Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Ne, kelsi. Ir pasakysiu tau dar kai ką. Bleira niekada nesužinos apie kruizą, supratai? Ji palūš, jei sužinos, kad mes buvome susiplanavę, o ji sutrukdė. Ar supranti, ką sakau, Liuterį?

— Taip, madam.

Ji sviedė į jį popieriaus lapą.

— Štai planas, kvaily! Eini pirkti eglės. Aš nuimsiu lemputes ir žaisliukus. Kol puoši, aš aplėksiu parduotuves ir pažiūrėsiu, gal liko kokio maisto vakarėliui.

— Kas ateis į vakaronę?

— To dar nesumąsčiau. Dabar judinkis. Ir persirenk, nes atrodai juokingai.

— Ar Peru gyventojai ne tamsiaodžiai? — paklausė jis.

Nora akimirką sustingo. Jie įsispoksojo vienas į kitą, paskui abu nusuko žvilgsnius.

— Manau, dabar tai nebesvarbu, — atsakė ji.

— Juk ji iš tikrųjų neištekės, ar ne? — netikėdamas paklausė Liuteris.

— Imsime nervintis dėl vestuvių paskui, jei kaip nors išgyvensime Kalėdas.

Liuteris nulėkė prie mašinos, užkūrė variklį, atbulas pavažiavo keliuku ir nurūko į miestą. Išvažiuoti lengva, bus skaudžiau sugrįžti.

Nuo skubos automobiliai neprasilenkdami grūdosi, ir priverstinai sėdėdamas jis ėmė širsti, piktintis ir keiktis.

Per nuvargusias smegenis praūžė tūkstančiai dalykų. Dar prieš valandėlę jis, mėgavęsis ramiu rytu, siurbčiojo trečią kavos puodelį, ir panašiai, ir taip toliau, o dabar tik pažiūrėkit — dar vienas beviltiškas nelaimėlis transporto spūstyje, o laikrodis tuo metu vis tiksi.

Krogerio automobilių aikštelėje skautai pardavinėjo eglutes. Liuteris sustabdė ir iššoko iš mašinos. Buvo likęs vienas skautas, vienas skautų vadas ir vienas medelis. Šio sezono verslas ėjo į pabaigą.

— Linksmų Kalėdų, pone Krenkai, — tarė skautų vadovas, vargiai pažįstamas. — Aš — Džojus Skenlonas, tas pats, kuris prieš kelias savaites atvežė jums eglutę į namus.

Liuteris klausėsi, bet tuo pat metu nenuleido akių nuo paskutinio medelio — kreivos, ištįsusios neūžaugos pušaitės, dėl aiškių priežasčių atidėtos ir neparduotos.

— Imu ją, — pasakė jis rodydamas pirštu.

— Tikrai?

— Žinoma. Kiek?

Ranka surašytame kainoraštyje, kuris kabėjo ant sunkvežimio, būta įvairių kainų — nuo 75 dolerių vis pigyn — iki 15-os, baigiantis prieššventinėms dienoms. Visos kainos, taip pat ir 15 dolerių, buvo perbrauktos.

Skenlonas padvejojo, paskui tarė:

— Septyniasdešimt penki žali.

— Kodėl ne penkiolika.

— Pasiūla ir paklausa.

— Tai plėšikavimas.

— Tai skautams.

— Duosiu penkiasdešimt.

— Septyniasdešimt penki. Nenorite — neimkite.

Liuteris padavė pinigus, ir skautukas ant jo Lexuso stogo uždėjo suplotą kartono dėžę. Jie užmetė medelį ant mašinos ir pritvirtino virve. Liuteris įdėmiai juos stebėjo kas porą minučių žvilgčiodamas į laikrodį.

Kol medis atsidūrė savo vietoje, ant mašinos pribyrėjo spyglių — krūvos.

— Ją reikia pamerkti, — tarė skautas.

— Maniau, nešvęsite Kalėdų, — pasakė Skenlonas.

— Linksmų Kalėdų, — iškošė Liuteris lipdamas į mašiną.

— Pernelyg greitai nevažiuočiau.

— Kodėl?

— Labai jau byra tie spygliai.

Grįžęs į gatvę, Liuteris prie vairo sėdėjo sulinkęs, įsmeigęs žvilgsnį tiesiai prieš save ir pamažiukais šliaužė pirmyn. Prie šviesoforo šalia jo pristabdė ir sustojo gaiviųjų gėrimų sunkvežimis. Jis išgirdo, kaip kažkas nusižvengė, žvilgtelėjo kairėn, paskui nuleido langą. Iš viršaus išsišiepę spoksojo du bernai.

— Ei, bičas, dar niekad nemačiau tokios bjaurios egliūkštės! — sužviegė vienas.

— Juk Kalėdos, klausyk, nespausk taip, išleisk truputį pinigų! — klyktelėjo kitas, ir juodu abu suriaumojo iš juoko.

— Tas medgalys šeriasi greičiau negu apsusęs šuo, — karktelėjo vienas jų, ir Liuteris užsuko langą. Ir vis tiek girdėjo, kaip tie žvengia.

Artėjant prie Hemloko padažnėjo pulsas. Jei bent kiek pasiseks, gal pavyks įsmukti į namus nepastebėtam. Pasiseks? Kaip jis gali tikėtis sėkmės?

Bet pasisekė. Jis praūžė pro kaimynų namus, vos ne pasviręs ant dviejų ratų pralėkė keliuku ir čiuožė garažan.

Ir nesutiko nė gyvos dvasios. Iššokęs iš mašinos nutraukė virves ir sustojo netikėdamas savo akimis: medis buvo plikut plikutėlis — nė spygliuko, vien susisukusios šakelės, jokios žalumos. Nubyrėję spygliai, kaip ir buvo įspėjęs Skenlonas, vis dar sūkuriavo vėjyje tarp Krogerio ir Hemloko gatvės.

Medis, gulėdamas ant kartono, atrodė apgailėtinai, tarsi koks į krantą išneštas skenduolis.

Liuteris apsidairė, peržvelgė gatvę, paskui nutraukė medpalaikį nuo mašinos, ištempė pro garažo duris ir nuvilko į vidinį kiemą, kur niekas nematys. Net pasimėgavo mintimi, kaip čiuptų degtuką ir išvaduotų jį nuo vargų, tačiau tokioms ceremonijoms nebebuvo laiko.

Laimė, Nora jau buvo išėjusi. Liuteris nutrepsėjo į namus ir vos neužgriuvo ant sienos, sukrautos iš dėžių. Dėžes ji buvo ištraukusi iš sandėlio — rūpestingai sužymėtas: nauji žaisliukai, seni žaisliukai, girlianda, lemputės eglei, lauko lemputės. Iš viso devynios dėžės, ir jam paskirtas nuosprendis: iškraustyti jas ir papuošti eglę. Prireiktų kelių dienų.

Kokią eglę?!.

Ant sienos, prie telefono, Nora buvo pakabinusi raštelį su keturiomis draugų poromis, kuriems jis turėjo paskambinti. Visi — labai artimi draugai, tokie, kuriems galėtum prisipažinti: „Klausyk, mums viskas susijaukė. Grįžta Bleira. Būk geras, nepyk ir ateik pas mus į vakarėlį“.

Paskambins jiems vėliau. Tačiau buvo parašyta, kad padarytų tai tučtuojau. Taigi jis susuko Dženio ir Anės Leirdų numerį — tai turbūt seniausi jų draugai šiame mieste. Atsiliepė Dženis — šaukdamas, kad perrėktų baisų triukšmą.

— Vaikaičiai! — pranešė. — Visi keturi. Gal turi vieną laisvą vietelę savo kruiziniam laive, senas bičiuli?

Liuteris sugriežė dantimis, atpylė trumpą istoriją ir tada išspaudė pakvietimą.

— Kaip apmaudu! — išrėkė Dženis. — Ji grįžta dabar?

— Taigi.

— Ir parsiveža vaikiną iš Peru?

— Būtent taip. Tikras šokas. Gal, bičiuliai, galėtumėte mums padėti?

— Atleisk, drauguži. Pas mus susirenka šeimyna iš penkių valstijų.

— Oi, kviečiame ir juos. Mums reikia, kad būtų minia žmonių.

— Palauk, pasitarsiu su Ane.

Liuteris trenkė ragelį, pasižiūrėjo į devynias didžiules dėžes, ir staiga jam šovė mintis. Tikriausiai nekokia mintis, tačiau šiuo metu geros retai teaplanko. Jis nubėgo į garažą ir pasižiūrėjo per gatvę į Trogdonų namą. Automobilis jau buvo prigrūstas mantos, o ant viršaus pririštos slidės. Iš garažo su kuprine išniro Vesas Trogdonas, ruošdamasis įmesti ją vidun. Liuteris mikliai nužingsniavo per Bekerių pievelę ir sušuko:

— Sveikas, Vėsai!

— Labas, Liuteri, — skubriai atsakė tas. — Linksmų Kalėdų.

— Taip, ir tau linksmų.

Jie susitiko už Trogdonų automobilio. Liuteris žinojo, kad turi paskubėti.

— Klausyk, Vėsai, pakliuvau į tokią keblią padėtį.

— Liuteri, mes vėluojam. Jau prieš dvi valandas turėjome būti kelyje, — nedidukas Trogdonas lakstė aplink mašiną taikydamasis su šautuvu į nematomą taikinį.

— Tik vieną sekundėlę, — tarė Liuteris stengdamasis išlikti ramus, bet iš tiesų nepakęsdamas ir pačios minties, kad yra priverstas maldauti. — Prieš valandą paskambino Bleira.

Grįžta namo šį vakarą. Man reikia eglutės.

Įsitempęs ir skubrus Vėso veidas atsipalaidavo, paskui nušvito šypsena. Tada jis nusijuokė.