Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Išsiurbsiu paskui, — pasakė Liuteris. — Patikrinkim, ar veiks lemputės.

Suskambo telefonas. Tai buvo Nora, dar labiau supanikavusi nei prieš tai.

— Nieko negaunu, Liuteri, nei kalakuto, nei kumpio, nei šokoladinių saldainių — nieko. Ir jokios gražios dovanos.

— Dovanų? Kam dar ieškai dovanų?

— Juk Kalėdos, Liuteri. Ar paskambinai Jarberiams ir Friskiams?

— Taip, — sumelavo jis, — tik buvo užimta.

— Skambink, Liuteri, nes niekas neateis. Bandžiau pagauti Maktyrus, Morisus ir Vornerius, visi užsiėmę. Kaip eglutė?

— Puošiu.

— Paskambinsiu vėliau.

Spaikas įjungė lemputes, ir eglutė atgijo. Jie užpuolė devynias žaisliukų dėžes visai nebesirūpindami, kur ką kabinti.

Iš kitos gatvės pusės pro binoklį juos stebėjo Voltas Šyląs. XV

Spaikas, pasilypėjęs kopėčiomis ir pavojingai pasviręs eglutės link, viena ranka kabino stiklinį angelėlį, kita — pūkuotą elniuką, kai Liuteris išgirdo takeliu parriedant automobilį. Jis metė žvilgsnį pro langą ir pamatė, kaip į garažą čiuožia Noros Audi.

— Tai Nora, — pasakė jis. Staigiai sumetė, kad Spaiko bendrininkavimas tvarkant eglutę jai turėtų likti nežinomas.

— Spaikai, jau turi išeiti, tuojau pat, — pasakė jis.

— Kodėl?

— Darbas baigtas, vaikeli, štai tau likusioji dvidešimtinė. Ačiū tau, ačiū.

Liuteris padėjo jam nulipti kopėčiomis, įteikė pinigus ir palydėjo pro priekines duris. Kai Nora įžengė virtuvėn, Spaikas nulėkė laipteliais ir išnyko.

— Iškraustyk mašiną, — sukomandavo ji. Nervai — jau ties riba, ir ji buvo bepratrūkstanti.

— Kas atsitiko? — paklausė jis ir akimirksniu pasigailėjo prašnekęs. Buvo visiškai akivaizdu, kas atsitiko.

Ji užvertė akis ir išsirėkė, paskui sukando dantis ir pakartojo:

— Iškraustyk mašiną.

Liuteris nustypino prie durų ir jau buvo beišeinąs, kai išgirdo:

— Kokia bjauri eglė!

Jis staigiai apsigręžė pasiryžęs mūšiui ir pasakė:

— Nepatinka — neimk.

— Raudonos lemputės? — nepatikliai paklausė ji. Trogdonas, teturėjęs vienintelį šių lempučių — raudonų spingsulių — vėrinį, buvo jį tvirtai apvyniojęs aplink kamieną. Liuteris pasvarstė, ar nenuėmus jo, bet būtų užtrukęs visą valandą, tad jie su Spaiku tik pasistengė jį paslėpti po žaisliukais. Nora, žinoma, pastebėjo šią „grožybę“ dar iš virtuvės.

Dabar ji tiesiog visa nosimi sulindo į eglę.

— Raudonos lemputės? Niekada nekabindavome raudonų lempučių.

— Radau jas dėžėje, — pamelavo Liuteris. Jam tikrai nepatiko meluoti, tačiau jis žinojo, kad artimiausiomis dienomis kitaip ir negalės.

— Kurioje dėžėje?

— Kaip tai „kurioje dėžėje?“ Mėčiau viską ant eglutės nežiūrom, kokią dėžę bepačiupęs, Nora. Dabar ne laikas jausmintis dėl eglutės.

— Žali varvekliai? — nukabinusi vieną nuo eglutės pasakė ji. — Kur tu radai šį stagarą?

— Nupirkau, paskutinį iš skautų, — iš dalies tiesa, nevisiškas melas.

Ji apsidairė po kambarį, pasižiūrėjo į išmėtytas tuščias dėžes ir nusprendė, kad yra svarbesnių dalykų, dėl kurių reikėtų jaudintis.

— Be to, — neprotingai pridūrė Liuteris, — jei ir toliau taip, tai kas gi ją matys?

— Užsičiaupk ir iškraustyk mašiną.

Ten buvo keturi maišai iš maisto parduotuvės, kurios Liuteris dar niekuomet nebuvo girdėjęs, trys pirkinių maišai su rankenėlėmis iš prekybos centro drabužių skyriaus, dėžė gaiviųjų gėrimų, dėžė geriamojo vandens ir baisių gėlių puokštė iš floristo, pagarsėjusio bjauriomis kainomis. Liuterio finansininko smegenys jau norėjo suvesti nuostolius, tačiau jis persigalvojo.

Kaip jis viską paaiškinsiąs savo biure? Visi jo sutaupyti pinigai — jau išmesti į balą. Be to, kruizas, į kurį jis neišvyko, bus grynas nuostolis, nes jis atsisakė pirkti kelionės draudimą. Finansinė katastrofa Liuteriui skausmingai žvelgė į akis, ir jis nieko negalėjo padaryti.

— Pagavai Jarberius ir Friskius? — paklausė Nora stovėdama prie telefono ir įrėmusi ragelį į ausį.

— Taip, jie negalės ateiti.

— Iškraustyk tuos maisto maišus, — įsakė ji, paskui kreipėsi, priglaudusi ragelį: — Sju, čia Nora. Linksmų Kalėdų. Klausyk, mus čia ką tik ištiko didžiulė staigmena. Namo grįžta Bleira su savo sužadėtiniu, bus čia šį vakarą, ir mes blaškomės kaip išprotėję, stengdamiesi paskutinę akimirką suorganizuoti vakaronę, — pauzė. — Peru. Manėme, kad nepasirodys iki kitų Kalėdų, — pauzė. — Taip, staigmena kaip reikiant, — pauzė. — Taip, su sužadėtiniu, — pauzė. — Jis gydytojas, — pauzė. — Jis iš kažkur, iš tenai, gal iš Peru, jie susipažino vos prieš kelias savaites ir jau tuokiasi, tai nėra reikalo aiškinti, koks čia šokas mums. Taigi šįvakar, — pauzė.

Liuteris ištraukė aštuonis svarus rūkyto Oregono upėtakio, supakuoto į oro nepraleidžiantį storą celofaną, — vaizdas buvo toks, kad ta žuvis sugauta prieš daugybę metų.

— Atrodo, bus smagus vakarėlis, — kalbėjo Nora. — Gaila, kad negali ateiti. Taip, apkabinsiu Bleirą nuo tavęs. Linksmų Kalėdų, Sju, — ji padėjo ragelį ir giliai atsikvėpė. Nespėjęs išlaukti padorios minutės Liuteris paklausė:

— Rūkytas upėtakis?

— Buvo arba tai, arba šaldyta pica, — ji paleido atsakomąją ugnį žaibuodama akimis ir suspaudusi kumščius. — Parduotuvėse nebėra nei kalakuto, nei kumpio, o net jei ir būčiau radusi, jau nebūtų likę laiko juos iškepti. Taigi šitaip, Liuteri, gražuoli iš krantų smėlėtų, Kalėdoms bus rūkytas upėtakis.

Suskambo telefonas, ir Nora griebė ragelį.

— Alio, taip, Emilija, kaip tu laikaisi? Ačiū, kad paskambinai.

Liuteris niekaip negalėjo prisiminti nė vienos pažįstamos, vardu Emilija. Jis ištraukė trijų svarų čederio sūrio pakuotę, didžiulį gabalą vyniotinio su uogiene, sausainių dėžutes, padažą moliuskams ir tris dviejų dienų senumo šokoladinius pyragus iš kepyklos, kurios Nora visada vengdavo. Ji toliau tarškėjo apie paskutinės akimirkos vakarėlį ir staiga šūktelėjo:

— Gali ateiti! Nuostabu. Apie septintą, kasdieniais drabužiais, be jokių įsipareigojimų, — pauzė. — Tėvai? Žinoma, ir jie gali ateiti, kuo daugiau žmonių, tuo bus linksmiau. Puiku, Emilija, netrukus pasimatysime, — ragelį padėjo jau nebesišypsodama.

— Kokia čia Emilija?

— Emilija Andervud.

Liuteris paleido iš rankų sausainių dėžutę.

— Ne, — ištarė jis.

Staiga ji tapo labai susirūpinusi ir ėmė kraustyti paskutinį maisto maišą.

— Ne, Nora, — pasakė jis. — Pasakyk man, kad nekvietei Mičo Andervudo. Tik ne čia, ne į mūsų namus. Juk nekvietei, Nora, pasakyk!

— Mums verkiant to reikia.

— Tik jau ne šitaip verkiant.

— Emilija man patinka.

— Ji ragana, ir tu tai žinai. Tau ji patinka? Kada paskutinį kartą pietavai su ja ar pusryčiavai, ar gėrei kavą, ar dar ką nors drauge veikei?

— Mums reikia liaudies, žmonių, Liuteri.

— Didžiagerklis Mičas — ne žmogus, o pliurpalas. Griaudžiantis karšto oro viesulas. Žmonės slepiasi nuo Andervudų, Nora. Kodėl tu?..

— Jie ateis. Dar pasakyk ačiū.

— Jie ateina, nes niekas, būdamas sveiko proto, nekviestų jų į viešą susibūrimą. Jie visada laisvi.

— Paduok man tą sūrį.

— Tai pokštas, taip?

— Jis gerai elgsis su Enrike.

— Enrike daugiau niekada nė kojos nekels į Ameriką, kai pabendraus su Andervudu. Jis visko nekenčia — miesto, valstijos, demokratų, respublikonų, nepriklausomųjų, švaraus oro — visko. Nuobodesnio žmogaus pasaulyje nėra. Įkauš, ir girdėsi jį net už dviejų kvartalų griaudėjant.