueidama. — Kabėjai ten, aukštai, už kojų, o pusė miesto žiūrėjo.

Ir juokėsi visą kelią iki vonios. XIX

Bleira tik truputėlį pyktelėjo, kad tėvai jos nelaukia prie atvykimo vartų. Žinoma, labai jau vėlai jiems pranešė, oro uostas pičpilnis, o jie, be abejo, neatsitraukdami ruošia vakaronę, bet ji juk galiausiai parsivežanti namo savo vienintelį, nepakartojamąjį. Tačiau ji nieko nepasakė petys petin, koja kojon su Enrike eidama didžiąja sale — juodu skynėsi kelią kažkaip grakščiai išvingiuodami pro susispaudusius žmones, bet vis neišsiskirdami ir žiūrėdami tik vienas į kitą.

Nė vienas jų nepasitiko ir prie bagažo atsiėmimo skyriaus. Tačiau jiems bestumiant lagaminus išėjimo link, Bleira pamatė, kad du policininkai laiko ranka pakeverzotą užrašą „Bleira ir Enrikis“.

Enrikės vardą jie buvo užrašę netaisyklingai, tačiau argi tą akimirką tai buvo svarbu? Bleira jiems šūktelėjo, ir pastarieji puolė veikti — susėmė bagažą ir palydėjo juos pro žmonių masę. Karininkas Šalinas, jau išėjus į lauką, paaiškino, kad komisaras Bleirai ir Enrikei paskyręs policijos eskortą. Sveika sugrįžusi namo!

— Laukia vakaronė, — jiems bekemšant daiktus į policininkų mašinos bagažinę pasakė jis. Automobilį, pažeisdami taisykles, buvo pastatę prie šaligatvio, už taksi. Antrasis policijos automobilis stovėjo už pirmojo.

Kaip Pietų Amerikos gyventojas, Enrike labai jau nenoriai sėdosi į policijos automobilį. Jis nervingai žvalgėsi aplinkui — į pėsčiųjų grūstį, taksi ir autobusus, sustatytus taip, kad net šonai trinasi, į rėkiančius žmones, švilpiančius apsaugininkus. Jam šmėkštelėjo mintis sprukti, paskui žvilgsnis sugrįžo prie žavaus mylimos merginos veidelio.

— Eime, — pasakė ji, ir abu sušoko į vidų. Enrike sektų paskui ją bet kur. Du automobiliai mirksinčiomis šviesomis nulėkė tolyn šaudami per grūstį, stumdami kitus į gatvės pakraštį.

— Taip būna visą laiką? — pašnibždom paklausė Enrike.

— Niekada, — atsakė Bleira. „Kaip gražiai paklausė“, — pamanė ji.

Karininkas Trynas vairavo pašėlusiai, karininkas Šalinas šypsojosi prisiminęs, kaip Liuteris Krenkas kybojo su virve ant kojų, o visi kaimynai spigino į jį. Bet jis nesakysiąs nė žodžio. Bleira niekada nesužinosianti tiesos — taip prisakęs Vikas Fromejeris, kuris galiausiai prasimušė iki mero, paskui šnektelėjo ir su komisaru.

Artėjant į priemiestį, eismas retėjo, ėmė patyliukais snyguriuoti.

— Praneša, kad bus keturi coliai, — per petį pasakė Šalinas. — Ar Peru būna sniego?

— Kalnuose, — pasakė Enrike. — Bet aš gyvenu Limoje, sostinėje.

— Vieną kartą mano pusbrolis važiavo į Meksiką, — pradėjo Šalinas, bet nebaigė, nes nebuvo ko pridurti. Pusbrolis vos nenumirė, tačiau Šalinas išmintingai nusprendė nesileisti į siaubo pasakojimus apie trečiąjį pasaulį.

Bleira buvo pasiryžusi ginti nuo bet kokių užuominų savo sužadėtinį ir jo gimtinę, todėl ji skubiai pertraukė klausimu:

— O nuo Padėkos dienos snigo?

Tema apie orą — pati nekalčiausia iš visų.

— Buvo du coliai prieš savaitę, ar ne? — pasakė Šalinas žiūrėdamas į Tryną, kuris, įsikirtęs į vairą, stengėsi sėkmingai neatsilikti daugiau nei per penkias pėdas nuo priešais važiuojančio policijos automobilio.

— Keturi, — labai tvirtai pareiškė Trynas.

— Ne, du, juk taip? — paprieštaravo Šalinas.

— Keturi, — nenusileido Trynas purtydamas galvą, ir tai erzino Saliną.

Galiausiai jie sutarė, kad buvo trys coliai sniego, o Bleira su Enrike spaudėsi gale dairydamiesi į dailiai išpuoštų namukų eiles.

— Jau beveik atvažiavom, — švelniai tarė ji. — Čia Stentonas, toliau — jau Hemlokas.

Spaikas stovėjo žvalgyboje. Jis dukart mirktelėjo žalia šviesele su skautišku signaliniu žibintu, ir scena veiksmui buvo paruošta.

Liuteris apgailėtinai nuklibinkščiavo į vonią, kur paskutinius potėpius ant veido dėjosi Nora. Dvidešimt minučių ji desperatiškai mėgino viską, ką tik turėjo — pirminį tepalą, visokią pudrą, ryškalus. Jos nuostabi įdegusi oda buvo paslėpta nuo pat kaklo ir žemiau — ji buvo nusprendusi pasišviesinti veidą.

Tačiau nieko gero neišėjo.

— Atrodai išsekusi, — neslėpdamas tiesos pasakė Liuteris. Aplink galvą jai tvyrojo pudros debesis.

Liuteriui pernelyg skaudėjo, kad dar galėtų jaudintis dėl savo įdegio. Norai pasiūlius, jis apsirengė juodai — juodas megztinis ant juodo golfo, tamsiai pilkos kelnės. Kuo tamsesni drabužiai, tuo šviesesnė atrodys oda, pasak jos. Tą megztinį jis buvo apsivilkęs tik vieną kartą, ir, laimė, gimtadienio proga jį buvo padovanojusi Bleira. Golfo dar niekada nevilkėjo, ir nei jis, nei Nora niekaip neprisiminė, iš kur jis atsirado.

Liuteris jautėsi tarsi vienas iš mafijos vyresniųjų.

— Mesk visa tai, — pasakė jai, barškinančiai visokius buteliukus, rodos, besiruošiančiai paleisti kokį į Liuterį.

— Tai jau ne, — atkirto ji. — Bleira apie kruizą nesužinos, supratai, Liuteri?

— Tai ir nesakyk jai apie kruizą. Pasakyk, kad tau daktaras pataręs degintis, tarkim, na, dėl kokio vitamino trūkumo?

— D, gaunamo tiesiai iš saulės, ne iš soliariumo lempų. Dar viena kvaila mintis, Liuteri.

— Pasakyk, kad buvo labai karštas oras, kaip retą žiemą, kad daug dirbai lauke, pavyzdžiui, tvarkei gėlynus.

— Vis meluoti ir meluoti, nieko iš to neišeis. Ji ne akla. Pasižiūrės į tavo gėlynus ir pamatys, kad jie neliesti jau daug mėnesių.

— Oi.

— Dar turi stulbinančių idėjų?

— Gal mes iš anksto ruošėmės pavasario atostogoms? Pirkome deginimosi kremų.

— Labai juokinga.

Ji susierzinusi prasibruko pro jį ir paskui save paliko pudros šuorą. Liuteris klibinkščiavo koridoriumi ramstydamasis naująja lazdele, artėdamas į svetainę, kur jau būriavosi svečiai, kai išgirdo kažką surinkant:

— Štai ir jie!

Kadangi brezento juosta pasirodė netinkama, Ralfas Brikslis tiesiog rankomis laikė besmegenį, kad stovėtų priešais Krenkų kaminą, ant Liuterio stogo, sningant ir šąlant, kai kitame gatvės gale pamatė blykstelint žalią žibintą.

— Atvažiuoja! — riktelėjo apačion, į kiemą, kur jo padėjėjas Džudas Belingtonas laukė šalia kopėčių ir stengėsi pataisyti juostą.

Ralfas dabar žiūrėjo kiek iš aukšto (ir šiek tiek susierzinęs, nes ten, viršuje, buvo šalta ir darėsi dar šalčiau) į sujudusius kaimynus, besistengiančius padėti vienam iš savo būrio — kad ir Liuteriui Krenkui.

Šalia keliuko buvo suburtas ir ponios Elenos Mulholand netvirtai diriguojamas didelis choras, kuris dabar užtraukė „Skamba vėl“. Linda Goldi turėjo varpelių rinkinį, ir jos paskubom surinkta komanda ėmė tilindžiuoti jais drauge su choro plėšiama giesme. Pievelėje priešais kelią buvo pilna kaimynų vaikų — visi nekantriai laukė Bleiros ir jos naujojo mįslingojo sužadėtinio.

Kai prie Krenkų namo priartėjo policijos automobiliai, Hemloko vaikai ėmė garsiai ploti ir šaukti „Labas, labas!“

— Dieve mano, — pratarė Bleira. — Kokia minia.

Priešais Bekerius stovėjo gaisrininkų automobilis, o priešais Trogdonus — ryškiai žalia greitoji pagalba, ir, gavę ženklą, jie pradėjo mirksėti signaliniais švyturėliais, kad pasveikintų Bleirą. Kai policijos mašinos sustojo prie keliuko, pro duris iššoko pats Vikas Fromejeris.